Aiškėjantys 2009 m. priėmimo į Lietuvos aukštąsias mokyklas rezultatai vėl sugrąžina prie esminio mokslo ir studijų reformos klausimo: kaip pertvarkyti Lietuvos universitetus?

Balandžio mėnesį priimtas naujas Mokslo ir studijų įstatymas, Europos Sąjungos paramos panaudojimo veiksmų programos jau yra atskleidusios nemaža atsakymo komponentų: bus pakeistas universitetų valdymas ir teisinis statusas, įsigaliojo kitokia, į studento pasirinkimą ir aukštųjų mokyklų konkurenciją orientuota studijų finansavimo sistema, netrukus pajudės investicijos į didžiulius akademinius centrus – mokslo, studijų ir verslo slėnius, panaudojant ES struktūrinius fondus bus skatinami geriausi tyrėjai, stiprinamas programinis-konkursinis mokslinių tyrimų finansavimas, atnaujinamos studijų programos ir mokymo bazė. Liko viena klausimo dalis – universitetų tinklas.

Šiame straipsnyje grindžiamas požiūris, kad pirmas ir būtinas, nors jokiu būdu ne paskutinis Lietuvos universitetų pertvarkymo žingsnis yra jų sujungimas į stiprias, konkurencingas, tarptautinėje erdvėje matomas aukštąsias mokyklas. Kitas esminis šio straipsnio teiginys – kad tai būtina padaryti dabar, kadangi tokios palankios sąlygos Lietuvos universitetų tinklui sutvarkyti artimiausiais dešimtmečiais nepasikartos.

Kaip yra šiandien

Lietuvoje yra penkiolika valstybinių universitetų. Dauguma jų susitelkę Vilniuje (septyni) ir Kaune (šeši), kiti du yra Klaipėdoje ir Šiauliuose. Be to, Kaune dar yra keturių Vilniaus universitetų filialai. Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje veikia ir šeši privatūs universitetai. Iš viso juose studijuoja per 140 tūkst. studentų. Daugelis mūsų universitetų, nekalbant apie filialus, yra maži: antai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje su jos Kauno fakultetu yra 1137, Lietuvos veterinarijos akademijoje 1818, Vilniaus dailės akademijoje su Kauno ir Telšių dailės fakultetais 2056, Lietuvos kūno kultūros akademijoje 2417 studentai, o Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje studijuoja tik 367 studentai (2009 m. sausio 1 d. duomenys). Dar šešių universitetų studentų skaičius nesiekia 10 tūkstančių arba nedaug juos viršija: tai Kauno medicinos universitetas (4648), Lietuvos žemės ūkio akademija (7629), Vytauto Didžiojo (8638), Vilniaus pedagoginis (9132), Klaipėdos (9132) ir Šiaulių (11715) universitetai. Tik Vilniaus (23161), Mykolo Romerio (19649), Vilniaus Gedimino technikos (17549) ir Kauno technologijos (17124) universitetai studentų skaičiumi priartėja prie 20 tūkstančių ar (vienu atveju) juos perkopia – Europos mastu tai nedidelių, geriausiu atveju vidutinių universitetų dydis. Universitetų skaičiumi Lietuva smarkiai lenkia pirmaujančias Europos šalis: milijonui gyventojų mūsų šalyje tenka 6,7, Suomijoje – 3,8, Švedijoje – 2,2, Norvegijoje – 1,3, Airijoje – 1,5, Jungtinėje Karalystėje – 1,7 universiteto.

Nei universitetų dydis, nei skaičius nėra absoliutūs rodikliai. Galėtume tik didžiuotis, jeigu turėtume daug garsių, patrauklių ir turtingų aukštųjų mokyklų. Deja, nei stojančiųjų pasirinkimas, nei mokslo rezultatai, nei darbdavių atsiliepimai tokių dalykų nerodo. Šiais metais tik 4-5 mokyklos surinko planuotą valstybės finansuojamų studentų skaičių. Net 5 universitetai, lyginant su pernai, patraukė tik apie trečdalį studentų, gaunančių valstybės finansavimą. Prisiminus demografinę perspektyvą galima neabejoti, kad tolesniais metais ši situacija tik blogės: šiemet mūsų šalies bendrojo lavinimo ir profesines mokyklas baigė maždaug 53 tūkstančiai aštuoniolikmečių, o 2021 metais jų bus tik 30 tūkstančių. Jei kieno nors tai neįtikintų, dar prisiminkime puikias tarptautinio studentų judrumo galimybes, atviras aukštųjų mokyklų duris Vakarų ir Šiaurės Europoje, kur aukštasis mokslas neretai yra dar ir nemokamas.

