Ištrauka iš norvegų istoriko ir žurnalisto Kristofferio Hattelando Endreseno knygos „Beveik kaip mes: visa tiesa apie kiaules“

2017 metų rugpjūčio 17 dieną, 17:00. Pagrindinėje Barselonos pėsčiųjų gatvėje, La Rambla bulvare, verda gyvenimas. Ir staiga prasideda panika. Bulvaru dideliu greičiu lekia baltas furgonas, šienaujantis nieko neįtariančius žmones. Pravažiavusi puskilometrį, mašina rėžiasi į minią prie garsiosios Miro mozaikos, kur ir užstringa. Liudininkai metasi padėti nukentėjusiems, o vairuotojas iššoka iš furgono ir metasi bėgti. Dėl jo kaltės žuvo 13 žmonių, dar 130 buvo sužeisti. Ispanija vėl tapo islamo terorizmo auka. Tos pačios dienos vakare, apie 23:00, policija areštavo du asmenis, kuriems pateikti įtarimai prisidėjus prie atakos.

Sužinojęs apie šiuos šiuos įvykius kitoje Atlanto pusėje, JAV prezidentas Donaldas Trumpas negaišdamas Twitteryje tiesioginį raginimą Ispanijos valdžiai: nubausti teroristus mirties bausme sušaudant, o kulkas išmirkyti kiaulių kraujyje. Tokia logika buvo visiems aiški: grėsmė būti išniekintam nešvaraus gyvūno krauju turėjo atgrasyti radikalius islamistus nuo teroro aktų vykdymo. Trumpo manymu, jo pasiūlymo veiksmingumas buvo patvirtintas istoriškai. „Pasidomėkite, ką Jungtinių valstijų generolas Pershingas darė su pagautais teroristais. Radikalaus islamo terorizmą jis išgyvendino 35 metams“, — rašė jis.

Trumpo nurodomas atvejis, — seniai nuvainikuotas mitas apie tai, kaip amerikiečių kareiviai elgėsi su džihadistais po moro* karų Filipinuose XX amžiaus pradžioje.

Nors informacija apie atvejį Filipinuose nepatikima, panaši ir dokumentuota istorija įvyko XIX a. viduryje. Tiesa, perpasakota Trumpo, ji atrodytų ne taip įspūdingai. Omenyje turimas sipajų sukilimas Indijoje prieš britų valdžią.

Britanijos Ost Indijos kompanijai įgijus prekybos su Indija monopoliją, Didžioji Britanija įgavo vis didesnę įtaką Indostano pusiasalyje. Pamažu tarp hinduistų ir musulmonų ėmė augti nepasitenkinimas kolonialistine anglų politika. O būtent, saugoti savo komercinius interesus, pastarieji iš vietinių verbavo dešimtis tūkstančių kareivių, apginkluodami juos britiškais šautuvais.

Užtaisydami ginklą, kareiviai turėjo prakąsti popierinę gilzę, kurioje buvo parakas. Iš pradžių hinduistai ir musulmonai kareiviai neprieštaravo, tačiau paskui pasklido gandas, kad saugant paraką, popierinės gilzės išmirkytos kiaulienos ir jautienos taukais. Indijos sukilimas prieš britų prekybos kompaniją — istorinis faktas.

Trumpas nebuvo pirmasis, siūlęs su terorizmu kovoti kiaulėmis. 2004 m. buvo pranešta, kad Izraelio autobusų kompanijos pradėjo salonuose dėti maišus su kiaulių lašiniais. Tokia priemonė turėjo veikti kaip islamo teroristų mirtininkų atakų prevencija. Kaip matome, kiaulės virto šiuolaikinių civilizacinių konfliktų politiniu ir sociokultūriniu ginklu.

Pastaraisiais metais kiaulių naudojimas kultūrų susidūrimuose taip pat įžengė į Kinijos politinį gyvenimą. Griežtai autoritariniame režime, su puse milijardo kiaulių ir kur religija vertinama kaip blogis, pagrindinių islamo taisyklių besilaikantiems musulmonams gyvenimas nėra saldus.

Blogiausiai reikalai klostosi Kinijos vakariniame Sindziango regione. Neseniai pasirodė naujienos, kad tokios nacionalinės mažumos, kaip uigurai ir kazachai, asimiliuojami žiauriais metodais. Įstaigose, kurias žmonių teisių gynimo organizacijos vadina „kultūrinio mažumų valymo ideologinio apdorojimo lageriais“, įkalinami milijonai musulmonai. Čia jie verčiami atsisakyti tradicinės savo kultūros ir priimti valstybinę, komunistinę ideologiją. O priemonės senos: be ištikimybės valstybei priesaikos, kaliniai verčiami gerti alkoholį, jiems neleidžiama atlikti salato ir, žinoma, maitinami kiauliena.

