Padvelkė nauju Miuncheno sąmokslu: vėl taika bet kokia kaina? (112)
Į Maskvą derybų dėl Ukrainos krizės atvykę Prancūzijos ir Vokietijos lyderiai – Francois Hollande’as ir Angela Merkel neslepia, kad ant kortos pastatyta itin daug. F. Hollande’as netgi atvirai pareiškė, kad „Ukrainoje vykstantis karas gali virsti totaliniu“. Tad to, regis, siekiama išvengti bet kokia kaina. Kažkur jau matyta?
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Retai kada valstybių, juolab didžiųjų Europos šalių vadovai švaistosi tokiais pareiškimais, perspėjančiais apie totalinį karą, kurio baisumus Europa žino bene geriausiai.
Retai apie karo su Rusija grėsmę yra kalbėjęs ir buvęs NATO vadovas Andersas Foghas Rasmussenas, bet ir jis nesenai pratrūko. Šios vasario dienos į istoriją gali įeiti kaip lemiamos – kaip galbūt daugelio nepastebėtų sprendimų bei jų pasekmių pradžia.
Itin simboliška, kad šiomis dienomis Miunchene vyks kasmetinė saugumo konferencija. Joje dominuos aktualiausios saugumo temos – karas Ukrainoje ir šį Vakaruose vis dar užgožianti kova su „Islamo valstybės“ fanatikais. Daugiau nei pries 7 dešimtmečius, Rugsėjo 30-osios rytą tame pačiame Miunchene įvyko kiek kitokia konferencija.
Jos metu buvo nuspręstas Čekoslovakijos likimas, kai po trečio susitikimo su Austriją aneksavusiu ir čekoslovakus pulti grasinusiu Vokietijos fiureriu Adolfu Hitleriu Jungtinės Karalystės premjeras Neville‘as Chamberlainas galiausiai nusileido naciams ir paaukojo vienintelę tikrą Vidurio Europos demokratiją mainais į taiką.
„Kaip siaubinga, fantastiška ir neįtikėtina, kad mes turime kasti apkasus ir bandyti dujokaukes čia dėl toli nuo mūsų esančių ir besipešančių šalių, apie kurias nieko nežinome“, – likus kelioms dienoms iki Miuncheno suokalbio sakė N.Chamberlainas. Jo užsienio politiką istorikai vėliau pavadins jei ne naivia, tai bent jau bailia, nuolaidžiavimo agresoriams. Ar tą pačią klaidą Vakarai kartoja ir vėl, nuolaidžiaudami Vladimirui Putinui, kuris, anot ukrainiečių, A.Merkel ir F.Hollande‘ą įviliojo į diplomatinius spąstus.
Geriau bloga taika, nei karas?
Prancūzijos, Vokietijos ir Rusijos lyderių susitikimas Maskvoje siekiant bet kokia kaina išsaugoti taiką, kad Ukrainoje atsinaujinę karo veiksmai neišplistų moraline prasme yra kilnus.
Siekis sustabdyti kraujo liejimą Rytų Ukrainoje, rasti diplomatinį ar kitą politinį krizės sprendimą gali atrodyti geriau, nei bet kuri kita išeitis. Juk neretai sakoma, kad bloga taika – geriau nei teisingiausias karas. O su tuo tikrai sutiktų nuo karo kenčiantys Rytų Ukrainos gyventojai.
Tačiau tai gali būti tik savęs apgaudinėjimas, baimė pažvelgti tiesai į akis. Ir tokį istorinį momentą žmonija jau regėjo. Tų pačių 1938 m. rugsėjo 30-osios popietę į Vakarus nuo Londone esančiame Hestono oro uoste būriavosi nekantriai lėktuvą pasitikusi minia.
Iš Miuncheno konferencijos grįžęs N. Chamberlainas sulaukė džiaugsmingų šūkių ir gyrėsi padėjęs Europai išvengti naujo karo. Mojuodamas popierėliu, kuriame buvo jo ir Adolfo Hitlerio parašas N.Chamberlainas prakalbo apie „taiką mūsų kartai“.
Šiandien tiek Miuncheno suokalbis, tiek N.Chamberlaino mojavimas sutartimi su A. Hitlerio parašu ir galiausiai pati nuolaidžiavimo politika įvardijamos kaip priežastys, padėjusios kilti Antrajam pasauliniam karui. A. Hitleris nebuvo sustabdytas Rūro srityje, Austrijoje.
Niekas nė necyptelėjo, kai Vokietija aneksavo Klaipėdos kraštą, o siekis bet kokia kaina Europoje išvengti karo buvo vainikuotas Miuncheno susitarimu. Pagal jį Čekoslovakija neteko Sudetų ir kitų teritorijų, bet nepraėjus nė metams buvo visa okupuota.
Britų istorikai, teisinantys N.Chamberlainą ir jo pataikavimo politiką aiškina, kad kitos išeities Londonas neturėjo – esą Britanijai ir Prancūzijai sunkiai sekėsi vytis ginklavimosi varžybose pirmavusią Vokietiją. Britai ir prancūzai jautėsi nepasiruošę karui nei psichologiškai, nei realiai. Juolab, kad po ketvirtojo dešimtmečio pradžios ekonominės krizės sunkiai sekėsi didinti išlaidas gynybai.