Yra ir mažų aukštųjų mokyklų išlaikymo kaštų, studijų kokybės ir racionalumo dalykai. Kiekvienam, net ir labai mažam universitetui reikalinga administracija, techninės tarnybos, bendruosius universitetinius dalykus dėstantys dėstytojai. Didelė dalis šių dėstytojų dirba keliose aukštosiose mokyklose, tiražuodami savo parengtus kursus ir taip užsidirbdami papildomą atlyginimą. Lietuvos valstybiniuose universitetuose dubliuojasi dauguma populiarių socialinių mokslų programų (ypač vadybos, ekonomikos), taip pat ir nemaža dalis visų kitų sričių programų. Mokslo ir studijų bazė (laboratorinė įranga, auditorijos, studentų bendrabučiai) yra išskaidyta ir pasenusi, valstybė nepajėgia ją visą atnaujinti. Specializuotos aukštosios mokyklos skaudžiai nukenčia dėl darbo rinkos pokyčių: pavyzdžiui, sumažėjus moksleivių skaičiui, į keblią padėtį pateko pedagogus ruošiančios aukštosios mokyklos. Dėl neracionalios konkurencijos nesudaromos prielaidos kilti studijų kokybei, Lietuvos universitetai pralaimi tarptautinėje erdvėje: pastaraisiais metais grėsmingai auga išvažiuojančių į užsienį abiturientų skaičiai, o užsienio studentų Lietuvos aukštosios mokyklos pritraukia mažai.

Neracionalus valstybinių universitetų tinklas lemia ir taip ribotų valstybės investicijų išbarstymą, labai sudėtingą, dėl to stringantį ir neracionalų Europos Sąjungos paramos paskirstymą. Negalėdami sutelkti išteklių, mūsų universitetai nepajėgia sudaryti patrauklių darbo sąlygų geriausiems Lietuvos profesoriams, ką jau kalbėti apie dėstytojų ir mokslininkų pritraukimą iš užsienio. Mažos aukštosios mokyklos ir sustabarėję didesni universitetai nepajėgia atsiliepti į naujus darbo ir mokslinių tyrimų rinkos iššūkius, reikalaujančius tarpdiscipliniškumo, glaudžios studijų, mokslo ir verslo sąveikos.

Kontrasto dėlei verta pasakyti, kad Lietuvos valstybinių kolegijų tinklas, priešingai negu universitetų, yra beveik optimalus. Po šiuo metu vykstančio paskutinio reorganizacijos etapo trijuose didžiuosiuose šalies miestuose liks po dvi, o Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje ir Žemaitijos regione po vieną kolegiją.

Kaip turėtų būti

Akivaizdu, kad pagrindinė Lietuvos universitetų tinklo problema yra per didelis institucijų išskaidymas Vilniuje ir Kaune. Pastebimas ir tam tikras Klaipėdos ir Šiaulių universitetų vykdomų studijų programų, infrastruktūros dubliavimasis, netikslingas gretimuose to paties regiono miestuose.

Pagal studentų skaičių ir panašaus dydžio šalių (Danija, Suomija, Vengrija ir kt.), neseniai įvykdžiusių arba tebevykdančių aukštojo mokslo reformas, analogiją Lietuvoje turėtų likti penki – septyni valstybiniai universitetai, gerai aprūpinti ištekliais, tolygiai išsidėstę po šalį, aprėpiantys visą universitetui būdingą mokslų skalę ir atitinkantys šalies arba regiono darbo rinkos poreikius. 30-40 tūkst. studentų turintys klasikiniai mokslo universitetai yra pajėgūs laiduoti aukštą mokslo lygį visose pagrindinėse mokslo ir studijų srityse ir visose studijų pakopose, gali manevruoti ištekliais, prisiderindami prie sparčiai kintančių darbo rinkos sąlygų ir visuomenės poreikių, užtikrinti šiuolaikiniam pasauliui būtiną mokslinių tyrimų ir studijų tarpdiscipliniškumą, jie yra matomi tarptautiniu mastu, gali sudaryti patrauklias darbo sąlygas aukščiausio lygio profesūrai, pritraukti užsienio studentų. Greta didžiųjų mokslo centrų, kurių Lietuvoje šiuo metu galime sukurti du, o tolimesnėje ateityje galbūt dar vieną, be abejonės, gali likti ir mažesnių regioninių universitetų ir nišinių, specializuotų aukštųjų mokyklų. Tačiau tarptautinėje praktikoje pastebima tendencija, kad specializuotos nišinės mokyklos yra įtraukiamos į didesnių universitetų sudėtį kaip autonomiški padaliniai. Pavyzdys – tik ką įvykęs Helsinkio technikos universiteto, dizaino ir teisės aukštųjų mokyklų susijungimas.

