Humanitarinių mokslų daktaras, istorikas ir tarptautinių santykių ekspertas Algimantas Kasparavičius mano, kad santykių su Rusija keblumai, visų pirma, yra Lietuvos, o ne Rusijos problema.

– Jūsų nuomone, kas šiuo metu vyksta tarp Lietuvos ir Rusijos – ekonominis karas, kaip skelbia Lietuvos žiniasklaida, ar tai – ilgalaikės nesantaikos tarp abiejų šalių rezultatas?

– Pirma, akcentuočiau, kad šis, pavadinkime, karas – ne pastarojo mėnesio problema. Sakyčiau, tai – kelių metų problema.

Iš esmės per pastaruosius dvejus metus nemačiau nė vieno pozityvaus nei Lietuvos, nei Rusijos žingsnio, kad santykiai būtų normalizuoti. Blogiausia, manau, yra tai, kad tiek Rusija, tiek Lietuva jau įsijautė į tam tikrus vaidmenis. Rusija – į poimperinės valstybės vaidmenį – dominuoti ir primesti savo valią. O Lietuvos problema ta, kad mes tapome panašūs į kai kurias Lotynų Amerikos valstybėles. Šios tiek esant reikalui, tiek ne visuomet rodo antiamerikietiškus gestus. Taip pat ir mes darome, tik šiuo atveju Rusijos atžvilgiu.

Tad situacija dabar labai nemaloni. Ypač nemaloni Lietuvai, kuri pirmininkauja ES. Pirmininkavimas tapo gera proga Rusijai parodyti Bendrijai, jog ES šiuo metu pirmininkauja valstybė, kuri nuolatos kelia ir turi problemų. Lietuvos vardas dabar nuolatos linksniuojamas tiek Rusijos televizijoje, tiek spaudoje. Juk visa tai Vakarai mato. Tai, esu tikras, yra labai ryškus mūsų pralaimėjimas. Kenčia Lietuvos prestižas.

Antras dalykas, žinoma, ekonominis. Mūsų vežėjai, maisto pramonė turi didelių problemų, patiria nuostolių. Tai atsilieps mūsų biudžetui.

– Santykiai tarp Lietuvos ir Rusijos – prasti. Kur, jūsų nuomone, šuo pakastas?

– Manau, tai mūsų užsienio politikos problema. Užsienio politikos formuotojai galėtų sau užduoti klausimą – kodėl kitos šalys, pavyzdžiui, Suomija ar net ta pati Estija, išvengia panašių problemų, o mes ne?

Mano nuomone, santykiai su Rusija yra mūsų neprofesionalios ir, sakyčiau, neatsakingos valstybės administracijos, pradedant Daukanto aikšte, baigiant kai kuriomis ministerijomis, rezultatas.

Užsienio politikos planuotojai nesugeba solidžiai ginti valstybės interesų. Mes daug kalbame, tačiau labai mažai darome. Mūsų politikams ir kitiems veikėjams reikėtų mažiau skirti laiko komentarams viešojoje erdvėje, o dirbti.

Užsienio politikos formavimo lauke kol kas yra daug darbo imitacijos, tačiau labai mažai tikro darbo. O imitacijos ir lieka imitacijomis. Tai štai turime šios imitacijų politikos, sakyčiau, apgailėtiną rezultatą.

Ar yra išeitis? Manau, tokia nebus rasta. Nebent Rusija nusileis. Tačiau Rusija iki tol jau bus parodžiusi Europai, ko verta Lietuvos valstybė. Rusija parodys, kad Lietuva yra viena silpniausių ES grandžių. Tai, akivaizdu, neliks nepastebėta.

– Kurie interesai šioje istorijoje svarbesni? Ekonominiai ar politiniai?

– Abu motyvai realūs. Rusijoje ekonominė situacija pastaruoju metu – ne iš gerųjų. Ekonomikos augimas nulinis, bendrasis vidaus produktas sumažėjęs.

Kita vertus, mūsų pirmininkavimas, t. y. bandymas pritraukti Ukrainą į ES, taip pat turi padarinių. Aš jau sakiau, kad, mano nuomone, Lietuva labai garsiai ir daug kalba, tačiau mažai daro.

