Rusiško pasaulio koncepcija, unikalaus rusų žmogaus idėja, apie kurią Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas sakė laidoje „Tiesioginė linija“ („Priamaja linija“ – rus. «Прямая линия»), kur kas pavojingesnė pasauliui nei pats V. Putinas, realizuojantis savo programą.

Rusiško pasaulio koncepcija, unikalaus rusų žmogaus idėja, apie kurią Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas sakė laidoje „Tiesioginė linija“ („Priamaja linija“ – rus. «Прямая линия»), kur kas pavojingesnė pasauliui nei pats V. Putinas, realizuojantis savo programą.

Taip mano garsus rusų politologas Andrejus Piontkovskis. Vienintelė išeitis Vakarams – sustabdyti šį scenarijų, „sukompromituoti rusiško pasaulio idėją, parodyti, kad ji neveikia“, – įsitikinęs ru.DELFI.lt pašnekovas.

„Manau, kaip buvo antihitlerinė koalicija, taip atsiranda savita antiputiniška koalicija“, – interviu portalui DELFI pabrėžė A. Piontkovskis, atvykęs į Lietuvoje Rytų Europos studijų centro suorganizuota forumą. Jo teigimu, šiai koalicijai gali priklausyti JAV ir kelios Europos šalys – Lenkija, Baltijos valstybės, Švedija ir Didžioji Britanija.

Politologas mano, kad sustabdyti košmarišką scenarijų Vakarai galės ne karinėmis, o visu kompleksu ekonominių, politinių priemonių, parodę, kad „rusų tautos mesijo“ ir didžiausio rusų tautos vagies vaidmenys nesuderinami.

– Laidos „Tiesioginė linija“ pabaigoje nuskambėjo vadinamoji koncepcija „rusiško pasaulio“, kaip siurblio, susiurbiančio kaimynines etnines grupes, esančio rusų žmogaus viduje. Ką ji reiškia?

– Visa tai buvo žaidžiama viso pasaulio akyse 40-aisiais. Už Rusijos posūkio išorės politikoje, kuris gali turėti globali padarinių ne tik Europai, galbūt atsakingas koks nors anoniminis Putino kalbų rašytojas, kuris nusirašė Hitlerio kalbą lyg ir po anšliuso, lyg ir po Sudetų prijungimo.

Vis tos pačios ideologemos – suskaldyta tauta, apiplėšta ir apgauta nacija, kuri klūpojo ir pakilo, nuo amžių buvusių žemių surinkimas ir visą šią konstrukciją vainikuojanti „rusiško pasaulio“ koncepcija, to paties Trečiojo reicho analogas ir, žinoma, nacionaliniai išdavikai. Tai buvo pasakyta pirmą kartą.

Stalino laikais, kaip įpratome, buvo „liaudies priešai“. O „nacionaliniai išdavikai – tipinis hitlerinis [posakis].

Vektorius aiškus. Net pati kukliausia rusiško pasaulio koncepcijos realizacija reikalauja pakeisti daugelio valstybių sienas, taip pat ir dviejų valstybių NATO narių – Estijos ir Latvijos. Tai kelia labai rimtų problemų tai pačiai NATO – kaip pasipriešinti branduolinei valstybei, kuri tuo pat metu savo vadovų, propagandininkų lūpomis visą laiką primena apie savo branduolinę didybę.

Tai didžiausia grėsmė pasauliui po Šaltojo karo, be to, nesutinku su analitikais, kurie vienbalsiai kartoja, kad mes grįžtame į Šaltojo karo laikus. Mano požiūriu, grįžtame prie pavojingesnių nei Šaltojo karo laikai, nes per Šaltąjį karą, bent jau po 1962 m. Karibų krizės ir JAV prezidentai ir TSKP generaliniai sekretoriai buvo labai atsargūs ir stengėsi išvengti bet kokios karinės konfrontacijos, kuris būtų galėjusi sukelti pasikeitimo branduoliniais smūgiais perspektyvas. Ir apskritai paskutiniuosius 30 su trupučiu Šaltojo karo metų tai buvo status quo.

