Daugiau nei prieš šimtą metų prasidėjusi IRA istorija tęsiasi ir dabar.

1993 metų kovo 20 dieną Warringtone, prie Bridge Street esančio Golden Square prekybos centro nugriaudėjo du sprogimai. Buvo sužeisti dešimtys taikių gyventojų; su aukle į parduotuvę pirkti atviruko mamos dienai trimetis Johnathanas Ballas žuvo vietoje. 12 metų Timas Parry'is mirė ligoninėje po penkių parų.

Atsakomybę už sprogimus prisiėmė IRA kovotojai. Tarp kariaujančių pusių ugnies nutraukimas pasiektas tik po kelių metų, tačiau tragedija Warringtonе, panašu, jau tada tapo paskutiniu lašu, nulėmusiu didžiosios visuomenės dalies požiūrį į Airijos respublikos armiją (IRA). „Another mother’s breakin’ heart is taking over“, — po metų sudainavo airė Dolores O'Riordan iš The Cranberries, kuri tomis dienomis gastroliavo mieste.

Žmonės ir be to buvo nukamuoti teroristinėmis atakomis, ir vaikų mirtis perpildė ir anglų ir airių kantrybės taurę.

https://www.youtube.com/watch?v=6Ejga4kJUts

Kaip viskas prasidėjo

Airijos respublikos armijos istorijos pradžia laikoma 1916 metų balandžio 24-os „Velykų sukilimas“ („it's the same old theme since 1916“, prisiminus tuos pačius The Cranberries), kai karinių organizacijų „Airijos savanoriai“ ir „Airijos pilietinės armijos“ nariai užgrobė kelis pastatus Dubline, pakėlė dvi nacionalines vėliavas virš pašto tarnybos štabo, o poetas Patrickas Pearse'as perskaitė Respublikos sukūrimo proklamaciją.

Sukilimas buvo žiauriai nuslopintas, o 15 jo lyderių karino tribunolo sprendimu, sušaudyti Kilmainhamo kalėjimo kieme.

Dubliniečiai iš pradžių sukilėlius sutiko priešiškai — juk jie pergyveno savaitę sugriovimų ir kraujo: buvo nužudyta 318 sukilėlių ir taikių gyventojų ir 2217 sužeista. Tačiau nepateisinamas britų valdžios žiaurumas — 1480 žmonių išsiųsti į internuotųjų stovyklas Anglijoje, nors tarp jų buvo ir nedalyvavusių sukilime — sukėlė užuojautą sukilėliams ir nacionalistinių nuotaikų augimą.

Nemenką vaidmenį suvaidino ir tradiciškai menkinamas anglų požiūris į airius, kuriuos žurnalas Punch prilygino goriloms ir šimpanzėms. Anglijos premjeras Benjaminas Disraelis rašė:

„Airiai nekenčia mūsų klestinčios salos. Jie nekenčia mūsų tvarkos, mūsų civilizuotumo, mūsų verslumo, mūsų laisvės, mūsų religijos. Tai laukinė, beprotiška, neprognozuojama, tingi ir prietaringa tauta, negalinti jausti simpatijos angliškam būdui“.

„Konstitucinės tvarkos atkūrimas“

1919 metų sausį prasidėjo Airijos nepriklausomybės karas, ir rudenį „Airijos savanoriai“ ir „Airijos pilietinė armija“ oficialiai tapo Airijos respublikos armija (air. Óglaigh na hÉireann, angl. Irish Republican Army), kurioje buvo 15 tūkstančių ginkluotų karių, puldinėjusius Airijos karališkosios policijos patrulius ir nedidelius armijos garnizonus. Trečiojo dešimtmečio viduryje respublikonai kontroliavo 21 iš 32 Airijos grafysčių.

1920 metų rugpjūtį liberalus Britanijos žurnalas The Nation rašė, kad „svarbiausias dabartinės situacijos Airijoje faktas yra tai, kad Airijos respublika egzistuoja“.