Labai panaši padėtis Europoje vyrauja ir šiandien. Kaip Austrijos anšliusas nesustabdė A.Hitlerio, taip Krymo okupacija ir aneksija nesustabdė V.Putino bei agresyvią Rusijos užsienio politiką vykdyti norinčių įtakingų oligarchų.
Jei diplomatų kalbos apie tai, kad A.Merkel ir F.Hollande‘o taikos planas yra atsakas į slaptą V.Putino pasiūlymą mainais į taikos užtikrinimą atsiplėšti daugiau Ukrainos teritorijų yra tiesa, tuomet Sudetų atplėšimo scenarijus gali būti pakartotas kone idealiai.
A.Hiteris po Miuncheno suokalbio sulaukė priekaištų iš užsienio reikalų ministro Joachimo von Ribbentropo. Tačiau į priekaištą kam jis padėjo savo parašą ant N.Chamberlaino kone maldaujamu tonu pakišto dokumento, A.Hitleris atsakė: „ na jau, nežiūrėk į tai rimtai. Tas popiergalis visiškai nesvarbus“.
V.Putinas ir jo remiami separatistai jau parodė, kad Minsko susitarimo popiergalis – lygiai tokios pat vertės.
Kaip ir anuomet, taip ir dabar Vakarų Europos šalys tik atsigauna po ekonominės krizės ir apie reikšmingai sumenkusių išlaidų gynybai didinimą kalba itin nenoriai. Dar didesnis nenoras yra pripažinti, jog krizė ir tikras karas Ukrainoje turi rūpėti visai Europai.
F.Hollande‘o ir A.F.Rasmusseno perspėjimai tėra pavieniai ir ne itin populiarūs – 4 dešimtmetyje buvo nepopuliarūs pavieniai Winstono Churchillio išsišokimai.
Dabar kaip Vakarų Europoje kaip didesnė grėsmė yra suvokiamas islamistų siautėjimas Sirijoje bei Irake, anuomet pasaulis baisėjosi Japonijos kariškių žiaurumais Kinijoje. Todėl noras spręsti vis blogėjančius Rusijos ir Vakarų santykius diplomatiniais būdais nestebina.
Nuolaidžiavimo politika neveikia
Vakarai, regis, tik dabar pamažu pradeda suprasti, su kuo turi reikalą Rusijoje, bet vis dar viliasi, kad pavyks nusiplauti atsakomybę už tai, kas vyksta Rytų Ukrainoje. Tikimasi, kad sankcijų prispausta Rusija susiprotės, kad diplomatiniu keliu bus rastas vakarietiškas sutarimas ir paspaudus rankas V.Putinui, padėjus parašus bei pakėlus šampano taures apie „Ukrainos problemą“ nebereikės galvoti.
Paskutinį sykį neryžtinga Vakarų Europa taip galvojo buvusios Jugoslavijos skilimo ir kilusių žiaurių karų metu. Anuomet skerdynes sustabdė ne kalbos ir net ne žydrais šalmais išsiskyrę, bet visišką veiksmų negalią pademonstravę Jungtinių Tautų taikdariai, o ryžtingi kariniai veiksmai, privertę sėstis prie derybų stalo.
Baimė, kad karinė parama Ukrainai gali tik dar labiau išprovokuoti Rusiją primena tą pačią baimę, kurią A.Hitleriui rodė Vakarų Europos šalys 1938-siais. Tuomet nuo „taiką pasauliui garantavusio“ Miuncheno suokalbio iki Antrojo pasaulinio karo nepraėjo nė metai – nuolaidas, o ne griežtą kumštį išvydęs agresorius panoro dar.
Žinoma, „taikos bet kokia kaina“ šalininkai meta paskutinį kozirį: dabar nebe tie laikai, o Rusija yra branduolinė valstybė, geriau su ja nesipykti.
Ši prielaida, kad „išprovokuota“ Rusija griebtųsi branduolinio ginklo paremta tik psichologiniu, beje, paties Kremliaus kuriamu fonu – Rusijos kariškiai nuolat rengia branduolinius ginklus nešančių bombonešių ir kitų lėktuvų skrydžius palei NATO sienas, karines pratybas, kuriose imituojama branduolinė ataka, bando naujas raketas.
Tačiau dažai pamirštama, kad tokiu būdu Rusija dažnai tik blefuoja, puikiai suprasdama, jog branduolinių ginklų panaudojimas jai pačiai baigtųsi atsakomųjų smūgių kruša.
Rusijoje, nepaisant isteriškos „didžiosios valstybės atgimimo“ atmosferos, esama nemažai racionalių ir labai įtakingų žmonių, kurie turi pernelyg daug ką prarasti ir jaučia, kur yra konfrontacijos ribos. Kai kas Vakaruose mano, kad šios ribos jau pasiektos ir verčiau antrasis Miunchenas, nei kai kas neįsivaizduojamo. Ir būtent tai gali būti dar viena Vakarų klaida.