V. Putinas – pirmas politinis veikėjas po Hitlerio, kuris taip atvirai skelbė apie savo koncepciją keisti valstybių sienas. Ir kyla suprantamas karinių analitikų klausimas – kokiomis priemonėmis jis to sieks pretenzijų NATO šalių teritorijoje atveju?

Rusijos ekonomika labai silpna, o kariniu lygiu kuo rimčiausiai atsilieka. Čia ir paradoksas, kad būtent Rusijos silpnumas įprastų ginklavimųsi atveju daro branduolinę grėsmę dar labiau įtikinamą.

– Lyginant „Krymo kalbą“ ir „Tiesioginę liniją“, pastarojoje vis tik leistina autoriaus improvizacija atsakymuose.

– Jei paklausite manęs apie pabaigą, tai ne improvizacija – apie unikalų genetinį kodą. Sakiau ir rašiau – laukite kažko ypatingo balandžio 17. Nes „Krymas – mūsų“ (scenarijus) jau suvaidintas. Turi būti kokia nors nauja idėja.

Tai visam hitlerinės propagandos paveikslui trūko vieno – arijų rasės viršenybės. Ir štai ji, ne atsitiktinai, kilo bendraujant su tauta.

Tautai reikėjo įteigti, kad ji – didi arijų tauta. Ir tai nuskambėjo iš Putino lūpų – „mes turime unikalų genetinį kodą“.

Jis, kaip geraširdis žmogus, pripažino, kad taip, ir kitos tautos turi privalumų, vardino tokius pašvinkusius privalumus – taupumas ir t. t.

Kaip rusiškai parašiau, ir tai tikrai taip, leisiu sau pakartoti: dvasingumo jie neturi nė lašo (originale – necenzūrinis rusiškas žodis).

Štai kur Vakarų Europos pasaulio demaskavimo pagrindinis patosas. Na ir čia, kad būtų sudėti visi taškai ant i, po poros dienų vienas iš jo garsiausių propagandininkų ir politologų, Molotovo anūkas, kažkoks Nikonovas pasidalino atradimu, kad mes, rusai – arijų gentis, nusileidusi nuo Karpatų kalnų ir, žinoma, taikiai užvaldžiusi visą Euraziją iki pat Fort Roso Kalifornijoje. Štai jums ir visas naujo nuostabaus pasaulio paveikslas.

– Мes matome jau nebe dvasinį tautos lyderį, o jo transformaciją į rusiško pasaulio mesiją?

Ir dvasinį tautos lyderį, ir mesiją. Be to, jis turi aiškią programą, kurią žingsnis po žingsnio įgyvendina. Jau pirmoje triumfą skelbiančioje „kalboje dėl Krymo“ jis kalbėjo ne tik apie Krymą, bet ir apie planus. Žodžiai apie Naująją Rusiją pirmą kartą nuskambėjo kovo 17-osios kalboje, kitaip tariant, štai Krymas, Naujoji Rusija, kas ten dar – Narva, Šiaurės Kazachstanas. Galima prisigalvoti daug. Ir Londone daug žmonių, turinčių unikalų genetinį kodą.

Lietuvoje būtų sunku pririnkti tiek partizanų masiniam judėjimui, nes tokio pobūdžio kovos vyko iki 1953 metų, o Latvijoje ir Estijoje tai visai įmanoma.

Ir svarbiausia, jog visuomenėje tai puikiai veikia. Labai veiksminga propagandinė kampanija, vykdoma 24 valandas per parą.

Pirmas toks eksperimentas pasaulio istorijoje. Kodėl Adolfui Hitleriui taip sekėsi Vokietijoje? Nes nacių propaganda buvo veiksmingesnė nei komunistų. Apie ką mums ir mūsų tėvams kalbėjo komunistai? – apie šviesą ateitį po 100 metų, apie teisingumą, kurio sulauks net ir juodaodžiai Zimbabvėje. Kitaip tariant, kalbėjo apie gana abstrakčius dalykus.

O čia sako, jog tu rusas, tu vokietis, priklausai aukštesnei arijų rasei. Bandoma paveikti per bazinius žmogiškuosius instinktus. Tačiau Hitleris neturėjo šiuolaikinio televizoriaus. Kai atvira nacionalistinė programa pasinaudoja ir šiuolaikinės televizijos galimybėmis, efektas sunkiai atremiamas. Ar toks poveikis ilgalaikis, jau kitas klausimas.

