Įvairiose pasaulio vietose žmonės, gyvenantys pagal mėnulio kalendorių, šiąnakt (iš kovo 3 d. į kovo 4 d.) nemiega. Iš Indijos kilusi tradicija taip paminėti „šiurpiausią“ metų naktį atkeliavo ir į Lietuvą.

„Tąnakt yra visiška delčia, mėnulio nesimato. Sakoma, kad jis – juodas. Pagal astrologinį skaičiavimą, tai pati šiurpiausia, klastingiausia naktis, vyksta stipriausias apsivalymas. Kadangi mėnulis nieko neapšviečia, blogis ir tamsa gali nevaldomai siautėti“, – apie kartą per metus atslenkančią Didžiosios Šyvos naktį pasakojo Šri Lambodara, trečius metus kviečiantis ją paminėti ir Vilniuje.

Šią naktį jis kartu su bendraminčiais sutiks Vilniuje, Pranciškonų rūmuose. „Yra daug bendruomenių, kurios mini šią šventę. Mes ją organizuosime trečią kartą. Paprastai į ją susirenka apie 50-100 žmonių, besidominčių dvasiniu tobulėjimu“, – pasakojo vyras.

Lietuvių kultūroje šiai nakčiai didesnio dėmesio nėra skiriama. Etnoastronomas Jonas Vaiškūnas sakė, kad tai – religijos ir filosofinių įsitikinimų klausimas, kurio nereikėtų maišyti su fizikos mokslu: „Tai, kad mėnulis veikia aplinką, yra faktas. Vien dėl to, kad jis yra šviesos šaltinis ir, kai jo nesimato, viskas būna mažiau aktyvu. Tai veikia, pavyzdžiui, augalus, jie silpniau auga, taip pat ir žmogų, bet moksliškai nėra įrodyta tai, kad mėnulis pažadintų kažkokias ypatingas galias“.

J. Vaiškūno nuomone, tokios dienos tikrai ypatingos būna tuo giliai tikintiems: „Jei žmogus gyvena pagal mėnulio kalendorių, juo vadovaujasi, pagal jį tvarko savo gyvenimo ritmą, veikia jo įsitikinimai. Bet čia jau nebe fizikos tema. Nors iš dalies mūsų gyvenimus mėnulio kalendorius irgi tvarko – juk net mėnesių suskirstymas po 30 dienų kilęs iš mėnulio ciklų“.

Nors mėnulis šiąnakt tikrai bus tuščias, jo beveik nesimatys, tačiau tokia situacija, pasak etnoastranomo, nėra išskirtinė ir kartojasi kiekvieną mėnesį – kas 29 dienas.