Svarbu atkreipti dėmesį, kad šiuolaikiniai universitetai nebėra hierarchiškos, centralizuotos biurokratinės struktūros, o veikia greičiau tinklų, asociacijų ir konsorciumų principu. Juos sudaro ne centriniam aparatui besąlygiškai pavaldūs fakultetai ir katedros, o centrai ir mokyklos, autonomiškai tvarkantys savo srities akademinius reikalus ir su kitais padaliniais derinantys bendrąją universiteto strategiją, rinkodarą, infrastruktūros reikalus, besidalijantys žmonių ištekliais. Tokioje didžiųjų universitetų sandaroje daugelis dabartinių mažų Lietuvos aukštųjų mokyklų puikiai išlaikytų savo tapatumą ir atrastų nepalyginti platesnes savo kompetencijų pritaikymo galimybes. Keleto aukštųjų mokyklų susijungimas į vieną naują neleistų nė vienam partneriui dominuoti, pareikalautų naujų valdymo ir bendradarbiavimo modelių ir duotų galingą impulsą ne tik mažesniųjų dalyvių, bet ir visos naujos institucijos bendruomenės atsinaujinimui.

Vadovaujantis tokiomis nuostatomis, optimali Lietuvos universitetų konsolidavimo schema atrodo taip:

Vilniuje

Sujungiami Vilniaus universitetas, Vilniaus Gedimino technikos universitetas, Vilniaus pedagoginis universitetas, Vilniaus dailės akademija ir Vilniaus teatro ir muzikos akademija.

Šalies sostinėje lieka trys valstybiniai universitetai: Vilniaus universitetas, Mykolo Romerio universitetas (paliekant konkurenciją itin populiariose teisės, vadybos, ekonomikos studijų kryptyse) ir žinybinė Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija. Šalia veikia ISM tarptautinio ekonomikos ir vadybos universiteto filialas, Vilniaus universiteto tarptautinio verslo mokykla ir kitos privačios aukštosios mokyklos, stiprinančios konkurenciją komerciškai patraukliuose aukštojo mokslo segmentuose.

Kaune

Sujungiami Vytauto Didžiojo universitetas, Kauno technologijos universitetas, Kauno medicinos universitetas, Lietuvos žemės ūkio universitetas, Lietuvos veterinarijos akademija, Lietuvos kūno kultūros akademija, Vilniaus universiteto Kauno humanitarinis fakultetas, Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės institutas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultetas.

Kaune lieka vienas valstybinis universitetas – Vytauto Didžiojo universitetas (atkuriamas prieškarinis VDU). Jam alternatyvą ir konkurenciją populiariose vadybos, ekonomikos studijų srityse sudaro privati aukštoji mokykla – ISM tarptautinis ekonomikos ir vadybos universitetas.

Reformos metu Mykolo Romerio universiteto Viešojo saugumo fakultetas, esantis Kaune, gali būti atskirtas nuo MRU ir jo pagrindu įsteigta Lietuvos policijos neuniversitetinė aukštoji mokykla.

Klaipėdoje ir Šiauliuose

Sujungiami Klaipėdos ir Šiaulių universitetai ir įsteigiamas vienas Šiaurės Vakarų Lietuvos universitetas dviejuose miestuose – Klaipėdoje ir Šiauliuose.

Šalyje lieka penki valstybiniai universitetai, kurie kartu su dvylika valstybinių kolegijų sudaro Lietuvos aukštojo mokslo sistemos pagrindą.