1920 metų rugpjūčio 9 dieną Britanijos parlamentas priėmė Tvarkos atkūrimo Airijoje įstatymą, ir kai kuriose srityse prisiekusiųjų teismai buvo pakeisti karo lauko teismais. Tarpusavio smurto bangos kulminacija tapo 1920 metų lapkričio 21-osios „Kruvinasis sekmadienis“ Dubline, kai buvo nužudyta 15 Britanijos žvalgybos agentų, o atsakydami, policininkai apšaudė „Croke Park“ stadione į gėlų futbolo rungtynes susirinkusią minią. Žuvo 14 civilių, 65 buvo sužeisti.

Istoriko Michaelo Hopkinsono nuomone, „Airijos respublikos armijos partizaniški veiksmai dažnai buvo drąsūs ir efektyvūs, o karas buvo IRA žvalgybos pajėgų triumfas“. Susirėmimas, kurio, nepaisant visų pastangų ir represijų, britai laimėti negalėjo, baigėsi paliaubomis 1921 metų liepą. Politiniai, kariniai ir finansiniai kaštai pasirodė esantys didesni, nei Britanijos vyriausybė buvo pasirengusi mokėti.

1921 metų gruodžio 6 dieną Londone Britanijos ir Airijos respublikos valdžios atstovai pasirašė sutartį, pagal kurią Airija tapo Britanijos karūnos dominija — kaip Australija, Kanada ir Naujoji Zelandija, tačiau šešios jos šiaurrytinės grafystės visgi liko Jungtinės Karalystės sudėtyje: ten buvo daug protestantų — kolonistų iš didžiosios Britanijos palikuonių.

Didžiosios Britanijos Bendruomenių rūmai sutartį patvirtino 401 balsu prieš 58, tačiau Airijos Atstovų rūmuose (Dáil Éireann) sutarties šalininkai gavo vos 64 balsus prieš 57.

Kliūtimi tapo konstitucinis valstybės statusas — dominijos padėtis ir ištikimybės Britanijos karūnai priesaika, kurią privalėjo duoti Dáil Éireann deputatai (ji skambėjo taip: „Prisiekiu […], ištikimybę Jo Didenybei karaliui George'ui V, jo įpėdiniams ir legitimiems teisių perėmėjams kaip Airijos ir Didžiosios Britanijos pilietis“) daugeliui atrodė žeminama, Dáil Éireann buvo prisiminta „daugelį amžių trukusi šalies okupacija“, prasidėjusi normandų įsiveržimu 1169 metais ir reikalavo visiškos „vieningos Airijos“ nepriklausomybės.

Vėliau opozicijos lyderis Éamon de Valera pareiškė, kad bandymas nepripažinti sutarties buvo klaida, o kol kas šalis atsidūrė at pilietinio karo slenksčio, nes, pasak jo, „pasidalinimas tapo absoliučiai neįveikiamas“.

IRA „Skilimas“

Dalis IRA tapo nacionalinės Airijos armijos branduoliu — tai daugiausiai buvę Dublino brigados nariai. Tačiau nemažai respublikonų susitarimą su britais palaikyti atsisakė, ir prieš anglų-airių sutartį nusiteikę karininkai 1922 metų kovą susirinko į armijos suvažiavimą. Suvažiavimo debatai ir priimtas naujas statutas istorikų nuomone, bylojo apie politinį susiskaldymą ir valdymo chaosą, ir bendrai suvažiavimas „pademonstravo, kad IRA nebegalima laikyti vieninga organizacija“.

IRA vykdomoji armijos taryba buvo paskelbta teisėta šalies valdžia, prasidėjo konfliktai su armija ir policija, išsilieję į gatvių mūšius. Situaciją apsunkino rinkimai į parlamentą, kuriuose sutarties šalininkai gavo daugiau, nei pusės milijono rinkėjų balsus, kai už opoziciją balsavo 133 864.

Ginkluoti IRA daliniai toliau užiminėjo po britų likusias kareivines ir vasaros pradžioje sutarties šalininkai kontroliavo tik Dubliną ir kelis šalies rajonus. Jų pusėje buvo skaitinis pranašumas (15 tūkstančių prieš 7), atkaklumas ir ryžtas kovoti iki galo. Tačiau IRA kovotojai blogai ekipuoti ir apmokyti, daugelis kovotojų nepatyrę, trūksta išsilavinusių vadų ir ginklų. Nacionalinę armiją palaiko britai, tiekia ginklus: ji turėjo daugiau, nei 20 tūkstančių graižtvinių šautuvų, pusantro šimto kulkosvaidžių, aštuonis 18-os svarų artilerijos pabūklus ir 12 šarvuočių.