Štai Varšuvoje ką tik susitiko Lenkijos ir Ukrainos vadovai, ten buvo sutarti rimti dalykai. Rezultatas yra, tačiau niekas nieko garsiai nekalbėjo. O Lietuvoje kalbama, kad mes sustabdysime vieno iš Rusijos televizijos kanalų transliacijas.

Mes šiuo atveju elgiamės kaip ta pati, tik mažesnė, Rusija. Manau, mums reikėtų iš šio užburto rato išeiti. T. y. formuoti solidesnę ir atsakingą užsienio politiką. Regis, progas spausti mus mes patys Maskvai suteikiame.

– Žvelgiant į istoriją, tokios įtampos santykiuose su Rusija, atrodo, dar nebuvo. Sutinkate?

– Deja, taip. Įdomu tai, kad net mums stojant į NATO Rusijos pozicija nebuvo tokia priešiška. O juk Kremliuje tuo metu sėdėjo tas pats prezidentas, kalbu apie Vladimirą Putiną. Tačiau Lietuvoje buvo daugiau racionalumo. Mūsų laikysena buvo solidesnė. Šiandien turime kažkokius trumpus pareiškimus, kurie, žinote, primena mažomis dozėmis pilamą alyvą į ugnį, o rimtų problemų niekas nenori spręsti.

– Tai ką daryti? Kai kurie žurnalistai jau aiškina, kad premjerui Algirdui Butkevičiui reikėtų paskambinti premjerui Dmitrijui Medvedevui?

– Premjero skambutis premjerui neišspręs problemų. Lietuvai reikėtų peržiūrėti savo užsienio politiką. Reikėtų atsakingiau rinkti asmenis, kurie formuoja užsienio politiką.

Kosmetiniai pataisymai nepadės. Taip pat ir bandymai visas problemas su Rusija spręsti konfrontacijos būdu duos tik neigiamų rezultatų. Jau dabar mes brangiausiai Europoje mokame už dujas, tuo pat metu mūsų pinigais Rusija finansuoja savo karinį-pramoninį kompleksą.

Sakyčiau, Rusijai net labai naudinga tokia situacija. Mes daug kalbame, tačiau realiai juk nieko negalime Rusijai padaryti.

– O kaip žadėtieji šios Vyriausybės planai "perkrauti" santykius su Rusija? Pamiršo, ką žadėjo?

– Kai žmonės kalba apie santykių "perkrovimą", man jie primena papūgas. Iš tiesų, kai kalbame apie JAV ir Rusiją, mes turime visai kitokią situaciją, kitokius santykius, politinį dydį.

Kai mes Lietuvoje kalbame, esą mes irgi kai ką "perkrausime", tokios kalbos neturi jokio turinio. Man tai primena akligatvio politiką. Žinoma, galime laukti kitų rinkimų ir tikėtis, kad prie valdžios vairo atsiras labiau subalansuotos ir racionalios jėgos...

– Ką pasakytumėte žmonėms, kurie teigia, kad blogi santykiai su Lietuva priklauso tik nuo Rusijos ir apskritai čia – Rusijos problema?

– Tai požiūrio klausimas. Jei kas nors Lietuvoje mano, jog Rusija labai kenčia dėl to, kad negauna lietuviškų produktų, ar kad Rusija gauna labai daug pinigų už naftą, kurią mes iš jos perkame, tegul galvoja. Apmąstymams, žinote, yra Vasaros gatvė. Manau, kad santykiai su Rusija – tik mūsų problema ir mes su ja, akivaizdu, nesusitvarkome.

Iš esmės nuo nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. iki pat 1998 m., gal net 2004–2005 m., panašių problemų su Rusija nebuvo. Dabar mūsų santykiuose vyksta regresas.

Tai, ko gero, susiję ir su mūsų vidaus politikos situacija. Ekonominis skurdas, emigracija neleidžia mums atsisakyti karingos retorikos. Tai labai blogas požiūris.

Komentarai (37)