– „O jūs patys, bičiuliai, tuo tikite?“ Toks klausimas keliamas tokių pasisakymų ir koncepcijų autoriams. Galbūt tiesiog piešiamas toks paveikslas, skirtas rusams, norint užsitikrinti masinę jų paramą Putino veiksmams, paaiškinimas aplinkiniam pasauliui?

Atleiskite, bet Krymą juk pasiėmė. Jau nebesvarbu, tiki ar netiki. Kalbant apie Krymą, ši koncepcija jau įgyvendinta. Tačiau blogiausia tai, jog pažeistas Budapešto memorandumas dėl Ukrainos teritorinio vientisumo, pasirašytas Rusijos, Jungtinės Karalystės ir JAV – kai Kijevas atsisakė branduolinio ginklo. Ukrainą penkerius metus įkalbinėta tai padaryti. O dabar Rusija paprasčiausiai į visa tai nusispjovė. Tai labai rimta.

Patogiau tikėti. Manau, jog pats Putinas savo misija tiki. O Hitleris savo misija netikėjo? Manau, jog labai nuoširdžiai tikėjo. Meluoti žymiai patogiau, kai pats tuo melu tiki. Iš sovietinės istorijos prisiminiau Lenino frazę, išsakyta po caro šeimos išžudymo, kai pasiuntiniu Vokietijoje buvo Joffe: „Geriau Joffe nieko nežinotų – jam ten, Berlyne, meluoti bus lengviau“.

Kodėl žmogui nepatikėjus, jog jis didis? Jo atvykimo į Krymą scena –triumfuojančio Hitlerio įvažiavimo į Vieną kopija. Tiesa, Hitleris atvyko anšliuso dieną, o Putinas, sunerimęs dėl savo saugumo, atvyko tik po dviejų mėnesių.

– O kaip „atvirumas pasauliui“, apie kurį kalbėjo Putinas, gali sietis prasidėjusia izoliacija? Vienas kitam prieštarauja.

Kodėl gi. Tai ir Sovietų Sąjungoje buvo, ir Hitlerio Vokietijoje – išorinė agresija jungiasi su informacine geležine uždanga šalies viduje. Šalis turi tikėti tik tuo, ką sako vadas.

– Kokia tokiu atveju uždaros informacinės erdvės sukūrimo perspektyva Rusijoje?

– Nors V. Putinas yra visiškas beprotis, jis bet ko nedaro. Jis naudoja maksimaliai taupias priemones. Jei Donecke ir Luhanske galima pasiekti vienokių ar kitokių tikslų neįvedant kariuomenės, reiškia, kariuomenės įvedimo nebus.

Jei Kijevo struktūros būtų efektyvesnės, būtų duodamas tinkamas atkirtis sukilėliams ir įvesta kariuomenė. Tokia pati situacija ir su internetu – juk Kinija neįveda internetinio tinklo „Čeburaška“, o sėkmingai naudoja draudimus – ugniasienes. Niekam tokių išlaidų nereikia. Tolimesniu žingsniu taps perėjimas prie kiniškos schemos. Tai mane palietė asmeniškai. Čia (Lietuvoje – DELFI) aš galiu skaityti internetines svetaines, kuriose publikuojami mano darbai, tačiau Maskvoje prieiga prie jų nėra įmanoma. Kol kas tai dar galima apeiti.

– Atsižvelgiant į tai, kas šiuo metu vyksta Ukrainoje, koks scenarijus įgyvendinamas?

– Viskas priklauso nuo Ukrainos visuomenės ir Ukrainos valdžios pasipriešinimo lygmens. Tai šiek tiek sutrukdė V. Putino planų dėl Naujosios Rusijos įgyvendinimui. Pirma, jį sustabdė tai, jog beveik visur, išskyrus Donecką ir Luhanską, tokių masinių judėjimų praktiškai nėra.

