Robotai, nelygybė ir besąlygiškos pajamos – kas artimiausiais metais jaudins ekonomistų protus.

Pastaruosius porą trejetą metų publikuojama labai daug svarbių darbų, nagrinėjančių vykstančių technologinių permainų įtaką darbo rinkai. Viskas, kas susiję su IT, robotechnika, ilgainiui lems, kas ir kokiose srityse praras darbą ir kaip tai atsilieps nelygybei. Nelygybės klausimas pastaraisiais metais pasireiškia itin ryškiai. Po pasaulinės finansų krizės, tai – viena iš karštų temų, kurias visi svarsto. Ir iš šių dviejų temų sandūros randasi daug straipsnių, kurių autoriai stengiasi perprasti vienos įtaką kitai.

Iš kur atsiranda nelygybė

Gan akivaizdūs faktai rodo (bent jau išsivysčiusiose šalyse), kad nelygybė itin smarkiai susijusi su išsilavinimu. Atotrūkis didėja tarp išsilavinusių ir neišsilavinusių žmonių. Be to, krūvis, tenkantis aukštos kvalifikacijos darbuotojams, lyginant su, buvusiu, tarkime, prieš penkis dešimtmečius, išaugo. JAV tai ypač ženklu, nors tas pats pasakytina ir apie Europą. Išsilavinusieji uždirba daug daugiau, bet jie ir pluša velnioniškai daug. Veikiausiai, tai – laikinas reiškinys. Dėl vykstančios technologinės transformacijos dabar žmonės, kurių įgūdžiai ir žinios papildo tai, ką gali nuveikti kompiuteris, gauna neproporcingai didelę dėl našumo. Todėl jiems reikia naudotis momentu, kol kiekviena papildoma jų darbo valanda kainuoja nepalyginamai daugiau, nei kitų. Esu tikras, kad ateityje situacija pasikeis ir pajamų atotrūkis sumažės. O kai jis bus ne toks didelis, nereikės taip persistengti – bus galima mėgautis gyvenimu. Tačiau tai bendri samprotavimai. Mokslinių darbų šia tema nežinau.

Daug spekuliuojama apie nelygybės augimo priežastis. Kai ka smano, kad tai susiję su globalizacija, rinkų atsivėrimu ir t.t., kad darbo vietas atima migrantai ir kinai. Alternatytvus paaiškinimas toks pat logiškas: tai ne kinų darbininkai atima, o robotai ir kompiuteriai. Empiriniai rezultatai liudija, kad teisingos abi prielaidos, bet panašu, globalizacijos kaltė daug mažesnė, nei mano žmonės, o technologinės permainos – daug svarbesnės.

Rytojaus rutina

Visi bijo robotų: kuo užsiims žmonės? Amerikos nacionalinio ekonomikos tyrimų biuro Vasaros institute robotizacijos pasekmėms buvo skirta speciali sesija. Ten pasisakė Daron Acemoğlu. Jis labiau žinomas politinės ekonomikos darbais, tačiau ne menkesnis jo indėlis į ekonomiką yra kryptingų technologinių pokyčių teorija, teigianti, kad technologija vystosi ne atsitiktinai. Pavyzdžiui, sugalvojama technologija, leidžianti taupyti kapitalą arba darbą. Ir, žiūrint, koks yra darbo ir kapitalo kainų santykis, investuojama į technologijas, nukreiptas viena ar kita kryptimi. Kryptingų technologinių pokyčių paradigmoje dabar išstumiamas nekvalifikuotas darbas ir judama link kvalifikuoto.

Acemoğlu pažymėjo, kad skirstymas į nekvalifikuotą ir kvalifikuotą ne visai teisingai atspindi klausimo esmę. Išstumiamos rutininės, lengvai atkartojamos operacijos. Kai kurie lyg ir nekvalifikuoti darbai išties visai nerutininiai. Tai yra, oficiantų niekas neišstumia. Analogiška situacija ir paslaugų, pramogų industrijoje. Suprantama, robotų su dirbtiniu intelektu sustabdyti nepavyks – jie atsiras. Tačiau atsakyti, kas dėl to laimės, kas pralaimės, kokie žmonių darbai pasirodys esantys komplementarūs – sunku. Jeigu jūsų kvalifikacija aukšta – jūsų našumas ir uždarbis auga. O jei buvote mašininkė, tai Microsoft su savo tekstų redaktoriumi Word jus tiesipg išstūmė. Jūs iš viso nebeegzistuojate, spausdinimo mašinėlių niekam nebereikia.

Niekas nežino, kaip sparčiai vystosi DI. Kas laikytina rutina? Per pastaruosius porą metų rutininėmis imta vadinti užduotis, kurias tokiomis vadinti anksčiau niekam nė į galvą nešaudavo. Pavyzdžiui, juristų darbą Amerikoje. Tai žmonės, savo išsilavinimui išleidžiantys krūvas pinigų ir daugybę laiko. Pasirodo, tai, ką atlieka dauguma jų, labai paprasta suprogramuoti. Paaiškėjo, kad tai – rutininė operacija.

Naujieji luditai

Pernai vyko Journal of Economic Perspectives simpoziumas. Jame buvo keletas straipsnių šia tema. Ir vienas garsus ekonomikos istorikas Joelas Mokyras iš Čikagos lygino tai su XIX amžiaus įvykiais: luditais ir taip toliau. To meto mąstytojai rašė maždaug taip: „Dabar staklės mus visiškai išstums. Mes niekam nebereikalingi! Nežinia, kuo užsiims žmonės“. Dabar rašo lygiai taip pat. Ir veikiausiai įvyks tas pats, kas ir XIX amžiuje. Dalis darbų tada tiesiog išnyko, bet atsirado daugybė naujų, apie kuriuos niekas nė nepagalvojo. Kol neatsirado, numatyti, kokie tai bus darbai, labai nelengva. Visiškai pritariu Mokyrui. Visos kalbos, kad žmonės bus niekam nebereikalingi ir kils gigantiška bedarbystė, – netiesa. Tiesiog vystysis visiškai kitos pramonės šakos.

Komentarai (14)