Ir sėkmė nuo respublikonų nusisuka.

1922 metų balandžio 14 dieną Dublino centre IRA daliniai užgrobia keturių teismų pastatą ir laiko jį pustrečio mėnesio. Uraganinė artilerijos ugnis priverčia juos pastatą palikti ir pasitraukti iš Dublino; vyriausybės kariuomenė naikina respublikonų atraminius punktus sostinėje ir sumuša dalinius šalies pietuose. Airijos respublikonų armija galutinai pralaimi ir 1923 metų balandžio 30 dieną ginkluotą kovą nutraukia.

Įvairiais vertinimais, per tris pilietinio karo metus žuvo iki 4 tūkstančių žmonių iš abiejų pusių. 1923 metų rugpjūtį Airijos parlamento rinkimuose daugumą vietą gauna provyriausybinė partija Cumann na nGaedheal, nacionalistai — truputį daugiau, nei 27%.

Sukilimas numalšintas. 12 tūkstančių IRA kovotojų pasiųsti į vadinamus internavimo centrus. Dalis jų pateko į laivą SS Argenta, kuris buvo paverstas plaukiojančiu kalėjimu. Kaliniai laikyti pasibaisėtinomis sąlygomis: plieniniuose narvuose po 40–50 žmonių, be stalų ir kėdžių, nes, girdi, „jie gali būti panaudoti kaip ginklai“.

Laisvėje likę respublikonų likučiai buvo nuolat įtarinėjami ir aptakaus kaltinimo „maištavimo skatinimu“ pakako pusmečiui atsidurti kalėjime. Kai kas emigravo, kai kas pasitraukė į gilų pogrindį; atskiros kovotojų grupės apšaudydavo ir sprogdindavo policijos poskyrius, tačiau rimtos žalos britams sukelti nepavyko. Bendrai IRA tuomet buvo demoralizuota. Garsiai nuskambėjo žiauri 73 metų amžiaus atsargos viceadmirolo Henry'io Boyle'o Townshendo Somerville'io žmogžudystė 1936 metų kovo 24 dieną, po kurios IRA paskelbta neteisėta.

Šiaurės Airijos parlamente dominuoja protestantai — britų karūnos šalininkai. Pirmasis Šiaurės Airijos premjeras Jamesas Craigas pareiškė:

„Visų pirma esu oranžistas, o tik paskui politikas ir parlamento narys. Ateities istorikams būtų labai įdomu palyginti katalikišką valstybę, įkurtą pietuose, su protestantiška valstybe, įkurta šiaurėje, ir pažiūrėti, katrai geriau sekasi sekasi klestėti“.

Ryšiai su naciais

1939 metų sausį Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministras lordas Halifaxas gavo laišką, kuriame vienas iš Airijos respublikos armijos lyderių, Jamesas O’Donovanas vyriausybei pateikė ultimatumą: jeigu britų kariuomenė per keturias paras nepasitrauks iš Šiaurės Airijos, IRA pradės vykdyti teroristinius aktus Anglijoje. Žinoma, O’Donovanas nė nesitikėjo, kad britai taip lengvai atsitrauks. Jam, baigusiam prestižinį Šventojo Aloizijaus jėzuitų koledžą Glazge, buvo svarbu laikytis „padorumo“.

Respublikonai norėjo maksimaliai susilpninti anglus, kas, kaip manė IRA lyderiai, turėtų palengvinti Šiaurės Airijos pasitraukimą iš Britanijos sudėties ar bent panaikinti teritorijos kontrolę.

1939 metų vasarį Dubline, IRA štabo vadovas Seánas Russellas ir Jamesas O’Donovanas susitiko su vokiečių agentu, kuris jiems pranešė: naciai yra pasirengę aptarti bendradarbiavimą su IRA. Pavasarį ir vasarą J. O’Donovanas kelis kartus Vokietijoje bendravo su abvero atstovais, aptarė ginklų tiekimą IRA ir jų pagalbos naciams, jeigu šie įsiveržtų į Didžiąją Britaniją galimybę ir priėjo prie išvados: „empatija [IRA] tikslams buvo akivaizdi ir nuoširdi“.

