Kalbėkime ne apie demografinę, o apie darbo apmokėjimo katastrofą, sako Darbo rinkos tyrimų instituto direktorius profesorius Boguslavas Gruževskis. Jo įsitikinimu, pagrindinė gyventojų emigracijos priežastis yra maži atlyginimai.

Interviu B. Gruževskis stebėjosi, kad silpnesnės ekonomikos kaimyninėse šalyse mokamas net 300 EUR didesnis darbo užmokestis nei Lietuvoje. Jis atkreipia dėmesį, kad augant našumui, Lietuvoje darbo užmokestis vidutiniškai mažėja.

– Demografės Vlados Stankūnienės teigimu, Lietuvoje gyventojų amžiaus struktūra taip deformuota, kad 50-čiai metų į priekį turime didelį rūpestį ir iššūkį. Kaip prie to priėjome?

– Ši informacija teisinga, rodo realius pokyčius mūsų visuomenėje ir ateities Lietuvos gyventojų struktūrą. Reikia akcentuoti, kad ši situacija tik pasekmė. Reikia aiškintis, ar tai pačių demografinių procesų, ar politinių sprendimų pasekmė.

Dalies demografinių procesų negalėjome išvengti ir jie buvo užprogramuoti. Pavyzdžiui, II pasaulinio karo laikotarpiu maksimaliai sumažėjo gimstamumas ir tai atsiliepė ateities kartoms.

Tačiau proceso įtaka buvo daug mažesnė negu šiandien matomos pasekmės. Ir labai teisingai V. Stankūnienė bei kiti pastebi, kad pagrindinė demografinė problema formuojasi dėl emigracijos.

O emigracija nėra tik demografinė problema, pirmiausia tai – ekonominė politinė problema.

Lietuvoje neturime ypatingų sąmyšių, įtampų, todėl žmonės daugiausia yra ekonominiai migrantai, išvyksta dėl ekonominių priežasčių.

Yra dvi pagrindinės ekonominės priežastys – darbo ir pajamų trūkumas. Dėl darbo trūkumo išvyksta vis mažiau žmonių, nes darbo yra ir vis dažniau žmonės išvyksta dėl per mažų pajamų. Pagrindine problema tampa ekonominės sistemos nesugebėjimas užtikrinti gyventojams tinkamų pajamų.

– Tačiau dažnas darbdavys oponuos, kad mūsų ekonomika yra silpna ir negalima mokėti kiek Vakaruose.

– Pažiūrėkime, ar tikrai mūsų ekonomika silpna. Vienas geriausiai tą galinčių parodyti ir palyginti su kitomis šalimis rodiklių – vienam gyventojui tenkanti bendrojo vidaus produkto (BVP) dalis. 2014 m. Europos Sąjungoje Lietuva pagal tai buvo 9 nuo apačios – stipresnė už Estiją, Graikiją, Vengriją, Lenkiją, Latviją, Kroatiją, Rumuniją ir Bulgariją. Mūsų ekonominis potencialas pakankamai stiprus.

Tačiau ar turėdami didesnį ekonominį potencialą, tinkamai mokame? Tokio atitikimo nėra.

Jei mes BVP vienam ES gyventojui vidurkį prilyginame 100, tai 2014 m. Lietuvos ekonominis potencialas sudarė 74 proc. ES vidurkio, estų – 73 proc., lenkų – tik 68 proc., latvių – 64 proc. Bet pagal vidutinį darbo užmokestį Lietuva buvo tik ketvirta iš apačios – 524 EUR per mėnesį, kai, pavyzdžiui, Lenkija turėjo 678 EUR per mėnesį, Estija – 841 EUR.

Kaip gali būti, kad stipresnė Lietuvos ekonomika generuoja mažesnį darbo užmokestį?

Darbo užmokesčio trūkumas Lietuvoje yra pagrindinė problema, kuri daro įtaką visoms mūsų demografinėms problemoms. Tai ne demografinė katastrofa, o darbo apmokėjimo katastrofa. Visi rodikliai rodo, kad turime pakankamą potencialą.

– Lietuvoje mėgstama verslininkus kaltinti gobšumu.

– Kodėl kalbame apie verslininkus? Reikia žiūrėti į visą sistemą.

Mes matome, kad šis atotrūkis labiausiai padidėjo po 2008 m. krizės. Iki to laiko, jei žiūrėsime darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio pokyčius, Lietuvos pajamos buvo labai panašios į Estijos, pagal atskirus kriterijus Lietuvoje apmokėjimas už darbą buvo net aukštesnis už Estijos. Staiga per 4–7 metų laikotarpį atotrūkis išaugo. Kur problema, kad silpnesnė ekonomika moka net 300 EUR didesnį darbo užmokestį?

– Koks būtų Jūsų atsakymas į tai?

– Pažiūrėjau: jeigu pas mus proporcija tarp darbo užmokesčio ir ekonomikos pajėgumo būtų tokia kaip Latvijoje, mūsų žmogus vidutiniškai turėtų gauti 644 EUR. Tai yra apie 120 eurų daugiau.

Jeigu sistema būtų kaip lenkų, pagal lenkų proporcijas tarp ekonomikos pajėgumo ir vidutinio darbo užmokesčio mums vidutiniškai reikėtų mokėti 738 EUR.

Jeigu taikytume estų proporciją, kaip jie moka saviškiams, pagal jų standartą Lietuvos dirbančiajam vidutiniškai turėtume mokėti 852 EUR.

– Tačiau darbdaviai ir ekonomistai mėgsta kartoti, kad pas mus mažas produktyvumas.