Nors ir neoficialiai, kiaules kankinti kalinius naudojo ir amerikiečiai, ką parodė žmogaus Irako karo metu Abu Ghraib kalėjime laikomų žmonių teisių pažeidimo tyrimas. Charleso Granerio ir Lynndie England nurodymu, kareiviai į aukų gerkles kimšo kiaulienos gabalėlius, taip siekdami pažeminti kalinius ir, galbūt, atimti iš jų geresnio pomirtinio gyvenimo viltį.

Europoje pastaruoju metu kiaulės imtos naudoti kaip savasties apsaugos nuo multikultūrizmo būdas. Dažniausiai girdime apie fanatus vienišius, apvyniojančius mečečių rankenas bekonu ar prie įėjimo į jas išmetančius kiaulių galvas, tačiau per paskutinius dešimtmečius dešinės pakraipos Europos politikoje kiaulės vis labiau pastebimos oficialiojoje retorikoje musulmonų kultūros ir religijos atžvilgiu.

 

 

 

 

 

 

Tarp radikaliausių pavyzdžių galima prisiminti Heinz-Christianą Strache'ą iš Austrijos laisvės partijos, 2012 m. publikavusį savo karikatūrą, kurioje valgantiems pateikia keptą paršiuką. Parašymas „Sveiki atvykę tik tie, kas valgo kiaulieną“ buvo nepridengtas išpuolis tiek prieš musulmoniškų, tiek ir prieš judėjiškų įsitikinimų migrantus ir pabėgėlius.

Dar vienu pavyzdžiu tapo danas Rasmusas Paludanas. Ultradešiniosios partijos „Griežta linija“ (Stram Kurs) lyderis Paludanas vos nepateko į Danijos parlamentą folketingą 2019 m. birželį vykusiuose rinkimuose. Siekdamas dėmesio, savo priešrinkiminėje kampanijoje, jis, be viso kito, nusprendė dar ir sudeginti į bekoną suvyniotą Koraną, ir išdalinti kiaulienos dešreles žmonės, kurių išvaizda jam atrodė musulmoniška.

Visai kita situacija susiklostė Danijoje 2013 m., kai paaiškėjo, kad visoje šalyje vaikų darželiuose imta atsisakyti bet kokių maisto produktų su kiauliena. Ishøj mieste kiaulieną uždrausta patiekti visuose viešuose renginiuose, o kai kurios įstaigos žengė dar toliau — leista tik halal mėsą.

Šalyje, kurioje frikadelės ir dešrelės laikomos tautine vertybe, tai, suprantama, išprovokavo sumaištį. Pakilo tarpusavio įžeidinėjimų banga, pavadinta „frikadelių karu“. Daugeliui atrodė, kad siekiant tolerantiškumo, danų vaikai neteko svarbios nacionalinės kultūros dalies. Šalies prmjerė Helle Thorning-Schmidt interviu sakė: „Danams su oda kepta kiauliena ir frikadelės — nacionaliniai patiekalai“, o populistinės dešinės Danijos tautinės partijos atstovas Kristianas Thulesenas Dahlis pareiškė, kad kiaulienos pašalinimas iš meniu tapo tikra mažųjų danų diskriminacija.

Daniškos polemikos atgarsiai nusirito ir iki Norvegijos. Idėją, kad kiauliena padeda apginti norvegiškumą, perėmė dešinė liberali Progreso partija (Fremskrittspartiet). Po skandalo Danijoje paaiškėjo, kad kiauliena ypatingos pagarbos nesulaukia ir Norvegijos valstybinėse įstaigose. Tai ypač pastebima kalėjimuose, kur nemaža dalis kalinių musulmonų, ir dėl to kiauliena meniu galėjo nepasirodyti ištisas savaites.

„Mes Norvegijoje visuomet valgėme kiaulieną. Ir visiškai neteisinga atsisakyti jos vien dėl to, kad į šalį atvyko daug musulmonų“, — pareiškė tuomet žymi politikė Sylvi Listhaug. Nieko keisto, kad Norvegijos kiaulininkystės pramonė ją palaikė, tačiau visaverčiai debatai šia tema niekuomet nebuvo rengiami.

