Paskutinio bado SSRS istorijoje metu 1946-1947 m. žuvo nuo vieno iki dviejų milijonų žmonių. Kas jį lėmė ir kokia žmonių grupė buvo pati pažeidžiamiausia?

Karas baigėsi, pergalė! Nebebus bado, skurdo, bejėgės nevilties lėtai mirštančių vaikų akivaizdoje... – Dešimtys milijonų sovietų žmonių turėjo sutikti 1946-uosius su tokiomis mintimis. Tačiau laukė naujas išbandymas – masinis badas.

Bado priežastys

Buvo trys bado priežastys. Pirmoji yra karo pasekmės.

Valstiečių gyventojų sumažėjo 13,9 milijono (18%), sveikų darbingo amžiaus vyrų skaičius sumažėjo 2,5 karto, palyginti su 1940 m. Kelerius metus kolchozai negavo beveik jokios naujos įrangos, neturėjo pakankmai sėjai skirtų grūdų, arklių plūgų, net nepakankamai pjautuvų; net neverta kalbėti apie traktorius – jų turėjimas buvo laikomas didele sėkme. Arklių skaičius sumažėjo 55% (taip pat nebuvo daugiau ir kitų galvijų), karvės ir kartais žmonės buvo panaudoti darbui lauke.

Antroji priežastis yra 1946 m. sausra ir pasėlių praradimai, kurie paveikė Centrinį juodžemio regioną, Volgos regioną, Ukrainą ir Moldovą. Iš dalies tai kompensavo geras derlius Sibire ir Kazachstane, tačiau dalis grūdų buvo prarasta dėl žmonių ir derliaus nuėmimo įrangos trūkumo. Dėl sausros sumažėjo bulvių ir daržovių derlius, taip pat gyvulių skaičius – nebuvo pakankamai pašarų.

Trečioji ir pagrindinė bado priežastis buvo negailestinga maisto pirkimo politika. Sausros paveikti regionai bergždžiai tikėjosi, kad planuojama rinkliava sumažės. Priešingai, daugelyje vietų vyriausybė padidino planą ir tik kai kurie regionai (pvz., Voronežas) viršijo praėjusių metų pajamas.

Žinoma, nepaisant visų priemonių, vietos pareigūnų ir personalo pertvarkymo, daugelis kolūkių negalėjo įvykdyti plano, nors jie netgi perėmė valstiečių asmeninių ūkių sėklų grūdus ir produktus (skirtus jų pačių vartojimui). Iki 1946 m. gruodžio 1 d. visos Sąjungos kolchozai įvykdė 76,9 proc. grūdų derliaus nuėmimo plano, o 1947 m. sausio pradžioje – 78,8 proc.

Ministrų Taryba ir Visų sąjunginių komunistų partijos (bolševikų) Centrinis komitetas dėl visko kaltino vietos lyderius, kurie laiku neatskleidė „sabotuotojų“ ir „grobstytojų“.

Dėl niokojančių viešųjų pirkimų ir maisto lėšų paskirstymo gyventojams sumažinimo jau 1946 m. pabaigoje kai kuriuos šalies regionus apėmė badas. Istorikas V. F. Zima mano, kad vyriausybė sąmoningai „sukėlė badą". Atsižvelgdamas į tarptautinių santykių pablogėjimą, Stalinas ruošėsi naujam pasauliniam karui su Vakarų šalimis ir iš anksto kaupė maistą.

Tuo pačiu metu, pasak istoriko, „badas buvo naudojamas kaip įrodyta priemonė skatinti darbo našumą kolektyviniuose ir valstybiniuose ūkiuose, siekiant priversti žmones dirbti už dubenėlį maisto".

Sovietų valdžios prioritetus geriausiai rodo tai, kad bado metu ji ne tik nesuteikė žmonėms pakankamo kiekio grūdų, bet ir juos eksportavo – 1946 m. 1,7 milijono tonų, 1947-1948 m. - 2,5 milijono tonų: į Prancūziją, Bulgariją, Rumuniją, Lenkiją, Čekoslovakiją, Jugoslaviją. Tai buvo daroma siekaint remti prosovietinius režimus Rytų Europos šalyse.