Galimi ir kitokie pertvarkos variantai. Pavyzdžiui, galima Vilniuje sujungti besidubliuojančius VU ir VPU, neliečiant VGTU ir atskirai sujungiant dailės, teatro ir muzikos akademijas; Kaune atskirai sujungti VDU, LŽŪU, Vilniaus aukštųjų mokyklų filialus ir atskirai – KMU, LVA, neliečiant KTU; taip pat palikti atskirus Klaipėdos ir Šiaulių universitetus. Tačiau šie variantai turi rimtų trūkumų: iki galo nepanaikina valstybinių studijų programų ir brangios mokslo infrastruktūros dubliavimosi; išliekančių mažesnių mokyklų neapsaugo nuo bankroto grėsmės; palieka erdvės neracionaliai konkurencijai dėl išteklių; nesukuria nė vieno pilnos struktūros universiteto, kuris būtų stiprus visose pagrindinėse mokslo ir studijų srityse; nesukaupia pakankamos kritinės masės, kad naujieji universitetai būtų matomi ir konkurencingi tarptautinėje erdvėje. Mažesni susijungimai neskatina tokios gilios didesnių universitetų vidaus pertvarkos, kokia būtų neišvengiama susijungiant ištisai universitetų grupei. Visus reformos privalumus išnaudoja ir maksimumą dabartinių Lietuvos aukštojo mokslo problemų išsprendžia tik maksimalaus konsolidavimo scenarijus.

Kodėl pertvarką reikia įvykdyti dabar

Įvykdyti Lietuvos universitetų tinklo konsolidavimą jau seniai ragina šalies ir tarptautiniai ekspertai, jo būtinybę supranta mūsų politinės partijos ir akademinė visuomenė. Šiuo metu Lietuvos universitetų tinklo konsolidavimui yra susidariusios išskirtinai palankios, nebus perdėta pasakyti – unikalios sąlygos. Štai jos:

• 1) Priėmus naująjį Mokslo ir studijų įstatymą, bus keičiama visų valstybinių universitetų vadovybė. Dėl to mažiau tikėtinas dabartinių universitetų vadovų pasipriešinimas permainoms – vis tiek visi laikini ir nė vienam nėra garantuotas postas. Yra racionalu iš karto sudaryti naujų aukštųjų mokyklų tarybas, išrinkti naujų, sustambintų universitetų rektorius ir leisti jiems atlikti šių naujų aukštųjų mokyklų vidaus pertvarką. Taip padarius, naujųjų universitetų vidaus pertvarka vyktų sklandžiai, savotiškos „kristalizacijos iš viršaus“ būdu. Jei šį momentą praleisime, naujos nesujungtų aukštųjų mokyklų tarybos ir nauji rektoriai greičiausiai pradės jas ginti, ir konsolidavimo procesas užsitęs.
• 2) Šiuo metu Lietuva disponuoja didžiule ES struktūrine parama, kurią numatyta paskirti mokslui ir studijoms. Mokslo, studijų ir slėnių projektai, nacionalinės kompleksinės programos, aukšto lygio tyrėjams remti ir studijų programoms atnaujinti skirta lėšų suma yra artima 3 mlrd. litų. Tokių lėšų aukštojo mokslo pertvarkai Lietuva artimiausiais dešimtmečiais neturės. Jas susiejus su universitetų konsolidavimu ir vidiniu optimizavimu, pertvarka įgytų solidų finansinį pagrindą. Reikia pasakyti, kad didelė dalis šios paramos jau yra susieta su universitetų vienijimusi: mokslo, studijų ir verslo slėnių projektai iš tiesų yra ne kas kita, kaip didelių universitetų Kaune ir Vilniuje infrastruktūros sukūrimo projektai. Apačia jau yra, reikia priimti sprendimus viršuje: sujungti slėniuose dalyvaujančias institucijas.
• 3) Pakeitus aukštojo mokslo finansavimo sistemą, išryškėjo grėsminga mažesniųjų aukštųjų mokyklų finansinė padėtis: nebepajėgdamos surinkti pakankamai studentų, jos jau šį rudenį turės riboti dėstytojų atlyginimus, uždarinėti katedras, mažinti investicijas į mokslą ir infrastruktūrą. Demografinė perspektyva, kurią jau minėjome, bei didėjanti tarptautinė konkurencija šią grėsmę dar sustiprina. Tokia situacija skatina ieškoti išeities, ir tikėtina, kad mažesniųjų mokyklų akademinės bendruomenės mažiau priešinsis susijungimams, juose matydamos išlikimo galimybę. Kita išeitis – grįžti prie tikslinių subsidijų, valstybės užsakymo mažesniosioms mokykloms sistemos. Bet ji neišsprendžia mažų aukštųjų mokyklų veiklos efektyvumo ir lankstumo problemų, apie kurias kalbėjome.
• 4) Ekonominė krizė skatina kuo greičiau optimizuoti valstybės lėšų naudojimą, atsisakyti nereikalingų padalinių, patalpų, besidubliuojančios administracijos, nerentabilių, besidubliuojančių studijų programų. Tikėtina, kad vien tokio optimizavimo poveikis, dar atsižvelgiant ir į struktūrinių fondų projektų valdymo supaprastėjimą, sutaupytų bent 20 proc. mokslui ir studijoms skirtų lėšų.
• 5) Šiuo metu Lietuva turi ryžtingą Vyriausybę, turinčią daugumos palaikymą Seime, suinteresuotą aukštojo mokslo reforma, ir veiksmingą Švietimo ir mokslo ministerijos vadovybę. Tikėtina ir naujosios valstybės vadovės parama. Tokio ryžto trūko ankstesniais dešimtmečiais, kai ne viena pastanga reformuoti mokslo ir studijų sistemą įklimpo pusiaukelėje arba net nepasiekė įgyvendinimo etapo. Tikėtina, kad dabartinė šalies valdžia pajėgs perkirsti Gordijaus mazgą, smaugiantį Lietuvos universitetus.

