„Liaudies respublikų“ nepriklausomybės pripažinimas neužbaigia Rusijos konflikto su Vakarais, o tik atveria naują neapibrėžtumo langą.

Pripažinęs Lugansko ir Donecko liaudies respublikų nepriklausomybę, Vladimiras Putinas sumažino neapibrėžtumo erdvę, tačiau tik viena konkrečia kryptimi — o logiškas klausimas, kur toks pripažinimas nuves, atveria naują langą visiškai bet kokioms prielaidoms ir lūkesčiams.

Bet kokia drama siekia būti išspręsta, tačiau ką daryti, jei sulig kiekvienu veiksmo vingiu baigtis tik tolsta, ir lieka nepasiekiama, kaip horizontas? Jau pats oficialus Rusijos sprendimas pripažinti dviejų „liaudies respublikų“ nepriklausomybę — dramatiškas veiksmas, kurio pasekmės ilgalaikės, tačiau ir jis gali pasirodyti esąs ne tik ne taškas, o net ir ne kablelis it sniego gumulas augančioje Rusijos konflikto su visu išoriniu pasauliu istorijoje. Jau iš anksto buvo galima nuspėti, kad tai tik tarpinė stotelė — tačiau dar užvakar tai buvo teoriniai pasvarstymai ir hipotezės, o dabar apie tai galvoti tenka visai konkrečiai.

Po valandos trukmės aptakus Vladimiro Putino kreipimasis paliko kur kas didesnio užmojo, nei LDLR pripažinimas, įspūdį, tačiau net ir vien LDLR pripažinimo mastu, nebuvo atsakymo, o kas, tiesą sakant, toliau?

Rusija pripažįsta dviejų „liaudies respublikų“ nepriklausomybę — o su kokiomis sienomis, politinėmis, ar administracinėmis? Gynybos ministerijai pavesta „įgyvendinti taikos palaikymo funkcijas“ abiejose respublikose — kokia apimtimi ir kokiomis pajėgomis? Rusijos kariškiai pereis sieną — o kur sustos? Po nepriklausomybės pripažinimo šmėžuoja prijungimas prie Rusijos — tačiau koks bent formalus to pagrindimas? Minsko susitarimai pasiųsti į istorijos šiukšlyną — o kas vietoje jų? Rusijos paskelbtas „liaudies respublikų“ pripažinimas panaikina derybų su JAV ir Europa prasmę — su kuo tada Rusija susitikinės ir bendraus, ir apie ką? LDLR pripažinimas Rusijai nepriartino NATO nesiplėtimo garantijų — ko ji pasirengusi imtis vardan to paskui? Statymai išaugo jau dabar — o kas gali būti padėta ant kortos po trijų dienų, savaitės, mėnesio? Ar iš viso yra — ir ar gali būti — koks nors galutinis veiksmas ir kaip gyventi jo belaukiant? Kiekvienas iš šių klausimų sukuria naują neapibrėžtumą, kuriame, kaip rodo pastarosios dienos, neveikia nei logika, nei pragmatizmas.

Beje, šioks toks galutinis 2022 vasario 21 dienos rezultatas visgi pasirodė. Rusijos Saugumo tarybos posėdžio — visada uždaro ir neviešo įvykio — transliacija šį kartą, reikia manyti, turėjo pademonstruoti šaliai ir pasauliui Rusijos politinio elito vienybę neabejotino LDLR pripažinimo būtinumo klausimu. Tačiau rezultatas buvo veikiau priešingas: daugiamilijoninė federalinių kanalų auditorija galėjo patys išvysti, kad vienybės prezidento aplinkoje nėra, ir kai kurie posėdžio dalyviai, galiausiai į televizijos kameras ištarę laukiamus iš jų žodžius apie LDLR pripažinimo palaikymą, labiau priminė tardomuosius, iš kurių bandoma išmušti pagal scenarijų numatytus parodymus, nei džiugesio dėl eilinio „rusiško pasaulio“ prasiplėtimo perpildytus šalies, laikančios save padėties šeimininke, valdžios atstovus. Sutrikusio, vos ne mikčiojančio Sergejaus Naryškino pasirengimas iš karto palaikyti bet ką — nors ir LDLR nepriklausomybės pripažinimą, nors ir nedelsiamą jų priėmimą į Rusijos sudėtį, viską, viską palaikome — tikriausiai įsimins ilgam ir istorinių artefaktų kataloge užims maždaug tokią pat vietą, kaip ir drebančios GKČP narių rankos vienintelėje jų spaudos konferencijoje (ir koks skirtumas, kiek tai atsieis Naryškinui — užuojautos ar piktdžiugos mastą sužinosime gal tik iš anekdotų, vėliau).