Tęsinys kitame puslapyje:

Tuo metu pačioje Sovietų Sąjungoje buvo nusilpę ar badavo iki 100 milijonų žmonių, o ypač stiprų smūgį patyrė kaimo gyventojai, kur valstybė atšaukė maisto racionus (apie 100 milijonų piliečių prarado racionus) ir sumažino atlyginimus – tikėdamasi, kad paprasti kolektyviniai ūkininkai išgyvens paslėpto maisto sąskaita. Mažesni atlyginimai ir savanoriškos vyriausybės paskolos privertė milijonus piliečių sumažinti maisto vartojimą. Visoje šalyje 1947 m. duona buvo kepama 3 kartus mažiau nei 1940 metais.

Tie, kuriems trūko asmeninio ūkininkavimo produktų, turėjo valgyti surogatus – valgyti pelus, rūgštynes, dilgėles, bolivinę balandą, giles, pavasarį ieškoti supuvusių bulvių (kurios sukėlė didelį vaikų mirtingumą nuo virškinimo trakto ligų).

Kiti persikėlė į miestus, tie, kurie negalėjo - liko mirti kaime. Voronežo regione 1947 m. pavasarį jau buvo 250 tūkstančių žmonių, kuriems diagnozuota distrofija (raumenų susilpnėjimas).

Vietos gyventojas G.M. Popovas, tuometinis moksleivis, prisiminė, kaip jo kaime, kuriame gyveno giminaičiai, mirė žmonės: „Bėgdami nuo bado pas mus atėjo du mano tėvo broliai, bet neišgyveno ir abu mirė nuo išsekimo. Senelis mirė. Nepamenu, kaip nualpau. Mane išgelbėjo netoliese esantis karinis dalinys, aš prabudau ligoninėje."

Riazanės regiono (Novoselkino kaimo) gyventojas V. I. Kostrikinas apie 1947 m. pavasarį pasakojo taip: „Tie, kurie savo ūkyje turėjo karvę ir mažas bulvių atsargas, vargu ar išgyveno iki pavasario. Pienas rinkoje buvo keičiamas į kitus produktus. Gegužės-birželio mėnesiais valgėme dilgėles, bolivinę balandą, daugiau nieko nebuvo. Nuo žolės dantys visada buvo žali. Daug žmonių buvo patinę, kai kurie buvo tokie silpni, kad negalėjo išeiti iš namų.“

Sandėliuose, kuriuose buvo netinkamos sąlygos, laikyti grūdai taip pablogėjo, kad jie nebuvo tinkami vartoti. Remiantis neišsamiais skaičiavimais, 1946–1948 m. visoje SSRS buvo visiškai sunaikinta apie 1 milijoną tonų grūdų.

Valstybės pagalba distrofija sergantiems pacientams ir atskiriems kolūkiams bei miestams buvo nepakankama įveikti badą. Padėtis kiek pagerėjo po 1947 m. derliaus, kuris buvo geresnis nei praėjusiais metais.

Badas baigėsi tik 1948 m. viduryje, o istorikai iki šiol nesutaria dėl galutinio mirčių skaičiaus – šaltiniai yra neišsamūs. Iš dalies - patys savaime - dėl apskaitos sistemos netobulumo, iš dalies - dėl to, kad kai kurie dokumentai, susiję su badu, vis dar klasifikuojami kaip „slapti".

Apskaičiuota, kad aukų skaičius svyruoja nuo kelių šimtų tūkstančių iki 2 milijonų, o naujesniais skaičiavimais – nuo 1 milijono iki 2 milijonų.  Regionai, kurie buvo ypač paveikti bado, buvo Ukrainos SSR ir Moldavijos SSR, taip pat Rusijos SFSR ir Baltarusijos SSR. Badas pasižymėjo labai dideliu vaikų mirtingumu.

Be to, badas sukėlė nusikalstamumo padidėjimą (vien tik 1946 m. rudenį teismai nuteisė 36 000 žmonių kalėti už duonos vagystę). Padaugėjo nužudymų ir savižudybių, taip pat buvo užregistruoti kanibalizmo atvejai. Mirčių dėl tokių pasekmių skaičiaus neįmanoma apskaičiuoti – ne visada aišku, ar badas buvo žmogžudystės ar savižudybės motyvas.

Po Stalino mirties, vyriausybė ėmėsi platesnio valstybinių maisto atsargų naudojimo ir didelių grūdų pirkimų užsienyje (nuo 1963 m.). 1946–1947 m. badas buvo paskutinis masinis badas Sovietų Sąjungos istorijoje.

Pasidalinkite su draugais

Šaltiniai:

Kramola

Aut. teisės: MTPC

Komentarai ()