Skamba pernelyg beprotiškai, kad būtų tiesa, bet... veganizmas tikrai dar ne pats keisčiausias mitybos būdas - ką pasakytumėte apie bretarianizmą? (13)
Vyras su žmona gyvena beveik nevalgydami. Jie teigia išgyvenantys kelis kartus per savaitę paragaudami daržovių sultinio ir vaisių.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Akahi Ricardo (36 m.) ir Camila Castello (34 m.) gyvena tarp Ekvadoro ir Kalifornijos, JAV. Jie teigia pamiršę, ką reiškia jausti alkį, ir tiki, jog žmonės išgyventi gali vien tik energija, egzistuojančia visatoje ir pačiuose mumyse.
Dviejų vaikų mama Camila, būdama nėščia, praktikavo bretarianizmą (tikėjimas, kad žmogus gali maitintis iš visatos gyvybinės energijos bei saulės) ir visą 9 mėnesių laikotarpį valgė tik 5 kartus.
„Žmonės gali gyventi be maisto, jei jie kvėpavimu yra sujungti su visame kame esančia energija, – sakė Camila. – Trejus metus aš ir Akahi nieko nevalgėme, o dabar maitinamės tik retkarčiais, jei esame viešuose renginiuose arba tiesiog norime paragauti tam tikrų vaisių. Besilaukdama pirmojo vaikelio, praktikavau bretarianizmą. Alkis man buvo svetimas, niekuo nesimaitindama gyvenau šviesa. Kraujo tyrimai buvo nepriekaištingi, pagimdžiau visiškai sveiką sūnelį.“
Pasak moters, toks gyvenimo būdas ją pavertė laimingesne ir sveikesne, padėjo sureguliuoti svorį ir panaikino visus priešmenstruacinius simptomus.
Bretarianizmo kursus rengianti pora teigia, kad toks gyvenimo būdas patobulino jų sveikatą, o maistui išleidžiamus pinigus jie galėjo panaudoti kitoms veikloms.
„Žinoma, kad mūsų išlaidos yra gerokai mažesnės nei daugelio šeimų. Būtent todėl santaupas skiriame kitiems daug svarbesniems dalykams, pavyzdžiui, kelionėms ir tyrinėjimams. Tai mums padėjo suprasti, ko siekiame gyvenime. Kiekvienas gali pasirinkti tokį gyvenimo būdą ir propaguodamas bretarianizmą pajusti jo teikiamą naudą. Tai nesusiję su maisto nevalgymu. Bretarianistai supranta, kad juos maitina visata, o gyvenimas neturi ribų“, – pasakojo Akahi.
Pora susipažino 2005-aisiais, o po 3 metų sumainė aukso žiedus. 2008 m. keliaudami po Pietų Ameriką, apie bretarianizmą išgirdo iš draugo. Jau daugelį metų juodu buvo vegetarai, vėliau tapo veganais, o po kurio laiko maitinosi tik vaisiais.
Tų pačių metų kovo mėnesį, atlikę būtinus pasiruošimus, Akahi ir Camila priėmė 21 dienos bretarianizmo iššūkį. Jo metu pirmąją savaitę nevalgoma nieko, išskyrus orą. Kitas 7 dienas galima gerti vandenį ir praskiestas sultis, o paskutinėmis dienomis būtina gerti vandenį ar praskiestas sultis.
„Šis žingsnis mums padėjo suprasti už jo besislepiantį begalinį potencialą. Tai leido tyrinėti orą bei jo įtaką mūsų gyvenimui, išsiaiškinant, kad kol yra deguonies, galima laisvai išgyventi be maisto. Anksčiau valgydavau labai daug, tačiau nuo 2008-ųjų niekada nesijaučiau alkanas“, – sakė vyras.
Pirmojo nėštumo metu 2011-aisiais, pasak Camilos, ji, nenorėdama pakenkti kūdikiui, buvo pasiryžusi pakeisti savo gyvenimo būdą ir pradėti vartoti maistą, tačiau niekada nesijautė alkana.
„Nejaučiau noro valgyti visus 9 mėnesius, tad į burną kažką įsidėjusi buvau tik 5 kartus ir visą tai dariau dalyvaudama socialinėse situacijose, – sakė ji. – Žinojau, kad mano sūnus bus pamaitintas mano meile ir tokiu būdu pilvelyje užaugs sveikas. Pas gydytojus lankiausi reguliariai, ir jie patvirtino, kad kūdikis auga netgi geriau nei kiti.“
Namuose atsiradus pirmagimiui, pora truputį atsipalaidavo ir valgė maistą, tačiau tik mažomis porcijomis. Antrojo Camilos nėštumo metu ji valgė nedidelius kiekius vaisių ir gėrė daržovių sultinį, tačiau, kaip teigė pati, tai buvo gerokai mažiau nei rekomenduojama suvartoti nėščiai moteriai. Dabar pora valgo 3–4 kartus per savaitę, tačiau vaikų propaguoti bretarianizmo neverčia.
„Niekada nesistengsime jų pakeisti ir leisime jiems valgyti ką tik nori, ir nesvarbu, ar tai pica, daržovės, sultys, ar ledai. Norime leisti jiems pajusti skirtingus skonius ir užaugti stipriems bei sveikiems“, – sakė Akahi. „Šiuo metu valgau ne todėl, kad jaučiu alkį. Šį jausmą aš jau seniai pamiršau“, – pridūrė Camila.
Parengė Edita Maračinskaitė