 – Dažnai girdžiu tokius argumentus. Matome keistą situaciją: Lietuvoje augant našumui, darbo užmokestis vidutiniškai mažėja. Tokių šalių nėra daug: Portugalija ir Latvija. Pažiūrėkime į Lenkiją: našumas augo sparčiausiai, panašiu tempu augo ir darbo užmokestis, Estijoje augant našumui, augo ir darbo užmokestis.

Potencialas mokėti didesnius pinigus yra, o procesai visiškai neatitinka socialinių poreikių. Kaip jau sakiau, žmonės šiandien pirmiausia išvyksta dėl žemų pajamų.

– Kokios to priežastys ir ką reikėtų daryti, kad situacija leistųsi?

– Pažiūrėkime, kas apriboja galimybes ekonominiam potencialui transformuotis į darbo užmokestį. Pirmiausia – laisvos galimybės darbo apmokėjimo srityje. Ši sritis neatsispindi nė vienos partijos politinėje programoje, Vyriausybė šiandien turi tik vieną mechanizmą darbo užmokesčio pokyčiams – nustatyti minimalų atlyginimą. Aišku, nėra gerai tai, kaip tai daroma: yra skirtingų verslų, ne kiekvienas gali pagal lazdelės mostelėjimą iškart didinti darbo užmokestį.

Sistema turi būti tobulinama dviem kryptimis: turi būti sudarytos sąlygos atlyginimus didinti diferencijuotai, antra, galima numatyti tam tikrą atidėjimą, pavyzdžiui, pagal gamybos ciklą negavus užsakymų. Sistema turi būti skaidri, skaidrumo garantas turi būti vidiniai susitarimai tarp darbdavio ir darbuotojų.

Atlyginimus būtina didinti. Štai estai ir latviai turi lankstesnius darbo santykius nei Lietuva, tačiau jie, turėdami mažiau kontroliuojamą sistemą nei mūsų, moka žymiai didesnius atlyginimus. Taigi pats lankstumas nėra problema, problema – vidinės pačių darbdavių nuostatos. Negali būti, kad pelnas auga, o darbo užmokestis stovi vietoje. Tai, iš vienos pusės, leistų didinti dirbančiųjų suinteresuotumą, antra vertus, augimas tarnautų mūsų vardijamų problemų sprendimui.

Kitas svarbus sistemos veiksnys – darbo užmokesčio skirtumo apribojimas įmonės viduje. Nemanau, kad tai gerai, bet kitaip mes nesusitvarkome. Pradėkime nuo valstybinio sektoriaus, kad nebūtų pavojaus, kada minimalus atlyginimas susilygina su specialisto alga. Viskas turi būti plėtojama harmoningai.

– Ką dar siūlote daryti?

– Lietuvoje kapitalo ir nekilnojamojo turto (NT) apmokestinimas yra vienas žemiausių ES. Europos Komisijos rekomendacijose jau keletą metų raginama tą daryti. Štai ir visi veiksniai, kuriuos turėtume spręsti.

Demografija taip greit nesusitvarkys, reikia 10–15 metų, bet šiuos veiksnius reikia spręsti ir tą padaryti galima per metus dvejus. Situacija nėra tokia beviltiška. Visi mechanizmai mūsų rankose. Mes galime daug efektyviau panaudoti turimą potencialą dėl savo ateities. Tai turėtų įtakos ir demografiniams procesams: padidinus Lietuvos darbo rinkos patrauklumą nacionalinei darbo jėgai, sumažėtų emigracija. Susitvarkius su kapitalo ir NT apmokestinimu, mes padėtume didinti pajamų surenkamumą.

Tam reikalinga rimta politinė valia, reikia suformuoti patriotinį suvokimą pokyčiams. Šiandienine sistema, kada darbo užmokesčio prieaugis siekia 5–7 proc., nieko nepakeis. Per ilgas kelias.

Stebina Tarptautinio valiutos fondo kritika Lietuvai dėl per greit augančių atlyginimų. Kas mums siunčia tokius ekspertus?

– Kokią Lietuvos viziją matote? Pasidairius po provinciją matyti tuštėjimas, atrodo, kas norės važiuoti į užmirštus kampelius.

– Jie nėra užmiršti, visur turime perspektyvą. Paimkime Ignaliną, Šalčininkus – juose yra perspektyvos. Per 5–7 metus aktyviai viską sutvarkius, radus susitarimą su stipriaisiais, turinčiais kapitalą, manau, turėtume priešingą vaizdą.

Šiandien galime pasukti ir į vieną, ir kitą pusę. Šiandien yra taškas, reikia siekti, kad į politiką ateitų mąstantys žmonės, gebantys spręsti klausimus bendram labui. Šiandien galimybių yra, fiasko nepatyrėme. Taip, senstame greičiausiai, todėl turėtume daugiausia investuoti ir garsiausiai ES kalbėti apie politiką vyriausio amžiaus žmonėms.

Reikia daugiau reiklumo. Tarkime, pratęsti valstybės tarnybos darbo laiką, darbo diena turtų būti ne 8, o 9–12 valandų. Reikia reformų ir daugiau mokėti, o ne tris kartus per dieną gerti kavą.

Trūksta pokyčių, kurie garantuotų ilgalaikę perspektyvą. Šiandien Lietuva – viena perspektyviausių teritorijų pardavimams, pasiekiamumui – mūsų vilkikai per parą gali pasiekti Lamanšą. Žemė, ekologija – viskas gali tarnauti perspektyvai. Tačiau, grubiai apibūdinant, esame nykstančio stabilumo būsenoje.

Komentarai (29)