Be to, skirtingai nuo europiečių, kurių dauguma yra papirkti įvairiais būdais, amerikiečiai svarsto labai rimtų sankcijų taikymo galimybę, kurių jie gali imtis be europiečių. Tai Rusijos finansų sektoriaus blokavimas atsižvelgiant į pareiškimus bei siaurėjančią V. Putino aplinkos asmenų aktyvų įšaldymo kilpą, V. Putino finansų imperija jiems puikiai žinoma.

Didžiausią pavojų V. Putinui kelia ne aktyvų įšaldymas, o viešas demaskavimas. Boriso Nemcovo ir Vladimiro Milovo išleista demaskuojanti brošiūra „V. Putinas. Išvados“ ar Andrejaus Piontkovskio ir Stanislavo Belkovskio straipsniai apie V. Putino vagystes – tai viena, o JAV Terorizmo ir finansinės žvalgybos valdybos išleista išsami baltoji knyga – tai jau visai kas kita.

Kaip pats V. Putinas mėgsta sakyti, slaptos vietos, adresai, slaptažodžiai, sąskaitų numeriai, pokalbių įrašai.

Po Edwardo Snowdeno įvykdyto demaskavimo mes puikiai suprantame, kad amerikiečiai įrašo absoliučiai viską. Jei jie įrašinėja Angelos Merkel pokalbius, tai reiškia, kad įrašinėjami ir V. Putino, Romano Abramovičiaus ar Olego Tymčenkos pokalbiai. Tai gali tapti gana rimtu politiniu ir psichologiniu smūgiu, kuris paveiktų V. Putino pozicijas taip pat ir šalies viduje. Mano atrodo, kad amerikiečiai pasirengę imtis šių sankcijų taikymo.

– Jūs manote, kad Rusijoje tie, kas susipažins su šia informacija, pakeis savo nuomonę apie V. Putiną?

– Suprantate, Rusijos tautos mesijo ir didžiausio Rusijos tautos vagies vaidmenys nesuderinami. Tai taptų kognityviniu disonansu, kuris daugeliui būtų neišvengiamas.

– Tai nėra vienintelis disonansas?

– Jų daugybė. Pavyzdžiui, reikalavimai dėl federalizacijos Ukrainoje ir be galo griežti įstatymai pačioje Rusijoje. Už teritorinio vientisumo klausimo paminėjimą ir aptarimą gresia įkalinimas. Atleiskite, bet apie ką galima kalbėti po Čečėnijos? Nužudėme dešimtis tūkstančių žmonių Čečėnijoje už tai, ką dabar palaikome Donecke. Tai jau net ne disonansas, o velniai žino kas. Visiški neatitikimai.

Juos remianti minia – tai kvailiai. Ši kova – tai ne rusų ir ukrainiečių susidūrimas. Inteligentiški ir išsilavinę rusai Ukrainoje moka ukrainiečių kalbą. Tai (susirėmimas – DELFI) tarp tų, kurie renkasi europietišką ateitį, ir nevispročių.

Todėl šios scenos, kaip jie užima milicijos nuovadas, vagia ginklus, parduotuves, degina automobilius, yra užkrečiančios.

Kodėl gi tokiems pat nevispročiams kaimyninėje Belgorodo srityje už kokių poros mėnesių stipriai pablogėjus ekonominei situacijai neturėtų šauti į galvą imtis to paties? Tai labai pavojingas žaidimas.

– Kaip po Krymo charakterizuoti Rusijos santykius su Vakarais?

Vakarai pirmą kartą pajuto labai rimtą pavojų. Sekanti – Narva, ir, prašau, ar ginsite Narvą nuo branduolinės valstybės? Neginti, vadinasi, pasakyti, kad NATO neegzistuoja, kad Jungtinės Valstijos, kaip galinga valstybė, neegzistuoja.

Ginti – vadinasi, kelti sau karo riziką, kai tie „žalieji žmogeliukai“ gali būti sutriuškinti, tas pats Juodosios jūros karinis laivynas amerikiečių sparnuotosiomis raketomis gali būti sunaikintas per 10 minučių.

V. Putinas neslepia, kad atsaku gali tapti ne absoliutus branduolinis karas, abipusė savižudybė kartu su JAV, tačiau dviejų Europos miestų sunaikinimas, pavyzdžiui, Varšuvos, kaip amžino Rusijos priešo, ir gėjų susitelkimo centro Amsterdamo.