Kaip tai padaryti

Švietimo ir mokslo ministerijos vadovybė tikisi, kad nauja studijų finansavimo sistema ir ES struktūrinių fondų parama paskatins savaiminį universitetų susijungimą. Nesutinku su tokia nuomone. Be abejonės, susijungimų ar tiesiog bankrotų bus, bet jie nebus optimalūs. Mūsų universitetai konkuruoja dėl valstybės išteklių ir studentų atnešamų lėšų, jie yra labai nevienodo dydžio, profilio ir mokslinio pajėgumo, juos varžo institucinės ambicijos ir tradicijos, todėl lygiavertės derybos ir viešuoju interesu pagrįsti susitarimai tarp jų yra sunkiai tikėtini. Jei universitetų tinklo konsolidavimą paliksime patiems universitetams, procesas bus dalinis, lėtas ir skausmingas.

Efektyvios universitetų tinklo pertvarkos vienašališkai negalėtų įgyvendinti ir pati Švietimo ir mokslo ministerija. Teisiškai universitetai jai nėra pavaldūs ir, prisidengdami konstitucine akademine autonomija, aukštesniuose valdžios lygmenyse nesunkiai įklampintų bet kokius jiems neparankius sprendimus.

Taip pat nelabai tikėtina, kad universitetų tinklo konsolidavimą be paramos iš šalies įvykdytų jų steigėjas – Lietuvos Respublikos Seimas. Dėl atstovaujamosios prigimties, akademinių grupuočių įtakos jis vargu ar galėtų greitai apsispręsti dėl pertvarkos koncepcijos ir parengti jai reikalingus teisės aktus.

Šios aplinkybės rodo, kad universitetų tinklo optimizavimo iniciatyva turėtų kilti iš Vyriausybės. Dabartinė Vyriausybė, turinti valios imtis ryžtingų reformų ir valdančiosios daugumos palaikymą Seime, yra pajėgi įgyvendinti Lietuvos universitetų tinklo konsolidavimą.

Siekiant išvengti ilgų ir neracionalių diskusijų, kurios sukeltų grėsmę praleisti pertvarkai palankias aplinkybes, tikslinga šalies universitetų tinklo optimizavimo užduotį pavesti Saulėlydžio komisijai. Ši komisija pagal savo įgaliojimus turi sudaryti darbo grupę, kuri per labai trumpą laiką parengtų reikalingus sprendimus. Juos aprobavus Komisijoje ir Vyriausybėje, Lietuvos Respublikos Seimas turi priimti įstatymą dėl Lietuvos universitetų tinklo pertvarkos. Tada vadovaujantis juo ir jau priimtu Mokslo ir studijų įstatymu būtų sudaromos naujos sustambintų universitetų tarybos, išrenkami nauji vadovai, kurie įvykdytų tolesnius vidinio pertvarkymo darbus. Ši pertvarka būtų sklandžiai paremta turimomis ES struktūrinių fondų lėšomis. Universitetų tinklo pertvarkos įstatymas logiškai pratęstų Mokslo ir studijų įstatyme įtvirtintas aukštojo mokslo reformos nuostatas dėl universitetų valdymo keitimo, turto disponavimo teisių išplėtimo ir aukštojo mokslo sistemos reformai suteiktų logiško užbaigtumo.

