Tai sudėtingas klausimas. Viduramžiais siautusių maro epidemijų paplitimas ir vystymasis susijęs su daugeliu faktorių – biologinių, geografinių ir socioekonominių. Todėl šią temą reikia nagrinėti kompleksiškai.

Maras – ūmus gamtinis – židininis susirgimas. Maro sukėlėjas yra maro lazdelė (Yersinia pestis), kurią 1894 metais atrado prancūzas gydytojas ir Pastero instituto bakteriologas Alexandre'as Yersinas (1863 – 1943). Spėjamas pirminis natūralus bacilos rezervuaras – vienaląsčiai dirvos mikroorganizmai. Maro lazdelės gali gyventi >200 rūšių žinduolių kraujyje, tačiau dažniausiai jos gyvena graužikuose. Ant graužikų gyvena blusos, besimaitinančios savo šeimininkų krauju, o drauge su juo įsiurbiančios ir maro bakterijas. Dėl globalių klimato pokyčių, griaunančių Yersinia pestis gyvenamas ekosistemas, ji iš natūralių rezervuarų gali patekti į dirvą. Iš ten ji patenka į augalus ar kitus gamtos objektus, nuo kurių užsikrečia graužikai ir jų parazitai. Taip susiformuoja antriniai maro rezervuarai, kurie irgi yra ekosistemos, tačiau ne tokios patvarios, kaip dirvos ekosistemos. Jose sukėlėjas gali išlikti daug dešimtmečių, sukeldamas atskiras epizootijas ir žmonių susirgimus. Dėl nestabilumo antrinės ekosistemos ilgainiui suyra ir maro protrūkiai liaunasi. Suirus naujoms ekosistemoms, lieka nemažos teritorijos — reliktiniai gamtiniai židiniai, kuriuose maro sukėlėjas lieka kaip vienaląsčių organizmų parazitas, galintis dėl išorės faktorių pereiti į kitas formas. Reikia pabrėžti, kad žmogus, kaip ir kiti šiltakraujai gyvūnai, nėra natūralus Yersinia pestis rezervuaras. Todėl jo egzistavimas nėra svarbus parazito išsilaikymui gamtoje ir bacilos plitimo aukos gyvybės išsaugojimas nėra būtinas. Tuo galima paaiškinti itin didelį maro epidemijų mirtingumą.

Maras žinomas nuo seniausių laikų. Jis minimas daugybėje šaltinių. Pavyzdžiui, Pirmojoje Samuelio knygoje pasakojama apie buboninį marą, ištikusį filistinus, užgrobusius Sandoros skrynią. Be to, kalbama ne tik apie ligą, bet ir jos platintojus – graužikus:

<…>„⁴ Jie klausė: „Kokia yra kaltės atnaša, kuria turime jam atsilyginti?“ Jie atsakė: „Penki auksiniai skauduliai^[i3] ir penkios auksinės pelės,^[i4] pagal filistinų didžiūnų skaičių, nes ta pati bėda ištiko visus jus ir jūsų didžiūnus. ⁵ Turite tad padirbti atvaizdus savo skaudulių ir atvaizdus savo pelių, kurios niokoja kraštą, ir pagarbinkite Izraelio Dievą. Galbūt jis atitrauks savo ranką nuo jūsų, nuo jūsų dievų ir nuo jūsų krašto?<…>“.

Tačiau ne visada užtikrintai galima teigti, kad senovės epidemijų priežastis buvo būtent maras, nes senovėje žmonės ne visada galėjo jį atskirti nuo kitų sunkių infekcijų. Tai matome kai kuriuose antikos istorijos epizoduose. 2006 metais graikų mokslininkai atliko garsiojo Atėnų maro (V a.p.m.e.) palaikų dantų DNR analizę. Iš jos rezultatų nustatyta, kad iš tiesų epidemija buvo vidurių šiltinės protrūkis. Ginčytinas ir Senovės Romos „Antonino/Galeno maras“ (165 – 180). Įvykių liudininkas, gydytojas Klaudijus Galenas, rašė:„ligonio oda būdavo išberta juodais taškai“. Dėl to kai kurie tyrėjai tvirtina, kad čia gali būti kalbama apie raupus. Taip pat yra nuomonė, kad šią epidemiją sukėlė visiškai atskiras maro bacilos štamas, kuris smarkiai skyrėsi nuo vėlesnių.

Viduramžiais, be reguliarių vietinių maro protrūkių, žinoma apie dvi didžiules pandemijas, nusinešusias milijonus gyvybių. Pirmoji – „Justiniano maras“. Ji kilo VI amžiaus viduryje, valdant Bizantijos imperatoriui Justinianui I. Antroji pandemija – garsioji „Juodoj mirtis“, XIV amžiuje apėmusi Azijos, Europos ir Šiaurės Afrikos šalis. Iš šių globalių epidemijų galima išskirti pagrindines maro kilimo ir plitimo priežastis.

