Peter Rahal pardavė savo verslą už 600 milijonų dolerių. Dabar kamuojasi, galvodamas, ko imtis toliau.

Verslininkas Peteris Rahalis tapo sektinu pavyzdžiu ir „idealiu startuoliu“. Savo verslą pradėjęs tėvų namų virtuvėje, per keletą metų įgyvendino jauno verslininko svajonę: kad apie jį visi sužinotų, o didžiausios tarptautinės kompanijos varžytųsi dėl galimybės jo kompaniją nupirkti.

Dabar Rahalas gyvena naujame 19$ mln. vertės name Miami Beach, mėgaudamasis vandenyno vaizdu per visą sieną užimančius langus. Prie durų stovi Ferrari, namuose – dizainerių sukurti baldai, virtuvės stalčiuose – auksiniai įrankiai; kasdien ateinanti tvarkytoja palaiko pavyzdinę tvarką septyniuose miegamuosiuose. Rahalis turi daug laisvo laiko, kuomet gali veikti ką tinkamas.

Vaikinui, pratusiam dirbti be išeiginių, tai – didžiulė permaina. Kaip ir visi verslininkai, Rahalis tikėjo kuriantis produktą, nepanašų į kitus ir geresnį, nei konkurentai. Tačiau dabar, kai visos jo pastangos atsipirko, jis susidūrė su nauja realybe: gyvenant tokį gyvenimą, apie kurį svajoja kiti, jam būtina suprasti, ką veikti toliau. Tai – ne taip jau paprasta.

⁠2012 metais 25-erių Peteris ⁠Rahalis ir jo senas mokyklos laikų draugas Jared Smith išvydo galimybę itin konkurencingoje baltyminių batonėlių rinkoje. Tuo metų parduotuvių lentynos buvo užverstos tokiais produktais, ir išsiskirti tarp jų buvo neįmanoma. Tačiau krosfitingu užsiimantys bičiuliai išsiaiškino, kad niekas batonėlių neparduoda tiesiog sporto salėse – ten, kur pagrindiniai vartotojai.

Rahalio motinos namo virtuvėje jie sukūrė receptą „iš tikrų produktų“ – figų, riešutų ir kiaušinių baltymų, nupiešė pakuotės dizainą PowerPointu ir pradėjo savo produktą vežioti bandymams į kūno rengybos klubus Čikagoje, o paskui ir gretimas valstijas. Taip radosi RxBar.

Rahalis dirbo nuo 7 ryto iki vakaro 10 ir tvirtina, kad jų sumanymas buvo sėkmingas būtent dėl atkaklaus jo ir Smitho darbo. Sporto salėse RxBar batonėliai faktiškai neturėjo konkurencijos, pardavimai greitai augo. 2013 metais verslininkai pardavė batonėlių už $600 tūkstančių, 2014 – jau už 2$ milijonus. Po poros metų Rahalis su Smithu nutarė išsiplėsti ir į įprastas parduotuves ir pakeisti dizainą, kad RxBar neatrodytų kaip tiesiog dar vienas batonėlis. Jie sukūrė minimalistinę pakuotę, ant kurios tebuvo keli žodžiai: „3 kiaušinių baltymai. 6 migdolai. 4 anakardžiai. 2 figos. No B.S.“ (angl. – įprasta išsireiškimo „no bullshit“ ~ „be nesąmonių“ santrumpa).

Dizainas ir gamintojų atvirumas pasiteisino: produktas šovė viršun. 2017 metais RxBar pajamos pasiekė 161$ mln. Kompanijos savininkai pradėjo gauti stambiausių kompanijų, tarp kurių buvo ir PepsiCo, pasiūlymus, ir jie nusprendė parduoti verslą tam, kas pažadės neatleisti jų darbuotojų, išplės prekės ženklą kitose produktų kategorijose ir pasiūlys daugiausiai pinigų. Pirkėju tapo Kellog korporacija: 2017 metų spalį buvo paskelbta, kad ji perka RxBar už $600 mln.

Abu steigėjai gavo stambias išmokas, kurių dydis nebuvo atskleistas. Komentuodamas savo dalį žurnalistams, Rahalis sakė „tegaliu paliudyti, kad įgijau finansinę laisvę“. Smithas nuo reikalų pasitraukė, Rahalis nusprendė tęsti darbą savo kompanijoje. Netrukus paaiškėjo, kad iš žmogaus, atsakiusio už viską, verslininkas tapo figūra, nuo kurio mažai kas priklausė.

