Kur slypi protas? (0)
„Jau tūkstančius metų žmonės mėgina atrasti atsakymą į klausimą, kur slypi protas.“ Ši frazė, kaip ir klausimas, iš pirmo žvilgsnio, skamba juokingai – nejau protas slypi ne galvos smegenyse, o kažkurioje kitoje kūno vietoje? Tačiau sąmoningo paciento, stokojančio trijų iki šiol pagrindiniais savimonei laikytų smegenų regionų, atvejis atskleidžia, kad ligšioliniai bandymai įminti šią „mįslę“ buvo abejotini.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tyrimo su šiuo pacientu rezultatai verčia galvoti, jog mentalinės funkcijos nėra susijusios vien tik su tam tikrais smegenų regionais, rašo newscientist.com. Kaip spėja Davidas Rudraufas iš Ajovos universiteto, atlikęs tyrimą su minėtu pacientu, kur kas labiau tikėtina, kad protas yra kažkas panašaus į virtualų mechanizmą, veikiantį įvairiuose kompiuteriuose, o smegenų ištekliai išsidėstę gana lanksčiai.
Po naujausių pasiekimų funkciniame neuro-vaizdavime – technikoje, kuri matuoja smegenų veiklą, tikintis rasti tarpusavio ryšių tarp mentalinių funkcijų ir atitinkamų smegenų regionų – pasipylė tyrimų, kurie tam tikras funkcijas siejo su atitinkamais smegenų regionais.
Po pastarojo neuro-vaizdavimo tyrimo padaryta išvada, kad savimonei būtini trys smegenų regionai – galinių smegenų skiltis, vadinamoji sala, priešakinė smegenų žievė ir medialinė prefrontalinė žievė.
Vis dėlto D. Rudraufo tai neįtikino. Jam ir jo tyrėjų komandai sužinojus apie pacientą R, netekusį didelės smegenų audinių dalies, apimančios ir tris pagrindines savimonei palaikyti reikalingas sritis, jie negaišdami ėmėsi tyrimų.
Kaip teigia D. Rudraufas, remiantis neuro-vaizdavimo technikos modeliais, „pacientai, praradę salą, turėtų iš esmės būti zombiais“. Vis dėlto, pacientas R pasižymi savimone. D. Rudraufo komanda tikrino, ar jis gali atpažinti save nuotraukose, ir atliko kutenimo testą (šio esmė – pastebėjimas, jog pats savęs kutenti negali).
Tyrėjų komanda priėjo išvados, kad R savimonė liko nepaliesta. „Bendraujant su juo buvo aišku, kad visos teorijos, kurios remiasi neuro-vaizdavimo technika, yra neteisingos“, – konstatavo D. Rudraufas.
Be abejonės, pacientą kankina labai stipri amnezija, dėl kurios šis negali išmokti naujos informacijos, be to, jam sunku bendrauti.
Vis dėlto, tyrėjo teigimu, savimonė ir kitos pažinimo funkcijos greičiausiai nėra susijusios su smegenimis taip paprastai. Mokslininkas spėja, kad egzistuoja fundamentalūs dar neatrasti mechanizmai.
„Čia slypi abstraktūs mechanizmai, kurių funkcine neuro-vaizdavimo anatomija nepaaiškinsi. Mes norime paprastų atsakymų į labai sudėtingus klausimus, tad pernelyg supaprastiname suvokimą apie smegenis ir protą“, – kalba D. Rudraufas.
Psichologė Linda Clare iš Bangoro universiteto tyrimų, atliktų su pacientu R, rezultatais taip pat nenustebinta. „Savimonė turi daug reiškimosi būdų. Tai toli gražu nėra tik kelių smegenų ląstelių reikalas“, – įsitikinusi ji.
