Ko reikia, kad visi aptarinėtų filmą? Yra bent vienas laiko patikrintas būdas: įterpti į siužetą atvirą erotinę sceną, nuo kurios visus išmuštų prakaitas, – ir tiek žinių. Tačiau sudėtinga tai, kad toli gražu ne visi aktoriai prieš kamerą pasirengę daryti ką nors tokio. Kaip režisieriai sprendžia šią problemą? Prisiminkime septynias garsias sekso scenas ir pasiaiškinkime jų kūrimo smulkmenas.

Nimfomanė: 1 dalis

Larso von Triero filmas iš pat pradžių buvo pozicionuojamas kaip filosofinė drama „suaugusiems“, tad žiūrovų itin atviros scenos, nufilmuotos su pornoaktoriais, nestebino. Kadre pasirodžius kieno nors genitalijoms, visi iškart suprasdavo, kad tai dubleris, ir bereikalingų klausimų neužduodavo. Su Stacy Martin heroje, oraliniu seksu užsiimančia stambiu planu, buvo sudėtingiau, tačiau jos pasakymas, kad vietoje tikro penio buvo naudojamas kokybiškas muliažas, irgi klausimus panaikino.

Visgi vienoje scenoje auditorija suglumo, nes ten stambiu planu buvo rodomas įsiskverbimas į makštį, nufilmuotas iš apačios, ir nedviprasmiškai matėsi įtemptas Shia LaBeouf veidas. Aktoriaus gerbėjai nežinojo, ką ir galvoti: viskas atrodė pernelyg tikroviška, ir nurašyti montažui to niekaip nesigavo.

Galiausiai filmo prodiuserė Christina West išsklaidė spėliones, pateikdama tokį komentarą: „Iš pradžių nufilmavome aktorius, vaizdavusius seksą, o paskui nufilmavome tikrą sueitį su dubleriais ir, apdorodami filmą skaitmeniniu būdu, šiuos du vaizdelius suderinome. Tad, kas aukščiau juostos – reali žvaigždė, o žemiau juostos matote dublerius“.

Irréversible (Negrįžtamumas)

Vargu ar kas ims ginčytis, jog Monicos Bellucci herojės išprievartavimo požeminėje perėjoje scena pasitarnavo režisieriaus Gasparo Noé karjerai. Šio epizodo vadinti juostos puošmena neapsiverčia liežuvis, tačiau nevalia nepažymėti režisieriaus velnioniško išradingumo, pasiekusio maksimalaus realistiškumo efektą be kokių nors montažinių suklijavimų.

Iš tiesų suklijavimų būta: Noé nufilmavo septynis nenutrūkstamus dublius, tačiau nė vienas visiškai jo ambicijų nepatenkino. Tad galutinis rezultatas pasiektas, nepastebimai kompiuteriu susiuvant pirmąją septinto dublio pusę ir antrą ketvirtojo dublio pusę. Ta proga dar pridėjo kraujo ir įbrėžimų ant aktorės veido, o prievartautojui pripiešė penį. Patys filmavimai, jo žodžiai tariant, vyko su užtrauktu užtrauktuku, „antraip Monikai to jau būtų per daug“.

Belluchi, šiaip jau, ir be to nebuvo lengva. „Pamenate tą nuostabią suknelę? Mes užsakėme jų dešimtį, nes filmuojant jos buvo nuolat plėšomos. Tačiau baigus filmuoti, vieną išsiprašiau sau. Maniau, gal nors kartelį ją apsivilksiu kada nors, nedera tokiam grožiui pražūti… Tačiau paskui taip ir negalėjau prie jos prisiliesti. Net žiūrėti į ją negalėjau“.

Kaligula

Gal ir sunku patikėti, tačiau Tinto Brassas nesirengė filmuoti pornografijos – jis planavo nufilmuoti istorinę dramą su erotikos elementais. Tik todėl filme sutiko vaidinti tokios žvaigždės, kaip Malcolmas McDowellas, Johnas Gielgudas, Peteris O'Toole'as ir Helen Mirren. Tačiau po filmavimų, pastatymo sponsoriui ir prodiuseriui, pornografinio žurnalo „Penthouse“ leidėjui Bobui Guccione, vaizdas pasirodė pernelyg prėskas ir pareikalavo „daugiau sekso“.

Kadangi Brassas narsiai gynė savo kūdikį, tai jį greitai atleido, o jo vieton Guccione pakvietė operatorių dokumentalistą Giancarlo Lui. Surinkęs nedidelę kino grupę, prodiuseris slapčiomis atvežė ją į studiją, kur, vadovaujant Lui, nufilmavo keletą pornografinių scenų su „Penthouse“ modeliais, prikišdamas ten visko, ką tik galėjo sugalvoti.

Montuoti Brassui, suprantama, neleido: gautas šešias grynų nešvankybių minutes į jau parengtą filmą įspraudė tas pats Giancarlo Lui, kurį Guccione vėliau įrašė į titrus kaip režisierių, nepamiršęs šiuo titulu pagerbti ir save. Ar filmas tapo geresnis? Kritikai mano, kad ne, veikiau jau atvirkščiai. Tačiau skandalingas populiarumas padarė jį dideliu įvykiu – ko „Penthouse“ įkūrėjas, tiesą sakant, ir siekė.

Adelės gyvenimas

Trijų valandų trukmės režisieriaus Abdelatiffo Kechiche melodrama vargu ar būtų sukėlusi furorą, jei ne smulki ir nuodugni pagrindinių herojų lesbietiškos meilės scena. Čia išties yra į ką pažiūrėti: septynias minutes nepilnametės filmo herojės Adèle Exarchopoulos ir Léa Seydoux itin jausmingai užsiima visu tuo, už ką išauklėtos mergaitės tiesiu taikymu keliauja pragaran.

„Tai, ką matote – tikslūs mūsų realių genitalijų liejiniai, – papasakojo Seydoux. – Tai taip keista, kai virš tavo „bikinio zonos“ lipinama dirbtinė. Visos scenos filmavimas truko 10 dienų. Tai nebuvo maždaug „Оkei, šiandien filmuojame sekso sceną!” – ne… Ištisas 10 dienų!“ „Tiesiog tau pasako, visą dieną teks praleisti nuogai, nuolat keičiant pozas. Tai buvo sunku, nes nieko neišmanau apie lesbietišką seksą“.

LGBT bendruomenės atstovai iš filmo juokėsi, nes dviejų merginų pastangos lovoje jiems pasirodė nenatūralios. Kiti žiūrovai prieštaravo, mes kadangi tai istorija apie pirmąją meilę, pokalbiai apie „profesionalizmą“ vargu ar tinkami. Pačios aktorės sakė, kad Kechiche filmavimuose, trukusiuose daug mėnesių, jas visiška nukamavo, ir kad galiausiai į filmą vargu ar pateko bent dešimtoji dalis to, ką jos išdarinėjo prieš kamerą.

Komentarai (0)