Kad neprasilenktume su jau išjudintais struktūrinių fondų paskirstymo mechanizmais ir Mokslo ir studijų įstatyme nustatytais universitetų valdymo bei teisinio statuso pakeitimo terminais, permainos turi būti greitos. Naujos universitetų tarybos turi būti sudarytos per metus nuo Mokslo ir studijų įstatymo įsigaliojimo – iki 2010 m. balandžio. Struktūrinė parama mokslo, studijų ir verslo slėniams, vidinei aukštųjų mokyklų pertvarkai bus pradėta plačiu mastu naudoti rudenį. Turime tik kelis mėnesius. Po to bus daug sudėtingiau.

Universitetų sujungimo nauda

Studentams, universitetams, mokslininkams

• 1) Panaikinamos besidubliuojančios studijų programos, racionaliau išnaudojami studijų ištekliai, sudaromos prielaidos kilti studijų kokybei.
• 2) Panaikinama mažesnių universitetų bankroto grėsmė dėl nelygios konkurencijos, mažesnių išteklių ir demografinių problemų.
• 3) Panaikinama neracionali konkurencija dėl biudžeto ir ES struktūrinės paramos išteklių, skirtų mokslo infrastruktūrai atnaujinti, sukuriamos prielaidos šalyje sukurti tris stambius, tarptautinio lygio mokslo centrus, kompleksiškai išplėtoti mokslo, studijų ir verslo slėnius.
• 4) Per kelis universitetus dirbantys dėstytojai ir mokslininkai atsiduria vienoje institucijoje, racionaliau išnaudojami jų gebėjimai, sudaromos prielaidos gauti vieną solidų atlyginimą.
• 5) Nė vienas iš dabartinių universitetų, išskyrus MRU ir LKA, kuriais galima pasirūpinti atskirai, nelieka nuošalyje, visi įtraukiami į atsinaujinimo procesą, visi gauna investicijų ir galimybių plėtrai, sutelkiami, atnaujinami ir racionaliai išnaudojami jų ištekliai.
• 6) Didelių universitetų sukūrimas sumažina vidinio antagonizmo, silpnesnių partnerių diskriminavimo grėsmę, kuri kiltų susijungiant dviems ar trims nevienodo pajėgumo aukštosioms mokykloms. Didieji susijungimų partneriai priversti keistis, o mažesniųjų tapatybė išlaikoma naujųjų universitetų kamieniniuose padaliniuose.
• 7) Sukuriamos naujos kokybės aukštosios mokyklos, pagrįstos jas sudarančių centrų, mokyklų, akademijų bendradarbiavimu, veiksmų derinimu ir bendros strategijos kūrimu.
• 8) Naujieji universitetai atitinka pajėgiausių Europos ir pasaulio universitetų mastelį, tampa matomi tarptautiniuose reitinguose, smarkiai pakelia Lietuvos aukštojo mokslo prestižą tiek šalies viduje, tiek užsienyje.
• 9) Naujieji universitetai turi pakankamai dėstytojų ir išteklių išlaikyti studijų programoms užsienio kalbomis ir yra pajėgūs pritraukti užsienio studentų.
• 10) Sumažėja rizika, kad Mokslo ir studijų įstatymu įvedamas naujas universitetų valdymas bus neefektyvus – daug lengviau surinkti kvalifikuotas tarybas trims dideliems universitetams, negu penkiolikai mažų.
• 11) Įsijungimas į didelius, prestižinius universitetus palankiai sutinkamas studentų, dėstytojų, mokslininkų, jį palankiai vertina šalies visuomenė ir tarptautinė mokslo bendruomenė. Stipriesiems tai galimybė dar sustiprėti, silpniesiems – išvengti žlugimo nelygioje konkurencijoje. Kadangi visi įtraukti, nėra prielaidų susidaryti reformai besipriešinančiai opozicijai.
• 12) Akademinė visuomenė patiki aukštojo mokslo reforma, išlaisvinamos kūrybinės galios šalies aukštojo mokslo sistemos esminiam atsinaujinimui.

