Naujo tyrimo autoriai tvirtina, kad pirmieji žmonės į Australiją ir Naująją Gvinėją persikėlė didesnėmis grupėmis – ir tikriausiai turėdami geresnį migracijos planą – nei manyta iki šiol, rašo „Ars Technica“.

Australijoje ir Naujojoje Gvinėjoje žmonės gyvena ne trumpiau nei 60 000 metų – tuomet jūros lygis buvo bent 100 metrų žemesnis nei yra dabar. Dėl to anuomet Australija ir Naujoji Gvinėja buvo vientisa sausumos masė, vadinama Sahulu. Pirmieji žmonės koją į Sahulą veikiausiai įkėlė per netoli viena kitos esančių salelių grandinę, kuri, tarsi laipteliai, driekėsi per 1800 km vandenyno nuo Pietryčių Azijos kontinentinio šelfo. O naujausio tyrimo duomenys rodo, kad ilgalaikė žmonių populiacija Australijoje galėjo atsirasti tik tuo atveju, jeigu beveik vienu metu persikeltų bent 1300 žmonių.

Rimtas iššūkis

Naujų, negyvenamų žemių kolonizavimas yra labai sunki užduotis. Jei vienu metu atvyks per daug žmonių, jų perteklius gali greitai išeikvoti vietos išteklius ir visi jie mirtų badu. Jeigu atvyks per mažai žmonių, jie negalės tarpusavyje poruotis ir daugintis taip, kad išlaikytų pakankamą genetinę įvairovę, todėl kiekviena karta vis mažėtų ir mažėtų, kol ilgainiui kolonizatoriai išmirtų. Flinderso universiteto (Australija) ekologas Corey Bradsaw su kolegomis norėjo išsiaiškinti, kiek žmonių turėjo atvykti į Sahulą, kad kelionė nebūtų bergždžia ir populiacija galėtų įsitvirtinti regione.

Paprastai archeologai daro prielaidą, kad senovės žmonės, išgyvenę iš medžioklės, rinkimo ir žvejybos, veikiausiai gyveno panašiai, kaip ir šiuolaikiniai medžiotojai-rinkėjai. Tai reiškia, kad jų vidutinė gyvenimo trukmė, gimstamumas ir kartų ilgis turėtų būti labai panašūs. C.Bradshaw su kolegomis mūsų žinias apie šiuolaikines medžiotojų rinkėjų bendruomenes panaudojo kuriant pirmųjų Sahulo kolonizatorių kompiuterinį modelį.

Siekiant išsiaiškinti, keik žmonių turėjo atvykti į šį regioną per kelis pirmuosius šimtmečius ir kad populiacijos išnykimo tikimybė būtų minimali, buvo analizuoti keli skirtingi scenarijai. O galutinis ir geriausias šio modelio pateiktas atsakymas – kad persikelti turėjo nuo 1300 iki 1550 žmonių, su sąlyga, kad iš jų apie pusė buvo moterys. Tik toks kolonistų kiekis leido pasiekti vos 10 proc. išnykimo tikimybę po 100 kartų – nors tai vis vien rizikinga, tačiau tikrai nėra neįtikėtina.

Planas ir organizacija

Pirmieji Australiją pasiekę žmonės veikiausiai ten atsirado visiški atsitiktinai – galbūt iš kurios nors iš tuometinės Valacėjos regiono salos, galimai Sulavesio, Timoro, Floreso ar dešimčių mažesnių salelių, kurių dauguma dabar priklauso Indonezijai – juos per vandenyną nunešė audra.

Tačiau šie atsitiktiniai keliautojai turėjo ir grįžti, papasakoti apie patirtus nuotykius. Veikiausiai po to žmonės į Sahulą pradėjo plaukioti tikslingai. Bent jau kompiuterinis modelis nurodo „tikėtinai sąmoningą migraciją, įvertinus dalyvavusių žmonių kiekį“.

Bet tai nebūtinai reiškia, kad daugiau nei tūkstantis žmonių susibūrė į vieną vietą, pastatė didžiulę valtelių flotilę ir į naująsias žemes išplaukė visi kartu. Modelis numato, kad jei kas 70–90 metų atvyktų maždaug 130 žmonių dydžio grupelės, to pakaktų siekiant išlaikyti pakankamai aukštą kolonijos išgyvenimo tikimybę. Bet tarpams tarp atvykėlių grupių ilgėjant išgyvenimo tikimybė mažėjo.

Visgi net 130 naujakurių grupių siuntimas į tolimas žemes verčia daryti išvadą, kad Valacėjos salose Pleistoceno eros metu gyveno daugiau žmonių (ar bent jau jų grupės buvo tankesnės) nei iki šiol manė archeologai. Kiekvienos grupės išsiuntimui reikėtų, kad į vieną vietą susiburtų toks žmonių skaičius, koks šiuolaikinėse medžiotojų-rinkėjų bendruomenėse susirenka tik tradicinių ceremonijų atlikimui. O tai yra ženklas, kad kelionių organizavimas buvo išties įspūdingas. Deja, šiandien jau nėra jokių galimybių sužinoti, ar buvo kokia nors centrinė valdžia arba susitarimas periodiškai plukdyti žmones į nežinomas žemes, ar tiesiog nuotykių ieškotojų grupelės susiburdavo ir plaukdavo ten, kur akys mato.

Reikėtų daugiau įrodymų

Žinoma, negalima atmesti ir tikimybės, kad į Sahulą atplaukė kur kas mažesnė naujakurių grupė, kuri išgyveno ir suklestėjo nepaisant kur kas menkesnės išlikimo tikimybės.

Tiesiog tokia įvykių eiga yra daug mažiau tikėtina. Tačiau bet kokio kompiuterinio modelio patikrinimui reikia faktinių įrodymų, o tai reiškia, kad reikalingi nauji archeologiniai radiniai, priešistorinių žmonių DNR mėginiai.

Senoviniai DNR pėdsakai šiuo atveju yra reti – jų išlikimui nepalankios regiono drėgmės ir temperatūros sąlygos. Tačiau ankstesni Australijos aborigenų DNR tyrimai rodo, kad pirmųjų šio žemyno naujakurių grupėje galėjo būti vos 36–50 moterų.

Tai – daug mažiau nei numato C.Bradshaw su kolegomis. Tačiau to tyrimo autoriai taip pat daro prielaidą, kad šiuolaikinę aborigenų populiaciją pasiekė visos moteriškos linijos, kurios atvyko į Australiją – įvertinus žemyno istoriją, tai nėra labai tikėtina.

Kol kas seniausias žmonių pėdsakas Australijoje yra paliktas Madjedbebe uolyne – jam yra apie 60–70 tūkst. metų. Archeologai yra radę ir keletą bent 47 tūkst. metų senumo pėdsakų, tačiau manoma, kad didesnioji dalis pirmųjų Australijos naujakurių pėdsakų, jei jie apskritai yra išlikę, kol kas nesurasta.

Tyrimo ataskaitą publikavo žurnalas „Nature Ecology and Evolution“.

Komentarai ()