Situacija dar paaštrėjo, kai 2016 m., užimdama justicijos, visuomenės saugumo ir migracijos ministro postą, Listhaug savo Facebook paskyroje išvardijo norvegiškas vertybes ir be viso kito, parašė: „Pas mus valgoma kiauliena, geriamas alkoholis ir neslepiami veidai“, pridurdama savo įprastą: „Pamėkite ir dalinkitės!“

Dabar, kai kiauliena ir su religija susijusiu maisto ribojimu Europoje tampa politiniu klausimu, neretai susidaro įspūdis, kad labiausiai nepatenkinti tie, kam kiaulienos neteko. Ryškus to pavyzdys — Progreso partijai priklausantis Christianas Tybring-Gjedde. Kai paaiškėjo, kad 2019 metų kalėdiniame parlamento bankete bus patiekiamos tik vištienos dešrelės, jis pasipiktino: „Kultūrinė kapituliacija!“ — ir, veikiausiai, užgavo skaudžią vietą, nes vos po kelių valandų organizacinis komitetas sprendimą pakeitė ir meniu atsirado ir įprastos Vienos dešrelės. O Tybring-Gjedde pajuokavo: „Pirmą kartą vedu paskui save Norvegijos politiką!“

Kalbant apie nepripažįstančius kiaulienos, ortodoksalūs judėjai apie save įprastai skelbia garsiau, nei konservatyvūs musulmonai. Tai ypač pastebima aptariant religiškai leistinus gyvūnų skerdimo būdus, ruošiant halal ir košer mėsą.

Kad mėsa būtų pripažįstama halal arba košer, kraują reikia nuleisti, kol gyvūnas sąmoningas. Laikoma, kad kartu su krauju išeina ir gyvybė. Suprantama, humaniško elgesio su gyvūnais požiūriu, toks būdas, švelniai tariant, nėra pats geriausias, nes per laiką nuo tada, kai gyvūnui perrėžiama gerklė iki kol jis praranda sąmonę, gali praeiti kelios minutės.

Visos Europos populistinės dešiniosios ir nacionalkonservatoriškos partijos to nepastebėti niekaip negali. Kai Danijos folketingui pateiktas halal skerdimą draudžiančio įstatymo projektas praėjo kaip per sviestą, maitinimosi klausimais užsiimantis ministras Danas Jørgensenas iš Venstre partijos — kairuoliškos, dabar judančios dešinėn, — apibendrino: „Gyvūnų apsauga privalo būti aukščiau už religiją“.

Gyvūnų gynėjams ir dešiniesiems populistams švenčiant pergalę, kitų žmonių pyktis virte virė. Įstatymas neliko nepastebėtas ir už šalies ribų. „Europietiškas antisemitizmas pasirodė visu gražumu ir toliau stiprėja valstybiniuose institutuose“ — taip interviu Izraelio laikraščiui išsireiškė rabinas ir ministrų kabineto narys Eliyahu Michael „Eli“ Ben-Dahan.

Norvegijoje halal ir košer skerdimo klausimas nėra toks aštrus, nes gyvūnų nuskausminimas prieš perpjaunant gerklę būtinas jau nuo 1929 metų. Norvegijos islamo taryba tokį metodą laiko halal, tuo tarpu judėjai laikosi griežtesnių taisyklių ir košeriniu šio būdo nepripažįsta.

Logiškai paaiškinti, kodėl ortodoksalūs judėjai reaguoja aštriau, nei konservatyvūs musulmonai, galima, atsimenant ilgą ir tragišką Vakarų antisemitizmo istoriją. Tuo pat metu įdomu panagrinėti Biblijos ir Korano taisyklių, aptariančių maistą, formuluotes. Biblija jas nustato griežtai, tuo tarpu Korane jos ne tokios kategoriškos.

 

 

 

 

 

 

Po to, kai draudimų sąraše išvardinama kiauliena, dvėseliena ir ne Allahui, o kitiems dievams paaukoti gyvūnai, tekste pabrėžiama: „Visgi, jei kas nors neturi kitos išeities, verčiamas, nebūdamas pasileidėliu ar nusikaltėliu, — tai tavo Viešpats — atlaidus, mielaširdingas!“ Gi Biblijoje, priešingai, draudimas išreiškiamas trumpai ir vienareikšmiškai: „Aš — Viešpats, jūsų Dievas. Šventinkitės ir būkite šventi, nes Aš šventas“.

Iš to, kad šiame palyginime Allahas yra nuolaidesnis, visiškai nereiškia, kad musulmonai kiaulienos vartojimą vertina atsainiai. Vis daugiau žydų valgo kiaulieną, tuo tarpu apie islamo sekėjus to pasakyti nebūtų galima. Ir nors musulmonų bendruomenė į savo narių valgymo įpročius nesikiša, imamai Norvegijos mečetėse nenuilsdami įkalbinėja nesilaikančius Allaho žodžio pakeisti požiūrį į mitybą.

republic.ru

Kristoffer Hatteland Endresen, ‘Litt som oss. En Fortelling Om Grisen’ (Spartacus, 2020)