Pasiryžimas aukoti po mirties savo organus – kilnus poelgis. Tačiau Donoro kortelę įsigiję žmonės dažnai nesusimąsto, kad tokiu būdu jie pasižada visą gyvenimą laikytis dietos. Tyrimai rodo, kad kas penkto žmogaus kepenys būna suriebėjusios. Tokių kepenų nebegalima persodinti kitam žmogui.

Nutukę žmonės ne tik dažniau serga – jie taip pat netelpa į magnetinio rezonanso aparatą, todėl gydytojams būna sunku patikslinti diagnozę. Profesoriaus Algirdo Edvardo Tamošiūno nuomone, net trečdalis nutukusių pacientų Lietuvoje lieka be šio svarbaus tyrimo.

Kepenų riebėjimas ir randėjimas, navikai, pilvo skausmai ir ūmios būklės, susijusios su žarnyno, kiaušidžių augliai, ginekologinės ligos, galvos smegenų sutrikimai, neaiškūs vaikų kaulų lūžiai – šios būklės pasidaro kur kas aiškesnės, kai taikomas ultragarsas.

Tai, kad nėra tokios srities medicinoje, kur būtų galima išsiversti be šiuolaikinių ultragarso tyrimų, dar kartą patvirtino neseniai Palangoje įvykusi mokslinė-praktinė konferencija „Ultragarsinė diagnostika 2016“, į kurią susirinko apie 400 gydytojų iš visos Lietuvos.

Profesorius A.Tamošiūnas vadovavo posėdžiui, kuriame daug kalbėta apie medicinos ir radiologijos ateitį. Jis atvyko į šią konferenciją pirmą kartą po patirtos nelaimės, kai 2013 metais ilsėdamasis Žaliojo Kyšulio saloje susižalojo kaklo slankstelius. Sunki kaklo trauma jam buvo atėmusi ne tik galimybę judėti, bet ir jausti, valdyti savo kūną.

Skandina informacijos jūra

Nepaleisdamas iš rankų mikrofono, šįkart profesorius A.Tamošiūnas su įkvėpimu pasakojo apie tai, su kokiais iššūkiais susidurs radiologai ir kur nuves šiuolaikinės technologijos. Neatsitiktinai žodį „radiologija“ vis dažniau keičia sąvoka „vaizdinimas“, nes vaizdų gaminimas ir apdorojimas radiologus vis labiau suartina su kitų sričių atstovais.

„Kadangi rentgeno spindulio bangos ilgis nepaprastai trumpas, jis beveik atitinka kompiuterinės tomografijos pjūvio plotį, todėl galima sakyti, kad priartėjome prie elektroninės mikroskopijos“, – pastebėjo A.Tamošiūnas.

Kompiuterinės tomografijos galimybės teikia dar daugiau vilčių pamatyti tai, kas yra nematoma, tačiau iškyla ir naujų sunkumų.

„Sugebame ne tik kur kas daugiau pamatyti, bet dideliu iššūkiu tampa aprašyti tai, ką matome atlikę vos ketvirčio milimetro pločio pjūvius. Juk tokiais pjūviais mes netiriame, o stengiamės gauti visuminį vaizdą“, – sakė profesorius.

A.Tamošiūnas atkreipė dėmesį, kad visame pasaulyje kuriant medicinos įrangą siekiama kuo mažesnės apšvitos. Yra net ambicingų projektų pagaminti nešiojamąjį magnetinio rezonanso aparatą, pavyzdžiui, nešiojamąjį šalmą, kuris galėtų apeiti kalbos barjerą, registruodamas tiesiog smegenyse vykstančius procesus.

Priešų daug, o kepenys tik vienos

Konferencijoje buvo skiriamas ypatingas dėmesys kepenų ligoms, nes su kepenimis – menki juokai. Ilgiau nei pusę metų užsitęsusi kepenų liga tampa lėtine. Virusinis kepenų pažeidimas, alkoholio vartojimas, autoimuninės ligos, vėžys, genų nulemtas vario ir geležies kaupimas, medžiagų apykaitos sutrikimai – visa tai žaloja kepenis. Dėl šių priežasčių atsiranda pokyčių kepenyse, vienas jų – randėjimas.

„Lėtinė kepenų liga vystosi pamažu – taip kaip mes įsipjauname į pirštą, toje vietoje susidaro randas, taip minkštame parenchiminiame audinyje vystosi randėjimas – fibrozė“, – priminė A.Tamošiūnas.

Kai kepenų randėjimas pasiekia ketvirto laipsnio cirozę, ligoniui gresia dvi rimtos komplikacijos. Viena jų – kepenų nepakankamumas, kai žmogus išsenka ir miršta, o antra – portinės hipertenzijos sindromas (padidėjęs kraujo spaudimas kepenų vartų venos baseine), kai pagrindine mirties priežastimi neretai tampa kraujavimas iš stemplės venų.