Kitas reikalas, kad tai neturi beveik jokios reikšmės. Nesvarbu, kaip šių respublikų ateitį regi tas ar kitas RF Saugumo tarybos narys, nes šis sprendimas priimamas visai ne kolektyviai, nors panašu, šio viešo posėdžio paskirtis būtent tokia (ir tik tokia) — paskirstyti atsakomybę visiems, kiekvienam įrašyti savo politinėje biografijoje tokį punktelį. Pasirašyti atitinkamą nurodymą — bet kokiu atveju šalies vadovo funkcija, ir Rusijos Federacijoje niekas kitas iš šį sprendimą palaikiusių už jį nėra atsakingas. Asmeninė atsakomybė operatyviai pažymima tik sankcijų sąrašuose. Akivaizdu, pasirengimas ten atsidurti jau turėjo susiformuoti bet kuriam Rusijos valdininkui ir valstybės tarnautojui, galbūt tai iš viso jau seniai tapo paskyrimo sąlyga — bet vis viena, tokia perspektyva jų kažkaip nedžiugina. O gal tai ne dėl sankcijų, ar bent jau ne vien dėl jų.

Taip, dabar žinome, kad draugiškos ir sutelktos „karo partijos“ Rusijos vyriausybėje nėra, ir netgi matomus ar nematomus antpečius nešiojantys žmonės neskuba skelbti apie ją pasauliui ir, tegu neaiškiai, bet net ir su įremtomis į smilkinį televizijos kameromis stengiasi valstybės vadovui kalbėti kažką apie dar vieną šansą deryboms, dar vieną terminų nukėlimą, bent porai trejetui dienų. Taip, dabar pamatėme, kad netgi pareigas einantys „vanagai“ atsakingu momentu pasirodo esantys ne tokie jau beatodairiškai ryžtingi, leisdami sau, tegul tik kelioms minutėms, nukrypti nuo bendro kurso, ir jeigu Rusijos visuomenei dar liko jėgų kuo nors stebėtis, tai būtent tuo stebėtis tikriausiai dar verta. Galbūt suveikė netikėtumo efektas — gali būti, kad Saugumo tarybos nariai manė, kad jei LDLR nepriklausomybės pripažinimo klausimas iškils, tai prezidentas apsieis be viešo ir kiekvieno asmeninio palaikymo, kaip kad 2008-ais ar 2014-ais metais. Bet kas iš to, ką matėme ir žinome, jeigu nei „vanagai“, nei tuo labiau „balandžiai“, nei su antpečiais, nei be, – ir apie tai dabar irgi galima kalbėti užtikrintai – nedaro įtakos tam vieninteliam sprendimus priimančiam žmogui. Tai gal ir ne eureka momentas, tačiau kur kas blogiau — dabar tai faktas.

Ir šiame fone visiškai vien dekoratyviai atrodo Putino žodžiai, kad jis tikisi, jog sprendimą pripažinti „liaudies respublikas“ plačiai palaikys Rusijos prezidento supratimu „patriotinė“ visuomenės dalis. Įvykių vystymosi sparta visuomenei nepaliko laiko išreikšti savo palaikymą (eteryje nepasirodė netgi kokie nors sarginiai „visuomenininkai“ ar „veteranai“), o pavargimas nuo temos — tikriausiai ir noro gilintis į naujienas. Valstybinė propaganda tūkstančius valandų praleido, diegdama auditorijai mintį, kad „reikia kažką daryti“ su Ukraina, jos „fašistais“ ir „banderovcais“, o visai ne tai, kad būtent jos, visuomenės, nuomonė šiuo klausimu bus lemiama, na, ar bent jau turės kokią nors reikšmę. Netgi pabėgėlių priėmimas Rusijos teritorijoje — atrodytų, grynai humanistinis veiksmas — jos piliečiams sukelia visai ne 146% audringą pritarimą, o švelniai tariant, nevienareikšmę reakciją; netgi kukli 10 tūkstančių rublių [110,54€; 2022-02-23] parama pabėgėliams augančių kainų fone gali provokuoti rusų susierzinimą ir pavydą, o gyventojams išaiškinti neakivaizdžius netgi Saugumo tarybos nariams naujo „rusiško pasaulio“ išplėtimo pliusus, prezidento valandos trukmės istorijos gali nepakakti. Gyventojai siekia kur kas paprastesnio apibrėžtumo — atsakymo į klausimą, kada jau bėgti pirkti grikių ir cukraus, tačiau, panašu, šiuo klausimu neaiškumo jau nėra.

republic.ru