Nuo 1939 metų sausio vidurio iki 1940 metų gegužės per daugiau, nei 300 IRA surengtų sprogimų buvo sužeisti 96 taikūs gyventojai ir žuvo dešimt. Pražūtingiausias buvo 1939 metų rugpjūčio 25 dienos teroristinis aktas Coventryje.

1940 metų vasarą Seánas Russellas Berlyne susitiko su Vokietijos užsienio reikalų ministru Joachimu von Ribbentropu ir abverui vadovaujančiu admirolu Wilhelmu Franz Canarisu. Derybos nebuvo vaisingos: vokiečiai buvo nepatenkinti, kad IRA daugiausiai atakuoja civilius, o ne karinius objektus, o penkių tūkstančių karių palaikymas galimam vermachto išsilaipinimui saloje nebuvo įvertintas, kaip pakankamas.

IRA viltys į nacistų pagalbą griuvo po to, kai Seánas Russellas netikėtai mirė, o vokiečių agentą Hermanną Goertzą, tęsusį derybas su airiais, 1941 metų lapkritį areštavo policija. Beje, naciams tuo metu Airija neberūpėjo — greta Maskvos prasidėjo sovietų kariuomenės kontrpuolimas. Šimtai teroristinių aktų respublikonams atsiėjo labai brangiai: daugiau nei 1100 IRA narių atsidūrė kalėjime, o penkiems organizacijos vadovams įvykdyta mirties bausmė.

Po karo

1949 metais Airija pasitraukė iš Tautų sandraugos ir tapo visiškai savarankiška. Visgi šešios šiaurinės grafystės liko Britanijos sudėtyje, kas suaktyvino Šiaurės Airijos nepriklausomybės judėjimą.

Šiaurės Airijoje santykiai tarp protestantų ir katalikų buvo labai įtempti labai seniai. Katalikų mažuma (1961 metų surašymo duomenimis, katalikai sudarė 34,9% gyventojų) reikalavo vienodų teisių priimant į darbą, atskirų mokyklų (remiantis tyrimu, 95% katalikų paauglių susidūrė su segregacijos problema), visuotinės rinkimų teisės (tada balso teisę turėjo tik būsto savininkai arba nuomininkai ir jų žmonos) ir gerbti jų religinius jausmus. Tuo tarpu Britanijos palaikomų protestantų požiūris į katalikus buvo geriausiu atveju įtarus, o dažniau – priešiškas.

„Romos katalikų bažnyčia yra pasaulio mastu veikianti religinė organizacija, siekianti užgrobti visuomeninio gyvenimo kontrolę; tai ne šiaip viena iš bažnyčių, tačiau ir politinė organizacija“, — 1950 metais buvo pareikšta presbiterijonų bažnyčios generalinėje asamblėjoje.

1956 metais atsirado „Ulsterio protestantų veikimas“ (The Ulster Protestant Action), savo tikslu paskelbęs gynimąsi – taip pat ir ginkluotą – nuo „katalikų agresijos“, ir situacija atsiduria akligatvyje.

1969 metų rugpjūtį prasideda trisdešimties metų abipusio smurto, kraujo ir aukų istorija, pavadinta „The Troubles“. Kasmetinį rugpjūčio 12-ąją Derryje, 1689 metais Dviejų karalių kare pasiektos protestantų pergalės proga rengiamą amatininkų mokinių paradą katalikai įžeidimu ir provokacija laikė visada. Taip pat ir šį kartą. Vos tik paradas prisiartino prie katalikiško Bogside'o rajono, prasidėjo masinės muštynės. Panaudojimą rado akmenys, plieniniai strypai, buteliai ir Molotovo kokteiliai; radiostotis „Laivasis Derry'is“ ragino nepaklusti, o gatvėse pradėtos statyti barikados. Ant namų stogų pasirodė Airijos vėliavos ir policija situacijos nebekontroliavo. Katalikus palaikė Belfaste ir kituose Šiaurės Airijos miestuose — ten irgi prasidėjo protestai.