Visuomenei, ūkiui, valstybei

• 1) Sutelkus geriausią šalies mokslinį potencialą, sudaromos prielaidos sparčiau atnaujinti studijų turinį, modernizuoti infrastruktūrą ir parengti aukščiausios kvalifikacijos specialistus Lietuvos visuomenei bei ūkiui, orientuojantis į būsimą ekonomikos pakilimą.
• 2) Optimizavus visą šalies aukštųjų mokyklų tinklą, sudaromos palankesnės ir skaidresnės sąlygos stiprėti mokslo ir verslo sąsajai, rastis technologijų perdavimo centrams, verslo inkubatoriams, augti aukštųjų technologijų pramonei ir inovacijų kultūrai.
• 3) Stabdoma gabiausio jaunimo, dėstytojų ir mokslininkų emigracija dėl žemo Lietuvos aukštųjų mokyklų prestižo, nepatrauklių mokslinio, akademinio darbo sąlygų. Į šalį pritraukiami užsienio studentai ir mokslininkai, skatinama normali tarptautinė intelekto apytaka.
• 4) Dideli mokslo universitetai yra signalas tarptautinėms korporacijoms, kad Lietuvoje yra potencialas didelės pridėtinės vertės verslui.
• 5) Atsisakius neperspektyvių studijų programų, racionaliau paskirstant valdymo išlaidas, geriau panaudojant žmonių išteklius ir infrastruktūrą taupomos ir efektyviau naudojamos mokslui ir studijoms skiriamos valstybės lėšos.
• 6) Žymiai supaprastėja mokslo ir studijų sistemos valdymas, jos plėtros planavimas, išteklių paskirstymas, supaprastėja ir paspartėja šioms sritims skirtos ES paramos panaudojimas.
• 7) Išvengiama neracionalios ekonominės ir administracinės naštos valstybei, kuri susidarytų dėl merdėjančių aukštųjų mokyklų išlaikymo, pavienio jų reorganizavimo mažėjant studentų skaičiui.
• 8) Ryžtingas universitetų tinklo optimizavimas parodo Vyriausybės ir Seimo sugebėjimą įgyvendinti strateginius spendimus, sustiprina pasitikėjimą valdžia ir jos vykdomomis reformomis.
• 9) Išauga šalies ir Vyriausybės prestižas užsienyje.

Baigiamosios pastabos

Praleidę progą sujungti Lietuvos universitetus, mažesnes mūsų aukštąsias mokyklas nepriklausomai nuo jose dirbančių žmonių kvalifikacijos pasmerksime vegetavimui, o galbūt ir merdėjimui. Ar tikslinga, kad tūkstančiai jų dabartinių studentų studijas baigtų perspektyvos neturinčiose mokyklose, nebepajėgiančiose išlaikyti dėstytojų, atnaujinti infrastruktūros, adekvačiai reaguoti į pokyčius? Ar tikslinga į šias mokyklas investuoti Lietuvos mokesčių mokėtojų ir Europos Sąjungos pinigus? Ir kita vertus, ar ne laikas Lietuvoje sukurti tokius universitetus, kurie kaip lygūs su lygiais konkuruotų su Stokholmo, Kopenhagos ar Strasbūro universitetais, kurie patektų į geriausių pasaulio universitetų reitingus, kurie mūsų vaikams suteiktų išsilavinimą, nenusileidžiantį dabar įgyjamam Londono ar Niujorko aukštosiose mokyklose? Šiandien atsivėrusį „galimybių langą“ būtina išnaudoti. Neapsvarstyti Lietuvos universitetų sujungimo galimybės pačiu aukščiausiu valstybiniu lygiu būtų mažų mažiausiai neatsakinga.

Autorius yra Lietuvos aukštojo mokslo tarybos narys,
dirbo Švietimo ir mokslo ministerijos sekretoriumi

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: bernardinai.lt

Autoriai: Giedrius Viliūnas

Komentarai (7)