Pirmoji pandemija kilo Šiaurės Afrikoje, kur lokalūs susirgimo protrūkiai vyko jau seniai. Pavyzdžiui, graikų gydytojas Rufusas iš Efeso, gyvenęs Romos imperatoriaus Trajano valdymo laikais, savo kūriniuose aprašė atskirus buboninio maro atvejus Egipte ir Libijoje. Epidemija prasidėjo 542 metais Pelusijaus mieste – stambiame Bizantijos imperijos ekonominiame centre, įsikūrusiame Viduržemio jūros pakrantėje, rytinėje Nilo deltos dalyje. Iš čia maras sparčiai išplito prekybos maršrutais. Čekų mokslininkas Milanas Danielas savo knygoje „Paslaptingi mirties nešiotojų takai“ rašė, kad „epidemija judėjo įkandin pirklių, tais pačiais keliais ir labai greitai paralyžiavo visą anuometinę pasaulio rinką“. Liga iš pradžių apėmė Artimuosius Rytus ir Konstantinopolį. Bizantijos sostinėje maru susirgo netgi pats imperatorius, tačiau išgyveno. Paskui Dunojaus vandens keliu infekcija prasmuko į Vakarų Europą. Italijoje, kur tuo metu vyko karas tarp Bizantijos imperijos ir Ostgotų karalystės, maras siautėjo nuo pat pandemijos pradžios. Per keletą metų epidemija apėmė beveik visą tuometinio civilizuoto pasaulio teritoriją ir nusinešė >100 milijonų gyvybių. Atskirais protrūkiais liga pasireikšdavo iki pat 750 metų. Be buboninės maro formos, tuo pat metu siautėjo ir septinė, staigesnė ir mirtinesnė. Gali būti, kad dėl šios aplinkybės maras, greitai sunaikindavęs užkrėstų teritorijų gyventojus, nepaplisdavo į gretimus rajonus.

Žurnale „The Lancet Infectious Diseases“ 2014 metų sausį buvo paskelbti Kanados ir JAV genetikų tyrimų rezultatai. Mokslininkams pavyko rekonstruoti pirmąją pandemiją sukėlusios maro lazdelės genomą. Jis buvo išskirtas iš dviejų žmonių, nuo ligos mirusių Bavarijos Ašchaime, dantų. Specialistai palygino gautus pavyzdžius su anksčiau ištirtu „Juodosios mirties“ genomu ir šiuolaikiniais ligos štamais. Jie nustatė, kad „Justiniano maro“ sukėlėjas labai skyrėsi nuo vėlesnių maro epidemijų sukėlėjų. Tad mokslininkai nusprendė, kad tai buvo genetinio akligatvio atšaka, neturėjusi evoliucinio tęsinio ir išnykusi. Šio patogeno užkrečiamumas ir mirtinumas buvo dideli. Kalbėdami apie „Justiniano maro“ štamo išnykimo priežastis, genetikai iškėlė prielaidą, kad evoliucionuodami žmonės tapo jam atsparesni.

„Ir tais metais įvyko stebuklas didžiausias: visus metus saulė švietė kaip mėnuo, be spindulių, it būtų praradusi savo galią, nustojus, kaip anksčiau skaisčiai ir ryškiai švytėti. Nuo tada, kai šitai prasidėjo, nesibaigdavo tarp žmonių nei karai, nei maras, nei kitos mirtinos negandos. Ėjo tada dešimti Justiniano valdymo metai“

Prokopijus iš Cezarijos

Dar egzistuoja versija, kad sukėlėjo mutacija kilo dėl staigaus 535 – 536 m. atšalimo Šiaurės pusrutulyje, – vulkaninės žiemos, kilusios, kaip spėjama, dėl stambių ugnikalnių išsiveržimo tropikuose ar susidūrimo su stambiu meteoritu. Bizantijos istorikas Prokopijus iš Cezarijos rašė: „Ir tais metais įvyko stebuklas didžiausias: visus metus saulė švietė kaip mėnuo, be spindulių, it būtų praradusi savo galią, nustojus, kaip anksčiau skaisčiai ir ryškiai švytėti. Nuo tada, kai šitai prasidėjo, nesibaigdavo tarp žmonių nei karai, nei maras, nei kitos mirtinos negandos. Ėjo tada dešimti Justiniano valdymo metai“. Vėliau, tikėtina, klimato sąlygos tapo ne tokios palankios šio naujojo maro bacilos štamo plitimui, dėl to ji išnyko. Verta paminėti, kad ryšys tarp sukėlėjo mutacijų ir atšalimo nėra įrodytas, amžininkai ir laikė vidutinės temperatūros sumažėjimą ir pandemiją vienos nenutrūkstamos negandų grandinės dalimis.

Komentarai (10)