Rugpjūčio 14 d. Derryje pasirodė Specialioji Ulsterio policija, kurioje buvo protestantai, ir Velso princo asmeninio Jorkšyro pulko bataliono kuopa, išskyrusi priešininkus ir policiją.

1969 metų gruodį Airijos respublikos armijasuskilo į dvi dalis. Viena, pasivadinusi „Oficialia IRA“ (Official Irish Republican Army), buvo marksistinė: „oficialieji“ kovotojai buvo įsitikinę, kad darbininkų klasės protestantų ir katalikų konfliktą kursto „britų imperializmas“ ir protestantus laikė angliškos buržuazijos suklaidintais „broliais airiais“. Savo tikslu jie skelbė politinę kovą prieš Britaniją ir 32 Airijos grafysčių apjungimą į vieną valstybę.

Kita IRA dalis, „laikinoji“ (Provisional Irish Republican Army), pasisakė už smurto eskalavimą, katalikų apsaugą nuo protestantų „ultrų“ ginklu, teroristinius aktus Britanijos teritorijoje, besąlygišką Šiaurės Airijos nepriklausomybę ir demokratinės respublikos sukūrimą.

Taip vien 1971 metais įvyko 1700 ginkluotų konfliktų su britų kariais. Valdžia atsakė IRA kovotojų areštais, neterminuotais sulaikymais, nepareiškiant kaltinimų, kankinimais sensorine deprivacija ir kitais sulaikytųjų teisių pažeidimais. Policijos žiaurumas augino naujas airių keršytojų kartas; o dar ir armija kartais veikė ne menkiau beprotiškai.

1972 metų sausio 30 dieną 1-ojo parašiutininkų bataliono kareiviai nužudė 13 beginklių demonstrantų, tarp kurių buvo šeši paaugliai, susirinkusių Derryje į Piliečių teisių gynimo asociacijos maršą. Šiaurės Airijos leiboristas Williamas O'Connellas pasakojo :

„Mačiau, kaip į Rossville gatvę atvyko trys šarvuoti transporteriai su parašiutininkais, kurie, iš jų iššokę, iškart ėmė šaudyti. Jie šaudė netgi į gulinčius ant žemės. Tai buvo atliekama absoliučiai šaltakraujiškai“.

Tuo tarpu į Šiaurės Airiją iš visur plūstelėjo ginklai: IRA jų gavo iš baskų separatistų, Palestinos išlaisvinimo armijos, Libijos valdžios (taip pas IRA pasirodė čekoslovakiški „Semtex“ sprogmenys) ir iš vadinamojo JAV Pagalbos Šiaurės Airijai komiteto. Airijos komunistų partijos vadovas Michaelas O'Riordanas derėjosi dėl ginklų tiekimo iš SSRS, ir egzistavo „neviešo ginklų perdavimo draugams airiams“ planai, tačiau ar jie buvo įgyvendinti — tiksliai niekas nežino.

Neramumai provincijoje tęsėsi. 1972 metų pavasarį buvo įvestas tiesioginio valdymo iš Londono režimas, o provincijos parlamento darbas pristabdytas; vyriausybėje atsirado valstybinis Šiaurės Airijos reikalų sekretorius. 1972 metų gegužę „Oficialioji IRA“ Dubline paskelbė nutraukianti ugnį ir pasiliekanti savigynos teisę. Pareiškime buvo parašyta:

„Absoliuti Šiaurės gyventojų dauguma nori nutraukti visų pusių karinius veiksmus“.

Didžiosios Britanijos premjeras Edwardas Heathas pareiškė, kad „anglai neturi egoistinių interesų Šiaurės Airijoje ir kad jos žmonės gali panorėti prisijungti prie Airijos respublikos, jie laisvi tai atlikti“. 1973 metų kovo 8 dieną Šiaurės Airijoje įvyko referendumas, kuriuo klausta: Šiaurės Airija turi likti Didžiosios Britanijos sudėtyje, ar susijungti su Airija. Rezultatai nebuvo netikėti, juk didžioji dauguma gyventojų buvo protestantai, ir provincija liko britų.