Koks bus sekantis B. Obamos žingsnis? Labai sunku atsakyti, kai dešimtys milijonų kartos mantrą „Mes nenorime žūti už Narvą“.

Dėl šios priežasties Vakarams tai reiškia košmarą. Tai būtent tas scenarijus, iš kurio nėra išeities.

Tiksliau sakant, jis vienas – neleisti, kad toks scenarijus įvyktų. Vadinasi, reikia sukompromituoti rusiškojo pasaulio idėją, parodyti, kad ji neveiksminga, ir tai daryti ne karinėmis priemonėmis, o visu kompleksu ekonominių, politinių priemonių, apie kurias mes kalbėjome.

Manau, kad Jungtinės Valstijos imsis veiksmų šia linkme.

– O Europa?

Šioje vietoje vėl verta prisiminti Rumsfeldo „senąją“ ir „naująją Europą“. Tie, kas aiškiai junta šį pavojų tiek dėl savo geografijos, tiek dėl istorinės atminties, palaikys ir netgi tai skatins. Tai Lenkija, Baltijos šalys, Švedija, tarp kitko – Didžioji Britanija. Visos šios išvardytos šalys – Švedija dėl solidarumo – buvo tapusios visiškai analogiškų įvykių 30-ųjų metų pabaigoje aukomis, todėl joms ši problema yra labai aktuali.

Manau, kad lygiai taip pat, kaip buvo antihitlerinė koalicija, iš JAV ir minėtų Europos šalių susikurs savotiška antiputiniška koalicija.

Dėl ekonominės sistemos blokados galiausiai žlugs ekonomika. Netrukus tai pajus visi. Tačiau spręs ne masės. Maištai geriausiu atveju taps fonu kokiems nors veiksmams elito viduje.

Apskritai viską nulemia elito skilimas. Rusijoje jo nėra iki šių dienų, nes elitas pernelyg godus, pernelyg egoistiškas. Jie nepatenkinti V. Putinu, bet jie bijo be V. Putino likti vieni akis į akį su liaudimi. Pirmąją dieną, kaip bėgiojo po V. Janukovyčiaus rezidencijas, bėgios ir po V. Putino rezidencijas, o antrąją dieną ateis pas juos. Tai elito paradoksas.

Klausimas susijęs ne su V. Putinu asmeniškai. Pavojingas ne pats V. Putinas, o rusiškojo pasaulio koncepcija, interpretuojant senų žemių prisijungimą. Ji yra pavojinga pasauliui. Ji turi patirti sukrėtimą ir turi būti sunaikinta.

Žinoma, ir V. Putinas, kaip fizinis asmuo, kaip šios koncepcijos nešėjas, negali politiškai išgyventi jos sužlugdymo. Kas bus po V. Putino? Veikiausiai koks nors kitas niekšas, tačiau tas niekšas nebegalės tęsti rusų žemių jungimo politikos.

– Kol egzistuoja ši koncepcija, Baltijos šalys negalės ramiai miegoti?

Suprantama.

– Stabilumo šalininkai Rusijoje visuomet skambino varpais, kad jei ne V. Putinas, tai Rusija panirtų į chaosą, todėl geriau V. Putinas, negu nežinomybė.

Taip buvo kalbama iki pastarojo meto. Tai rodo, kad nebuvo jokios pozityvios programos. Tačiau dabar taip nebekalbama. Pas juos atsirado pozityvi programa. Ta koncepcija, kurią paminėjote, V. Putinui buvo pavojinga: V. Putinas – šūdžius, bet jeigu jis pasitrauks, bus dar blogiau.

Ant tokių ideologinių pamatų ilgai (neišsilaikysi – DELFI past.), o jis ketina valdyti ilgai, visą gyvenimą.

Tai viena iš priežasčių, kodėl buvo iškelta ši rusiško pasaulio koncepcija. Jis pakeis V. Putino, kaip mažiausio blogio, modelį V. Putino, kaip didžiojo rusų žemių vienytojo, modeliu – kaip Ivanas Kalita, Petras I, Jekaterina Didžioji ir pan.

– Reikia dar kartą skaityti istoriją?

Taip.

Komentarai (15)