Optimistiškai nusiteikęs futuristas sako, kad daugiau dalinsimės, turėsime mažiau nuosavybės ir kur kas mažiau laiko praleisime su įvairiais prietaisais.

Žurnale „Wired“ Kevinas Kelly vadinamas originalių pažiūrų žmogumi. Jis buvo vienas iš žurnalo įkūrėjų 1993 m. ir nuo to laiko visada galvoja apie ateitį kitaip – originaliai, neįprastai.

Buvęs tarpkultūrinių technologijų žurnalo „Whole Earth Review“ redaktorius inicijavo „Quantified Self“ („Stebimo savęs“) judėjimą, kurio dalyviai pasitelkę technologijas fiksuoja kasdienį savo gyvenimą, praėjusio amžiaus devintą dešimtmetį buvo vienas iš programišių konferencijos rėmėjų, dalyvavo projekte „The Long Now Foundation“, kurio tikslas – analizuoti tolimą žmonijos ateitį.

Jis yra parašęs kelias knygas, taip pat ir didelio populiarumo sulaukusią „Ko nori technologijos“ („What Technology Wants“), kurioje į technologiją žiūrima kaip atskirą biologinę sistemą.

Savo naujoje knygoje „Neišvengiama: 12 technologinių jėgų, kurios formuos mūsų ateitį, supratimas“ („Understanding the 12 Technological Forces That Will Shape Our Future“) K. Kelly‘is apibūdina, kokios, jo nuomone, tendencijos įsivyraus 12-oje kategorijų – ekranizacija (daugės ekranų), sekimas (vis dažniau bus naudojamos sekimo technologijos) ir kt.

Leidinio „smithsonianmag.com“ korespondentui K. Kelly‘is papasakojo apie savo ateities prognozes ir kaip, jo manymu, galėtume keisti technologijas į gera.

– Jūsų knyga vadinasi „Neišvengiama“. Ką tai reiškia? Kodėl pasirinkote tokį pavadinimą?

– Pavadinimas kiek kontraversiškas, juk daugelis žmonių netiki, kad yra neišvengiamų dalykų. Šiuo terminu norėjau pabrėžti, kad yra bendra technologijos pakraipa, mokymas, kad judama tam tikra kryptimi, ir mes turime tai priimti.

Mano nuomone, specifiniai technologijų aspektai nėra nuspėjami, bet pagrindinė kryptis yra neišvengiama. Noriu, kad žmonės priimtų pagrindinę kryptį, nuspręsdami ir pasirinkdami specifinius aspektus. Specifiniai aspektai mums labai svarbūs. Turime didžiules jų pasirinkimo galimybes.

Telefonai buvo neišvengiami, bet tai nebūtinai turėjo būti „iPhone“ modeliai. Internetas buvo neišvengiamas, bet ne socialinis tinklalapis „Twitter“. Tik priimdami ir suprasdami tendencijas, galime valdyti pagrindinę kryptį.

– Knygoje rašote apie bendrinimą, sakote, kad ateityje dalinsimės kur kas didesniu kiekiu informacijos nei dabar. Gal pateiktumėte pavyzdžių?

– Tai jau matyti, bet, manyčiau, kad mastai turėtų būti didesni: turėtume dalintis medicininiais, sveikatos duomenimis. Visiems būtų daug naudos, jei dalintumėmės informacija, ką veikia mūsų kūnai, kaip reaguojame, kaip kasdien prisitaikome, kokių trikdžių patiriame, kokius vaistus vartojame, kokių medicininių intervencijų patiriame.

Jei visu tuo dalintumėmės, tai labai praverstų, kuriant veiksmingesnius vaistus, įgyjant daugiau žinių apie tai, kas esame. Man nuo seno patiko „stebimo savęs“ idėja, kad jutikliai, galintys stebėti kūną, tampa mažesni, pigesni, paprasčiau naudojami – taip, kad galėtume pritaisyti juos prie drabužių ar ten, kur sėdime, galbūt prie riešų ar kitų kūno dalių, ir be invazijos kaupia informaciją apie mus.

Ateityje nuolat gausime tokio pobūdžio informaciją, įvairiais būdais galėsime ja pasidalinti – ar atskleisdami tapatybę, ar anonimiškai, atsitiktinai ar koduotą. Iš šios informacijos, pasitelkus dirbtinį intelektą, būtų išgaunama prasmė.

– Rašote, kad ateityje bus svarbiau turėti prieigą, o ne būti savininku. Ar galite apie tai papasakoti?

– Mes, kaip visuomenė, einame nuo daiktų turėjimo prie prieigos prie daiktų. Tai reiškia, kad prireikus bet kada galime gauti daiktą, patirtį ar pasinaudoti paslauga iš bet kurios pasaulio vietos. Jei prireikus kažką gali gauti, tai kur kas geriau nei būti savininku, rūpintis, prižiūrėti, atnaujinti. Šis judėjimas atsirado skaitmeninėje srityje.

Dauguma žmonių neperka filmų, kad juos turėtų. Nusiperki prieigą prie jų „Netflix“ ar „Amazon Prime“, ar „Hulu“. Galimybė bet kada pažiūrėti filmą – kur kas geriau nei pirkti vaizdajuostę su filmu, laikyti ją.

Dabar matome, kad panašios permainos vyksta su daiktais, pvz., su automobiliais. Akivaizdžiausias pavyzdys – „Uber“. Bet kada, kad ir kur būtum gali išsikviesti automobilį, jei jis atvyksta per kelias minutes ir nuveža, kur reikia, o tada išvyksta, daugeliu atvejų tai parankiau nei turėti savo automobilį, taisyti jį ir ieškoti vietos stovėjimui. Gal ateityje „Uber“ bus autonominiai, tada nė nereikės jų vairuoti.