Nors Kellog valdžia viešai apie Rahalį kalbėjo tik gerai, 2018 m. pradžioje šis suvokė, kad prarado motyvaciją. Produkto pokyčiai, pavyzdžiui, naujų skonių pateikimas rinkai, kurie anksčiau buvo prekės ženklo gyvybės ir mirties klausimai, dabar nieko nebereiškė. Tapęs algą gaunančiu korporatyviniu valdytoju, Rahalis suprato, kad jam negresia nei nuosmukiai, nei pakilimai, nei rizikos. „Tai buvo paprasčiausias darbas. Man gerai mokėjo. O jei kas atsitikdavo, buvo galima sakyti: na, ok, nieko baisaus, už mūsų stovi Kellog“, – pasakoja prekės ženklo įkūrėjas.

2019-ųjų pavasarį Rahalis iš kompanijos pasitraukė ir ėmėsi ieškoti to jausmo, kurį juto, vystydamas RxBar, kai rytais šoki iš lovos atlikti svarbius darbus. Tada praktiškai visą laiką užėmė trys užsiėmimai: darbas, sporto salę, miegas. Dabar, kai lėkti nėra kur, užsiėmimą tenka sugalvoti pačiam.

Šių metų gegužę jis įsigijo sodybą Majamyje. Ten jis gali dirbti bet kuriame iš daugybės kambarių su langais į vandenyną, tačiau mieliau renkasi kabinetą, iš kurio matosi prie jo namo vedantis keliukas. Tai vienintelis 800 m² namo kambarys, kuris atrodo gyvenamas: ant stalo guli krūvelės prirašinėtų popieriaus lapų, ant sienos – lenta su savaitės planais, šen ir ten mėtosi verslo žurnalai, prekybos parodų ženkliukai, nagų žirklutės, kurias, kalbėdamas telefonu, varto rankose.

Daugėjant pinigų, paprastai mažėja sunkumų. Tačiau jeigu pirmyn tave stumia sunkumai, tai kaip judėti pirmyn be jų?

Rahalio gyvenimas tapo panašus į gyvenimus daugelio verslininkų, brangiai pardavusių savo verslus: jis dalina patarimus jauniems startuoliams ir investuoja į įvairius projektus. Tačiau tai jo nedžiugina. Jis nori sukurti naują kompaniją, savarankiškai ją finansuoti, prarasti pinigus, jei nieko nepavyktų. Dar jis nori, kad naujas verslas gerintų žmonių gyvenimus. Taip, su RxBar mes siūlėme kokybišką maistą, tačiau neveikėme visuomenės, sako jis. Dabar verslininkas svarsto apie tokias sritis, kaip klimatas, religija ir švietimas. Drauge su buvusiu RxBar partneriu Jaredu Smithu jie įkūrė rizikos kapitalo fondą, kuris investuoja nuo $10 tūkstančių iki $1,5 mln. į įvairus projektus, tarp kurių startuolis, gaminantis gazuotą gėrimą su ląsteliena (kuri pagerina virškinimą), ir vyrams skirtų odos priežiūros priemonių kūrimas.

Svarbiausia jį kamuojanti problema, – kaip rasti tai, kuo jam iš tiesų norėtųsi užsiimti, pripažįsta jis. Daugėjant pinigų, paprastai mažėja sunkumų. Tačiau jeigu pirmyn tave stumia sunkumai, tai kaip judėti pirmyn be jų?

Keista taip staiga tapti tokiu turtingu. Dabar Rahalio bendravimo rate yra jauni Majamio gyventojai, paveldėję ar uždirbę didelius turtus. Jį kviečia valgyti kepsnių su muzikos ir kino prodiuseriais. Jis rengia vakarėlius, skirtus šiuolaikiniam menui. Aptarinėja Floridos ir Puerto Riko mokesčių režimus. Ilsisi saloje su apsauga. Eidami pasimatymą ar su kuo nors pradėdami bendrauti, naujieji pažįstami paprastai pagooglina jo finansinę padėtį.

Kad gyvenimas netaptų pernelyg lengvas, Rahalis kasdien pats sau susigalvoja nedidelius sunkumus. Pėsčiomis nueiti iki parduotuvės, užuot kvietus taksi; nevalgyti 18 valandų per parą; periodiškai važinėti traukiniu standartiniame vagone, o ne skristi pirma klase lėktuvu. Jis verčia save skaityti, nors jam, disleksikui, tai nėra lengva.

„Žmonės visada siekia išvengti skausmo, tai natūralu. Tačiau pasiekiau tašką, kur skausmo taip mažai, kad imu pats ieškoti diskomforto, – sako Rahalis. – Klausimas, ar norite augti“.

Jis balsu svarsto tolesnių veiksmų idėjas. Ar tai turėtų būti kažkas svarbaus, gal susijusio su klimatu ar religija? Ar gal laimės jam suteiktų nuosava maisto parduotuvė? Nebūtina daryti kažką grandioziško. Kalba tyliai, pamodamas pirštais virš puodelio, akis nukreipęs į prabangų žalsvai verpetuojančio marmuro spintelės viršų. „Problema yra „niekados negana“. Tai – motyvuotų žmonių liga“, sako jis.

Komentarai ()