Tolimoje ateityje sunaikinimo neišvengsianti Žemė galbūt dar atgims? (3)
Skirtingai nei mano pasaulio pabaigos pranašai, 2012 metų gruodžio 21 dieną žmonija gali išgyventi, tačiau reikia pripažinti: Žemė nėra amžina. Konferencijoje „Extreme Solar Systems II“ dalyvavę astronomai, tiriantys planetų sistemų gimimą ir evoliuciją, numato koks galėtų būti į mūsiškę panašių planetų likimas. Ir nors Žemei jie nieko žavingo nežada, gali būti, kad mūsų planeta galės atgimti kaip naujas pasaulis.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Gyvavimo pabaigą pasiekusios masyvios, gerokai už Saulę didesnės žvaigždės sprogsta ir tampa supernovomis, didelę dalį savo planetų ištaškydamos po kosmoso platybes. Neseniai kai kurie mokslininkai netgi teigė aptikę tokių planetų našlaičių. Tačiau pasibaigus atominiam kurui branduolyje, tokios žvaigždės, kaip Saulė, plečiasi ir tampa raudonosiomis milžinėmis. Dėl to maždaug po 5 mlrd. metų Saulės liepsnos apgaubs vidines planetas – Merkurijų ir Venerą.
Universidad Autónoma de Madrid (Ispanija) fizikė teoretikė Eva Villaver sakė, kad neaišku, ar Žemė išliks šioje fazėje. „Tai sudėtingas klausimas“, – sakė mokslininkė. Jeigu kosmose išsisklaidys didžioji Saulės išorinio sluoksnio dalis, Žemė atsidurs tolimesnėje, saugesnėje orbitoje. Tačiau perėjimui į tolimesnę orbitą gali sutrukdyti Saulės traukos efektas, daugiau ar mažiau palyginamas su Mėnulio traukos efektu, sukeliančiu potvynius. Ši trauka galėtų sumažinti Žemės orbitą, todėl ją taip pat prarytų Saulė. „Nežinome kuris poveikis bus stipresnis“, – sakė E. Villaver.
Žemės lemtį dar sunkiau prognozuoti dėl to, kad Saulės evoliucijai šioje epochoje įtakos turės ir planetos. Veneros prarijimas ir gravitacinė sąveika su Žeme paskatins energijos išmetimą į išorinius Saulės sluoksnius, todėl mūsų žvaigždė į aplinką galėtų išmesti dar daugiau medžiagos ir susidarytų spalvingas besiplečiantis dujų sluoksnis, astronomų vadinamas planetiniu ūku, informuoja sciencemag.org.
Nors Žemė tokiu būdu išgyventų Saulės raudonosios milžinės fazę, jos galutinis likimas, atrodo, yra neišvengiamas. Warvick universiteto (Jungtinė Karalystė) astrofizikas Borisas Gänsicke mano, kad mūsų planeta gali susidurti su Marsu ir išsisklaidyti į trilijonus uolinių asteroidų. Arba besiplečiančios Saulės bangos gali sudraskyti Žemę – galutinis rezultatas būtų tas pats. Vėlesniame Saulės priešmirtinės agonijos etape, kai ji susitrauks iki mažutės baltosios nykštukės, dalis mūsų planetos nuolaužų galėtų nukristi į šios žvaigždutės karštą atmosferą. Manoma, kad kažkas panašaus nutiko mūsų sistemos kaimynystėje – vos už 50 šviesmečių.
Konferencijoje B. Gänsicke pristatė baltosios nykštukės stebėjimo duomenis – panašu, kad ją teršia planetų liekanos. Kai kurie mokslininko duomenys įrodo, jog žvaigždę supa ir uolinių nuolaužų diskai. Nors šių diskų masė nėra žinoma, „negalima atmesti tikimybės, jog iš jų susidarys nauja uolėtų planetų karta“, – sakė Vašingtono universiteto Sietle (JAV) astronomas Ericas Agolas.
„Tiriant šias uolines nuolaužas baltosios nykštukės išoriniuose sluoksniuose ar aplink besisukančiame diske galėsime daugiau sužinoti apie uolines planetas, kurios kadaise sukosi aplink žvaigždę“, sako Leicester universiteto (Jungtinė Karalystė) astronomas Jay’us Farihi. B. Gänsicke pažymi, kad vienos baltosios nykštukės – GD61 – atmosferoje yra deguonies perteklius, galimai atsiradęs pritraukus asteroidus su dideliais kiekiais vandens. Šios uolos su vandeniu galimai yra į Žemę panašios planetos liekanos.
Tuo tarpu E. Agolas įsitikinęs, kad Žemės dydžio planetos gali prisiartinti prie baltosios nykštukės tokiu atstumu, kad jose gyvenama temperatūra būtų palaikoma dar kelis milijardus metų. „Tai galėtų būti antros kartos planetos ar į Jupiterį panašios gigantiškos dujinės planetos, išlikusios po raudonosios milžinės fazė“, – mano mokslininkas. Taip pat gali būti, kad iš sunaikintų pasaulių nuolaužų susiformuos naujos planetos – tai būtų tartum atgimimas. „Nežinome kaip bus iš tikrųjų“, – sako mokslininkai.
Stebėti tūkstančių baltųjų nykštukių ir ieškoti panašių planetų požymių ėmėsi tūkstančiai astronomų profesionalų ir mėgėjų, sakė E. Agolas. Tačiau prognozuoti kaip tos planetos susidaro yra labai sunku: „Kur kas paprasčiau jas surasti“, – sakė astronomas.