– Ar be JAV yra kitų šalių, kurios kokiu nors specifiniu būdu naudoja technologijas?

– Kinija daugeliu būdu pirmauja, kalbant apie telefonų naudojimą. Mes apsidairome ir galvojame: „Vaje, tie jaunuoliai gyvena telefonuose.“ Na, jaunuoliai Kinijoje yra dviem žingsniais prieky mūsų. Kai kurios jų bendravimo platformos, pvz., „WeChat“, yra „Facebook“ plius „Twitter“, plius „PayPal“ plius „Snapchat“.

Pas juos viskas viename, jauni žmonės gyvena internete. Jie viską užsisako – pradedant maistu, baigiant pavežimu, renginių organizavimu, socialiniu gyvenimu, tokio masto Vakaruose nematyti. Vienas iš naujovių – jie gausiai naudojasi balso paštu. Tai senas geras balso paštas, jie juo naudojasi, užuot siuntę nuotrauką ar rašę žinutę. Tai puikiai funkcionuoja, dabar jie vis dažniau pasitelkia vaizdo klipus komunikacijai. Taigi šio socialinės interakcijos pritaikymo aspektu jie pažangesni už mus.

Amerikoje tokie pokyčiai įvyks galbūt per trejus metus. Jau matome prasidedančias permainas – siunčiamos nuotraukos, jausmaženkliai. Mūsų gyvenime vis dažniau pereinama nuo susirašinėjimo prie vizualios komunikacijos. Iš „knygų žmonių“ tampame „ekrano žmonėmis“. Ekrane kertinis dalykas jau ne tekstas, o ekrane judantys vaizdai.

– Kaip „ekrano žmonės“ keičia mūsų kultūrą?

– Atsiranda daug kultūrinių pokyčių, kai imi vartoti judančius vaizdus vietoje teksto. Parašytos knygos nesikeitė. Knygos turėjo autorius, o šis žodis turi bendrą šaknį su žodžiu „valdžia“ (anglų kalboje ta pati šaknis – „author“ (autorius) ir „authority“ (valdžia). Ekrane viskas efemeriška, juda, nebaigta, yra reliatyvu, subjektyvu.

– Manote, kad jūsų požiūris į ateitį yra optimistinis. Kodėl filmuose ir literatūroje ateitis taip dažnai piešiama niūriomis spalvomis?

– Konfliktai, nelaimės, kažkas, ką reikia atskleisti, labiau tinka kinui, pasakojimui, nei tai, kas vyksta sklandžiai. Tai nuobodu. Istorija kur kas įdomesnė, kai viskas griūna. Niekas taip neįtraukia, kaip sprogimai, dūžtantys stiklai. Mes įpratę prie istorijos eigos, kai viskas blogėja, todėl mums, kaip visuomenei, tikrai sunku eiti į priekį – neturime aiškios vizijos, kaip toji ateitis gali būti mums palanki.

Gyvename Amerikoje, kur ateitis įsivaizduojama labai pesimistiškai, nors nėra tai pagrindžiančių įrodymų. Akivaizdu, kad progresas yra realus, dabar viskas daug geriau, nei buvo prieš 10, 20, 200 metų. Jei būtume sąžiningi, turėtume pripažinti, kad viskas gerėja. Žvelgiant istoriškai, tikėtina, kad ir toliau kasmet viską gerinsime.

– Prieš penkerius metus mūsų kultūroje ateitis buvo vertinama optimistiškiau, bent jau kalbant apie popkultūrą – pavyzdžiui, visuose utopiniuose mokslinės fantastikos filmuose, šešto, septinto dešimtmečio televizijos laidose. Kas pasikeitė, kad tapome kur kas negatyvesni?

– Supratome, kad kiekviena technologija atsigręš prieš mus. Kiekviena naujovė kainuoja. Kiekviena nauja technologija, sukurta problemai išspręsti, sukurs praktiškai tiek problemų, kiek išspręs. Dabar tai suprantame. <...> Nesu utopistas. Netikiu, kad ateityje turėsime mažiau problemų. Problemų bus daugiau. Tačiau aš esu už technologijomis grįstus sprendimus. Esu Silicio slėnio vaikinas. Tikiu, kad naujų problemų sprendimas yra naujos technologijos.

– Rašote apie impulsą šalintis naujų technologijų iš baimės, aiškinate, kodėl tas instinktas žalingas. Kaip mes, kaip visuomenė, galime išmintingiau reaguoti į būsimas technologijas ateityje?

– Kai kurie atsirandantys dalykai stipriai gąsdina. Dirbtinis intelektas gali atrodyti bauginamai, nes panaikins daug galimų darbo vietų. Virtuali realybė gali bauginti, visko sekimas gali bauginti. Dažnai būna pradinis impulsas mėginti drausti tokius dalykus kaip dirbtinis intelektas.

Neseniai įvyko autonominio automobilio avarija. Bus raginama uždrausti autonominius automobilius, nes žuvo vienas žmogus. Tačiau užmirštama, kad žmonių padaromose autoavarijose per metus žūsta milijonai. Bus siekiama sumenkinti, užkirsti kelią daliai tų technologijų. Sakyčiau, visų pirma, iš to nieko nebus, bet tik priėmę tas technologijas galėsime jas valdyti.

Tik jas priėmę galėsime spręsti, kokios bus specifinės kryptys, galėsime jas kontroliuoti. Taigi internetas buvo neišvengiamas, bet kokį internetą turėsime? Ar jis bus atviras, uždaras, neutralus, ar ne? Galime priimti daugybę sprendimų, privalome juos priimti, jie daug ką lems. Tačiau galime kažką pakeisti tik priimdami technologijas, o ne jas drausdami.

Komentarai (2)