„Moterų šalis“ – kaip SSRS atsigavo po to, kai per II pasaulinį karą prarado beveik 27 mln. žmonių: Rusija pasekmes jaučia iki šiol (Foto, Video) ()
Didysis Tėvynės karas (kaip Rusijoje vadinamas SSRS-Vokietijos karas) nusinešė precedento neturintį sovietinių piliečių gyvybių skaičių, todėl reikėjo kažką daryti, kad būtų panaikintas demografinis atotrūkis.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Sovietų Sąjunga ne iš karto pripažino savo nuostolių mastą. Oficialus žmonių mirčių skaičius augo tiesiogiai proporcingai bėgant laikui: nuo septynių milijonų Josifo Stalino laikais iki 26,6 milijono valdant Vladimirui Putinui (ir šis skaičius vis dar tikslinamas).
Vis dar labai sunku įsivaizduoti, kad tiek daug žmonių žūtų mūšio lauke arba žūtų už priešo linijų. Tačiau dar sunkiau užpildyti susidariusią demografinę spragą.
Paprastas atsakymas į klausimą, kaip Sovietų Sąjunga išsprendė problemą, yra toks: neišsprendė. Net ir praėjus daugiau nei 75 metams, šalis vis dar neatsigavo.
Moterų šalis
Pirma, situaciją apsunkino tai, kad nuostoliai pasiskirstė nevienodai visose amžiaus grupėse: žuvusiųjų daugiausia buvo šauktinio amžiaus (17–55 m., kuris buvo laikomas ir vaisingumo amžiumi) žmonės. Antra, daugiausia sumažėjo vyrų. Ir dėl to susidarė didelis gyventojų lyčių disbalansas.
„Vyrų ir moterų disbalansas Rusijoje pasirodė dar didesnis nei Ukrainoje ar Baltarusijoje, kurios vokiečių buvo visiškai okupuotos karo metu, o RSFSR (Rusijos Sovietų Federacinėje Socialistinėje Respublikoje) buvo okupuota teritorija, kurioje gyveno tik ketvirtadalis RSFSR gyventojų“, – pabrėžia žmonių nuostolių tyrinėtojas Nikolajus Savčenko.
1959 m. surašymo duomenimis, moterų buvo 18,43 mln. daugiau nei vyrų, o gimstamumas sumažėjo perpus. „Net Vokietijoje ar Lenkijoje, kurios per Antrąjį pasaulinį karą patyrė didelių žmonių nuostolių, nebuvo tokių skirtumų“, – sako Maskvos Carnegie centro ekspertas ir Aukštosios ekonomikos mokyklos Demografijos instituto direktoriaus pavaduotojas Michailas Denisenka. Negelbėjo ir migracija – ne tiek daug žmonių svajojo apie persikėlimą į SSRS, o šiaip nelabai kam buvo leista.
Kaip sovietų valdžia su tuo susidorojo?
Vėliau, pokario SSRS, disbalansas labai sumažėjo, o devintojo dešimtmečio pabaigoje gyventojų augimas jau buvo neblogas, nors ir lėtas. Pavyzdžiui, priešingai nei visos prognozės, devintajame dešimtmetyje šalyje gimė 9,8% daugiau kūdikių.
Šiuos laikinus šuolius lėmė dvi svarbios aplinkybės. Be to, viena iš jų buvo sukurta dar prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui.
1936 m. Stalinas išleido dekretą „Dėl abortų draudimo“, kuriame taip pat buvo numatytas finansinės paramos motinoms priemonių paketas. Po to buvo priimtas slaptas Narkomzdravo (Sveikatos apsaugos ministerijos pirmtakas) dekretas dėl visų kontraceptikų pašalinimo iš parduotuvių.
Tęsinys kitame puslapyje:
Ir visa tai nepaisant to, kad Rusija buvo pirmoji šalis pasaulyje, įteisinusi nėštumo nutraukimą moters prašymu (Europos šalyse tai įvyko tik po Antrojo pasaulinio karo, 1950-aisiais).
1920 m. revoliucionierė Nadežda Krupskaja, Lenino žmona, rašė: „Gydytojai ir akušerės spėliojo apie abortą. Abortus, kurių griebdavosi siuvėjos, tarnaitės ir kitos moterys, dažniausiai atlikdavo nekompetentingi asmenys ir sukeldavo didelę riziką... Pašalinimas vaisiaus, kuris dar netapo gyva būtybe ir vis dar yra moters kūno dalis, negali būti laikomas nusikaltimu.“
Tokia retorika tuo metu buvo paplitusi visur. Tačiau dėl ekonominių sunkumų ir ypač didelio bado 1932–1933 m. gimstamumas pradėjo nuolat mažėti, o ketvirtajame dešimtmetyje socialinė politika padarė staigų posūkį.
Antroji aplinkybė buvo išmokos, mokamos vykdant šalies demografinę politiką. Moterys, gimusios šeštojo dešimtmečio pabaigoje ir septintajame dešimtmetyje, galėjo jomis pasinaudoti, todėl devintajame dešimtmetyje gimstamumas išaugo. Visa tai užtikrino populiacijos augimą, nors ir nestabilų. Iki 2010 m. skirtumas tarp vyrų ir moterų skaičiaus sumažėjo aštuoniais milijonais.
Tiesa, to vis tiek negalima lyginti su situacija, kai iki karo SSRS gyveno šie beveik 27 mln. žmonių (vėliau žuvusių kare). Ekspertai vis dar mano, kad Rusija „miršta“.
2017 metais gimstamumas Rusijoje nukrito iki žemiausio lygio per dešimtmetį ir nuo to laiko padėtis nelabai pagerėjo. Siekdama ištaisyti situaciją, valstybė pradėjo specialią nacionalinę programą „Demografija“, kuri truks iki 2024 m., kurios biudžetas viršija 40 mlrd. USD. Programa yra tiesioginis 2000-ųjų vidurio valstybės paramos programų tęsinys, o pagrindinis jos veiksnys – daugiavaikių šeimų išmokų mokėjimas.
Tačiau manoma, kad net ir to nepakanka, o demografai prognozuoja dar vieną „smūgį“. Be to, vieni kritikuoja programą „Demografija“ dėl pernelyg išpūsto biudžeto, o kiti, priešingai, mano, kad finansavimą reikėtų padidinti bent keturis kartus – iki 2 procentų BVP. Pasak Mokslo ir viešosios ekspertizės instituto generalinio direktoriaus Sergejaus Rybalčenkos, „Europos šalyse šis rodiklis siekia 3–4 procentus, o konkrečiai Prancūzijoje – 5–6 procentus BVP“.