Kas penktas lietuvis negali būti donoru dėl suriebėjusių kepenų

Dažniausia lėtinė kepenų liga – kepenų riebėjimas arba steatozė. Kai profesorius A.Tamošiūnas prieš 25 metus pradėjo dirbti ultragarsinės diagnostikos srityje, suriebėjusios kepenys daugeliui atrodydavo kaip savaime suprantamas ir nerimtas dalykas. Tuo metu vyravo nuomonė, esą žmogus kažką suvalgė, išgėrė, nieko baisaus, nes visiems tai gali atsitikti.

Tačiau yra valstybių, kur dėl kepenų riebėjimo šiuo metu nepavyksta rasti net tinkamų donorų. Indijos gyventojų duomenys atskleidžia liūdnus faktus. Kai Indijoje tiriamos negyvo donoro kepenys, apie 80 proc. atvejų būna netinkami, o priežastis priežastis – riebalai kepenyse. Tiriant sveiko donoro kepenis, Indijoje tik kas antras pasitaiko tinkamas. Kokias išvadas iš šio pavyzdžio galėtų padaryti lietuviai?

„Mieli kolegos, jei išreiškėte norą tapti donorais ir pasirašėte Donoro kortelę, laikykitės dietos, kad jūsų kepenyse būtų ne daugiau nei 20 proc. riebalų. Priešingu atveju negalėsite po savo mirties kam nors padėti“, – kreipėsi į savo kolegas profesorius A.Tamošiūnas.

Lietuvoje vyrauja lenkų mitybos įpročiai

Lietuvoje niekas nežino, kokią dalį gyventojų vargina suriebėjusios kepenys, todėl praverčia kaimynų duomenys. A.Tamošiūnas rėmėsi Varšuvos medicinos universiteto mokslininkų tyrimais. Paaiškėjo, kad iš visų Lenkijos gyventojų, kuriems dar nesukako 50 metų, kepenų steatozė nustatyta 16 proc., o vyresniems nei 50 metų – 20 proc.

„Manau, Lietuvoje panaši situacija, nes mes ne tik turime genetinį polinkį kaupti riebalus, bet ir perėmėme lenkiškos mitybos įpročius, vykstame į Lenkiją įsigyti pigesnių maisto produktų“, – svarstė A.Tamošiūnas.

Kepenų neskauda, daugelis žmonių nežino, kurioje kūno pusėje jos yra. Todėl žinia apie kepenų riebėjimą daugeliui būna netikėta. Kokiais būdais įmanoma nustatyti šią ligą? Svarbiausias ligą patvirtinantis tyrimas – kepenų biopsija. Paskyrus gydymą ir dietą, pacientas yra stebimas. Vargu, ar atsirastų toks gydytojas, kuris norėdamas įsitikinti, ar dieta efektyvi, skirtų po mėnesio vėl kepenų biopsiją, nes ji gali sukelti komplikacijų. Tokiu atveju praverstų neinvazinis kepenų tyrimas.

Alternatyva kepenų biopsijai gali būti magneto rezonanso spektroskopija, kuri taikoma ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse kaip vienas tiksliausių metodų. Kita alternatyva gali būti ir vadinamųjų magnetinio rezonanso pirštų antspaudų tyrimas. Toks metodas yra net tikslesnis už biopsiją.

Profesorius A.Tamošiūnas taip vaizdžiai nupasakojo šį tyrimą: „Vietoj to, kad pacientui dainuotume vieną melodiją ir registruotume aidu grįžtanti signalą, padedantį įvertinti audinio savybes, vieni gali traukti liaudies dainą „Du gaideliai“, kiti – „Nemylėjau tavęs“, o treti – „Trys milijonai“. Magnetiniame lauke esantis paciento kūnas atsilieps į šiuos virpesius. Kiekvieno audinio atsakas į tokį bangų mišinį yra labai specifiškas ir suteikia daug informacijos“.

Pasirodo, įmanoma sukurti taip pat tokią „dainą“, kad atsilieptų navikinės ląstelės ar suriebėjusios kepenų ląsteles. Šio metodo laukia didelė ateitis, bet yra ir tam tikrų sunkumų, pavyzdžiui, pacientas turi daug laiko praleisti magnetinio rezonanso aparate, kartais net valandą. Kai kuriems žmonėms tokia procedūra nėra maloni dėl uždarų patalų baimės.

„Nežadu, kad magnetinio rezonanso pirštų atspaudų tyrimas bus pigus, bet tai – didelė naujovė. Kita vertus, ne visos šiuolaikinės technologijos pasiteisina – juk nebūtina apie tas kepenis skraidyti lėktuvais, nes juodai baltas vaizdas, gaunamas ultragarsu, taip pat gali daug atskleisti“, – pastebėjo A.Tamošiūnas.