Tuo metu „Laikinajai IRA“ pavyko sukurti smarkiai įslaptintą nedidelių kovotojų grupių sistemą. Prasidėjo terorizmo aktai už Šiaurės Airijos ribų: 1974 metų vasario 4 dieną autobuso bagažo skyriuje paslėpta bomba automagistralėje М62 Anglijos šiaurėje, nutraukė kapralo Cliffordo Houghtono, žmonos Linda'os, jų dvimečio ir penkiamečio sūnų, ir dar devynių kariškių gyvybes, birželio 17 dieną sprogimas nugriaudėjo prie parlamento pastato Londone, liepą bomba sprogo turistų pilname Toweryje, o du sprogimai lapkritį Birminghamo baruose 17 žmonių nužudyti ir 182 sužeisti. Per metus nuo sprogimų nukentėjo apie tris šimtus žmonių.

Britanijos valdžia į tai sureagavo 1976 metais panaikindama politinių kalinių statusą nuteistiems IRA kovotojams. Jie daugiau nebegalėjo naudotis Ženevos konvencija karo belaisviams suteikiamomis teisėmis; jų padėtis kalėjimuose smarkiai pablogėjo. Tai sukėlė maištus, o vėliau — badavimą Maze kalėjime Šiaurės Airijoje. Dešimt kalinių nuo išsekimo mirė. Akcijos iniciatoriaus Bobby'io Sandso, kuris 39-tą badavimo dieną buvo išrinktas į parlamentą, laidotuvės baigėsi masiniais neramumais.

Tačiau Margaret Thatcher buvo neperkalbama ir pareiškė :

„Jei nusikaltėlis pageidauja mirti ir savarankiškai atimti iš savęs gyvybę, tebūnie; galų gale, tai yra jo paties pasirinkimas, kurio jo aukos neturėjo“.

IRA pakeitė strategiją

Tokie rezonansiniai teroro aktai, kaip pasikėsinimas į Margaret Thatcher 1984 metais, premjero Johno Majoro rezidencijos Downing Street, 10 apšaudymas 1991 metais, 350 milijonų svarų sterlingų žalą padaręs automobilio sprogimas prie Baltijos biržos pastato, o po metų — teroro aktas Londono Cityje, kaip vėliau rašė karo istorikas Richardas Ironas, „užtikrintai smarkiau paveikė Britanijos vyriausybę pasirengimą derėtis, nei žuvę kareiviai, policininkai ir civiliai“.

1998 metų balandžio 10 dieną Belfaste Didžiosios Britanijos premjeras Tony'is Blairas ir Airijos respublikos vadovas Bartholomew Patrickas Ahernas po 17 valandų aptarimo pasirašė konflikto Šiaurės Airijoje sureguliavimo sutartį.

Sutartyje numatoma policijoje tarnaujančių protestantų ir katalikų lygybė, visų sukarintų Šiaurės Airijos grupuočių nuginklavimas, Šiaurės Airijos asamblėjos, turinčios įstatymleidystės įgaliojimus, steigimas ir Šiaurės Airijos vyriausybės funkcijas atliekančio Vykdomojo komiteto su 12 abiejų pagrindinių konfesijų ministrų, formavimą — žodžiu, beveik viskas, dėl ko respublikonai šimtą metų kovojo.

Pirmus tris metus po susitarimo pasirašymo netrūko tarpusavio kaltinimų. Tarkime, lojalistai teigė, kad IRA nevykdo susitarimo atiduoti ginklus, dėl ko tris kartus buvo pristabdytas Šiaurės Airijos asamblėjos darbas. Situaciją apsunkino tai, kad sutarties pasirašymas vėl suskaldė IRA — nuo jos atsiskyrė „Tikroji IRA“ (Real Irish Republican Army), kurios nariai paliauboms nepritarė ir jau 1998 metų rugpjūčio 15 dieną surengė stambų teroro aktą Šiaurės Airijos Omagh mieste — tada 29 žmonės žuvo, o daugiau, nei 220 – sužeisti.

