Kas yra už horizonto?.. Vis dažniau pastebiu, kad klausimas, kuris neduoda ramybės nuo vaikystės, vėl kutena protą. Vėl dirgina fantaziją. Nors jau seniai pervažiuotas didysis vaikystės miškas, tvyrojęs iki horizonto, išvaikščioti už jo stovėję miestai, perplaukta už tų miestų tyvuliavusi jūra ir netgi kitame jūros krante žibanti Švedija išvažinėta, iščiupinėta, išfotografuota. O amžinoji horizonto paslaptis įkyriai styro kažkur pasąmonėje ir vis sugrįžta į gyvenimą kaitaliodama pavidalus.

Kažkada it nepasiekiamas horizontas atrodžiusi Lietuvos nepriklausomybė štai jau dvidešimt metų yra čia. Pačios drąsiausios svajonės tapo kasdienybe ir dažnai pagauni save, kaip ramiai, be ypatingo džiugesio priimi dalykus, kurie kažkada atrodė nepasiekiami, gal net verti gyvybės.

Pasiektas Laisvės horizontas taip greitai ištirpo smulkių kasdienių rūpesčių ūkuose, jog Didžiajai Šventei tautos sąmonėje įvykti paprasčiausiai... nebeliko laiko. Gali būti, kad to laiko labiausiai reikėjo ne tiek istoriniam Laisvės posūkiui pažymėti, kiek pasikeitusioms po Kovo 11-osios navigavimo sąlygoms suvokti.

Gyvenimas ceitnoto būsenoje darosi būdingas Lietuvai. Mes uoliai taupome laiką ir pinigus skubotais ir laikinais sprendimais, kurie tarsi rūdys graužia visa, kas dar yra tikra ir vertinga. Atrodo, kad iki šiol netikime, jog gyvensime čia ir visados. Mus tarsi persekioja nomadiška laikinumo savijauta, mąstysena ir elgsena. Šita žemė, šitie miškai, vandenys ir miestai yra tarsi tik paskolinti mums, todėl skubame greitai ir iki lašo išspausti jų sultis. Nėra jokio sutarimo, jokio saiko ir harmonijos. Tik refleksiškas „į save“. Geriau lašas dabar negu statinė rytoj.

Valstybė, kaip nesibaigiantis eksperimentas, ima prarasti savo auditoriją, nes beveik nebeliko gebančių sekti jo siužeto vingių, turinčių kantrybės ieškoti racionalių prasmių ir tikinčiųjų laiminga eksperimento pabaiga. Gyvoji lietuvių upė, plaukianti į Vakarus, jau seniai tapo didžiausiu Europos intaku ir byloja ne tik apie nuvytusį mūsų patriotizmą, bet taip pat ir apie devalvuotą horizontą.

Mes horizontu nebetikime.

Nebetikime, kad Lietuvoje už šiandien regimo horizonto kas nors gali pasikeisti. Gali būti geriau, lengviau, šviesiau, teisingiau. Horizontas praranda savo fenomeną, nes manančių, kad čia, šitoje valstybėje, esame pajėgūs pagerinti Vietą, yra vis mažiau. Todėl slystame per pasaulį ieškodami geresnių vietų kitur, pasiruošę už tai sumokėti didžiausią kainą – savo tapatumą.

Emigracija tapo bene mėgstamiausia mūsų loterija, tačiau aistringai dieviname ir kitas. Spėjame ir spėliojame, ką rinkti į šokių dešimtukus, eurovizijas ir Seimą. Akimirkos burtai mums daug svarbesni negu argumentų konkurencija ar racionalus protas. Nenuostabu, kad tikėjimas, jog valdžios krėslas suteikia papildomų, dažnai antžmogiškų kompetencijų, darosi populiariausia religija tarp išrinktųjų.

Gali būti, kad būtent tas tikėjimas sukuria neproporcingai gilią mūsų ir Jų atskirtį, kuri dekonstruoja bet kokį dialogą ir negailestingai Juos izoliuoja. Savo hermetiškoje Lietuvoje Jie palaipsniui praranda realybės pojūtį ir ima gyventi patogiai ir nepažeidžiamai, tarsi virtualioje internetinėje erdvėje...

Kiek tokių satelitinių lietuvių, kurių koordinatės, vertybės, aktualijos ir perspektyvos esmingai nesutampa, tvyro šiandien Lietuvos erdvėje?..

Ar sugebėsime peržengti tas sienas, tuos rubikonus, kurie skiria šitas hermetiškas, viena kita nepasitikinčias, viena kitai pavydinčias, viena kitos nemylinčias lietuvas?

Esu tikras, kad taip, nes ne sykį tą esame jau padarę istorijos ūkanose. Ypač tada, kai pakeldavom akis nuo dubens...

Turinys

• Redakcijos skiltis
  Esminių lūžių metas 6
• Ta akimirka žavinga
  Lampėdžių liepa gražuolė 7
• Nemirtingo žingsnio taktu
  U. Tamošiūnaitė. Žiema (I) 8
• Miškas ir mes
  A. Pabricaitė. Miškininkai išsaugojo vienybę 9
  I. Požėlienė. Žalgirio pergalei – rekordinis užrašas 12
  Egzistencinė miško vertė 15
  N. Linionienė. Lenkijos miškininkai nestreikuos 16
  D. Bartkienė. Tarptautinių standartų patvirtinimas 19
• Pokyčių verpetuose
  A. Kaškelevičienė. Prie Baltijos: žvilgsnis į Suomiją 26
  A. Kuliešis. Suomijos miškai 28
  D. Srėbaliūtė. Tautos lobiai virsta verslu 30
• Savas miškas
  Z. Bitvinskaitė. Naujovės šalies miškininkystėje 34
  S. Asipavičienė. Audros palikti rūpesčiai 38
• Medis ir verslas
  A. Patašius. Geriau „iš kelmo spirta“... 40
  G. Lašas. Lietuva – Šanchajuje 44
  T. Beržulis. Geriausi – mediniai langai 46
  E. Derenka. Naujieji Stihl profesionalai 48
• Medžioklė
  V. Ribikauskas. Gruodį baigiasi tik kalendoriniai 54
• Mūsų žosmė
  Egzotinių vaisių pavadinimai (3) 57
• Pirma buvo žodis
  A. Karalius. Išaugti horizontai 58
• Būkime sveiki
  D. Červokienė. Stiprinkime imunitetą 60
• Medis ir aplinka
  V.E. Navys. Žiema palieka randus vasarai 62
  A. Kazitėnas. Amžinosios akimirkos šviesa 65
  S. Asipavičienė. Nemuno kilpų apsuptyje 66
• Miško pavilioti
  A. Dačkevičius. Rudens lygiadienio svarstyklėse 68
• Jaunuolynas
  Giliukų skiltis
  A. Jancevičius. Investicija į žmogų 72
  A. Balčiūnienė. Prasminga kiekviena valanda 74
• Iš raudonosios knygos
  Europinis kukmedis 76
• Mano medis
  V.V. Landsbergis: „Lengviausia žvelgti nuo viršūnės“ 78
  Juokai 79

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Žurnalas "Miškai"

Autoriai: Audrys Karalius

Komentarai (2)