Pavyzdžiui, kaip akustinė modifikacija histograma anksčiau buvo technologiškai neįmanoma, o dabar tapo prieinama. Tyrimo raiška ir kokybė – vis geresnė Vidaus ligų gydytojas echoskopuotojas Vaidotas Silickas priminė konferencijoje, kaip sudėtinga aptikti kepenų riebėjimą pirmosiomis stadijomis. Tokias kepenis turi iki 30 proc. Lietuvos gyventojų. Nutukę žmonės serga šia liga kur kas dažniau – net apie 70 proc. jų turi kepenų steatozę. Alkoholio vartojimas, diabetas, hepatitas C ir B, įvairių vaistų vartojimas, netgi badavimas ar lieknėjimas gali paskatinti kauptis riebalams kepenyse.

„Tais atvejais, kai kepenų steatozė pažengusi, ultragarso tyrimas savo kokybe ir raiška gali atitikti magnetinio rezonanso tyrimą, kuris šiuo metu vertinamas kaip auksinis standartas. Kita vertus, ultragarsu tiriant ankstyvąsias kepenų suriebėjimo stadijas dažnai nebūna vieningos nuomonės“, – priminė gydytojas V.Silickas.

Prisiminti ir svarbūs įvykiai prieš 15 metų

Atsitiktinumas ar sutapimas, kad šiemet surengta ultragarsinės diagnostikos konferencija taip pat gegužės mėnesį? Prieš 15 metų, 2001 -ųjų gegužės 18 dieną, taikant ultragarso kontrolę Lietuvoje buvo atlikta pirmoji kepenų naviko termoabliacija – vėžio naikinimas karščiu.

Prie šios operacijos daug prisidėjo Lietuvos ultragarso asociacijos prezidentas, Nacionalinio vėžio instituto Onkourologijos skyriaus vedėjas Albertas Ulys. Pastaruoju metu naikinti vėžį karščiu, šalčiu, radiodažnuminėmis bangomis tapo įprasta. Tokios operacijos sėkmingai atliekamos susiformavus navikams kepenyse, inkstuose, plaučiuose. Geriausių rezultatų pasiekiama tada, kai navikas būna iki 3 centimetrų skersmens.

„Krioabliacija, termoabliacija, mikrobangų abliacija. Įvaldžius šiuos metodus, kyla daug klausimų. Kokiam metodui bus skirta ateityje pirmenybė?, – iškėlė svarbų klausimą konferencijoje gydytojas A.Ulys.

Apie kepenų navikų šalinimą, taikant ultragarso ir kompiuterinės tomografijos kontrolę, skaitęs pranešimą gydytojas Aurimas Mačionis neabejojo, kad vertinant įvairių gydymo būdų efektyvumą būtina multidisciplininė specialistų komanda. Ji gali įvertinti, koks gydymas tinkamiausias pacientui.

„Šiuo metu Lietuvoje turime daug galimybių padėti pacientams, mums didelis džiaugsmas, kad galime pasiūlyti įvairių alternatyvų“, – sakė A.Mačionis.

Didžioji chirurginė operacija (kepenų rezekcija) dar nėra morališkai pasenęs metodas. Tačiau kepenų rezekcija yra traumuojanti operacija, kartais taip atsitinka, kad išoperuoti ligoniai neišgyvena. Gydytojas A.Mačionis prisipažino, kad jo praktikoje nebuvo tokių atvejų, kad pacientas būtų miręs dėl komplikacijų, išsivysčiusių po kepenų naviko abliacijos. Tačiau nė vienas pacientas nėra apsaugotas nuo komplikacijų, kitas klausimas, kaip gydytojams pavyksta jas suvaldyti.

„Pūliavimų, kraujavimų – visko būna. Kai ištraukiame iš kepenų anteną, nematome, ar vyksta kraujavimas, ar – ne. Sunaikinus kepenyse židinį, kitą dieną visada atliekamas magnetinio rezonanso tyrimas. Tai padeda laiku aptikti kraujavimą“, – tikino A.Mačiūnas.

Kai kam tenka būti ir ledlaužiu

Specialistų diskusijos apie ultragarso tyrimų privalumas ir trūkumus truko net dvi dienas. Daugelį temų šioms diskusijoms pasiūlė Nacionalinio vėžio instituto gydytoja radiologė, habilituota biomedicinos mokslų daktarė Edita Kaubrienė.

Ieškodama patyrusių lektorių ji tikino, kad kasmetinis Lietuvos ultragarso asociacijos suvažiavimas – tai dar vienas šalies medicinos istorijos puslapis. Dėkodama už kvietimą dalyvauti konferencijoje Lietuvos radiologų asociacijos prezidentė Jūratė Dementavičienė pastebėjo, kad dalyvių gausa rodo tai, kad ultragarso tyrimai – aktuali tema įvairių sričių medikams.

„Noriu padėkoti Lietuvos ultragarso asociacijos vadovams, kurie kaip ledlaužiai padeda šalyje skintis kelią naujovėms, taikomoms visame pasaulyje“, – sakė J.Dementavičienė.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Komentarai (1)