***

IRA istorija lig šiol nebaigta. 2012 metų liepą „Tikroji IRA“ ir kelios nedidelės radikalios grupės apsijungė ir kažkokios „IRA armijos tarybos“ vardu paskelbė tęsianti ginkluotą kovą už Airijos laisvę, kas „kyla iš Britanijos nenoro pripažinti fundamentalią airių tautos teisę į nacionalinį apsisprendimą ir suverenitetą“.

1998 metų sutartis „situaciją šiek tiek atvėsino“, mano Paulas Bew, Karališkojo universiteto Belfaste garbės profesorius ir istorikas.

„Tačiau tai panašu į vyro ir žmonos susitarimą, kurie vienas kito nepakenčia, tačiau privalo rasti būdą gyventi drauge“, — sako jis.

Todėl netgi dabar, nuo susitarimo pasirašymo praėjus beveik ketvirčiui amžiaus, priešprieša nesibaigė, o Belfaste katalikų kvartalus nuo protestantų skiria 45-pėdų aukščio sienos. Organizacija, kurią Britanijos žiniasklaida vadina „naująją IRA“, paskutinį teroristinį aktą įvykdė prieš kelis mėnesius, lapkričio 18 dieną: kovotojai pabandė susprogdinti policijos automobilį Šiaurės Airijos vakaruose esančioje Tyrone'o grafystėje.

1998 metų balandžio 10 dieną Belfaste Didžiosios Britanijos premjeras Tony'is Blairas ir Airijos respublikos vadovas Bartholomew Patrickas Ahernas po 17 valandų aptarimo pasirašė konflikto Šiaurės Airijoje sureguliavimo sutartį.

Sutartyje numatoma policijoje tarnaujančių protestantų ir katalikų lygybė, visų sukarintų Šiaurės Airijos grupuočių nuginklavimas, Šiaurės Airijos asamblėjos, turinčios įstatymleidystės įgaliojimus, steigimas ir Šiaurės Airijos vyriausybės funkcijas atliekančio Vykdomojo komiteto su 12 abiejų pagrindinių konfesijų ministrų, formavimą — žodžiu, beveik viskas, dėl ko respublikonai šimtą metų kovojo.

Pirmus tris metus po susitarimo pasirašymo netrūko tarpusavio kaltinimų. Tarkime, lojalistai teigė, kad IRA nevykdo susitarimo atiduoti ginklus, dėl ko tris kartus buvo pristabdytas Šiaurės Airijos asamblėjos darbas. Situaciją apsunkino tai, kad sutarties pasirašymas vėl suskaldė IRA — nuo jos atsiskyrė „Tikroji IRA“ (Real Irish Republican Army), kurios nariai paliauboms nepritarė ir jau 1998 metų rugpjūčio 15 dieną surengė stambų teroro aktą Šiaurės Airijos Omagh mieste — tada 29 žmonės žuvo, o daugiau, nei 220 – sužeisti.

***

IRA istorija lig šiol nebaigta. 2012 metų liepą „Tikroji IRA“ ir kelios nedidelės radikalios grupės apsijungė ir kažkokios „IRA armijos tarybos“ vardu paskelbė tęsianti ginkluotą kovą už Airijos laisvę, kas „kyla iš Britanijos nenoro pripažinti fundamentalią airių tautos teisę į nacionalinį apsisprendimą ir suverenitetą“.

1998 metų sutartis „situaciją šiek tiek atvėsino“, mano Paulas Bew, Karališkojo universiteto Belfaste garbės profesorius ir istorikas.

„Tačiau tai panašu į vyro ir žmonos susitarimą, kurie vienas kito nepakenčia, tačiau privalo rasti būdą gyventi drauge“, — sako jis.

Todėl netgi dabar, nuo susitarimo pasirašymo praėjus beveik ketvirčiui amžiaus, priešprieša nesibaigė, o Belfaste katalikų kvartalus nuo protestantų skiria 45-pėdų aukščio sienos. Organizacija, kurią Britanijos žiniasklaida vadina „naująją IRA“, paskutinį teroristinį aktą įvykdė prieš kelis mėnesius, lapkričio 18 dieną: kovotojai pabandė susprogdinti policijos automobilį Šiaurės Airijos vakaruose esančioje Tyrone'o grafystėje.

republic.ru

Komentarai ()