Atšalimą pakeitė Viduramžių X – XIII amžių klimato optimumas. Jis pasižymėjo švelniomis žiemomis, santykinai šiltais ir stabiliais orais, be stiprių sausrų. Paminėtina, kad tuo metu pasitaikydavo tik lokalūs maro protrūkiai senuose gamtiniuose židiniuose, neišaugdavę iki globalių mastų. Pavyzdžiui, epidemija, kilusi 1218 metų vasarą tarp Penktojo kryžiaus žygio dalyvių, apgulusių Egipto Dumjatą, po Europos šalis nepaplito. Rusijoje vienas iš reliktinių maro židinių buvo Smolenskas. 1229 – 1230 m. mieste siautėjo epidemija, pasižymėjusi labai dideliu mirtingumu. Metraštininkas pažymėjo: „Tą pačią vasarą stiprus maras Smolensce buvo, keturias kapines sukūręs, paguldęs dviejosna 16 tūkstančių, o trečiosna 7000, o ketvirtosna 9000. Taip nutiko per du metu“. Tačiau kaimyninėje apskrityje maras neišplito.

XIV amžiaus pradžioje Eurazijos teritorijoje klimatinį optimumą pakeitė Mažasis ledynmetis. Jį, spėjama, sukėlė Golfo srovės sulėtėjimas ~1300 metais. Šis periodas pasižymėjo žemiausiomis vidutinėmis metinėmis temperatūromis, lietumis ir šalnomis. Pirmąja klimato kaitos pasekme Europoje tapo 1316 –1317 metų Didysis badas. Su atšalimu tikriausiai buvo susijęs ir antros pandemijos kilimas. Jis prasidėjo ~1320 metais, viename iš gamtinių maro židinių – Gobio dykumoje. Ten gyvenę graužikai buvo priversti palikti įprastas vietas. Taip atsitiko dėl klimato pokyčio sukelto badmečio. Gyvūnai migravo arčiau žmonių būstų. Netrukus tarp jų kilo maro epizootija, dėl kurios užsikrėtė ir vietiniai gyventojai. Iš pradžių epidemija apėmė Kiniją ir Indiją. Paskui su mongolų kariauna ir prekių karavanais Didžiuoju Šilko keliu per Centrinę Aziją liga skverbėsi vis toliau į vakarus.

1346 metų rudenį maras kilo Dono ir Volgos žemupyje, kur ištuštino Aukso ordos sostinę Sarai – Berke ir gretimus miestus. Rusų metraštininkas rašė: „Užėjo maras stiprus pusėj rytinėje: ant Ornačo, ir ant Azstrokanės, ant Sarajaus, Bezdežiaus, ir miestų kitų šalyse basurmaniškose, ant Totorių, Ormenų, amt Obezų, ant Friazų, ant Čerkasų, kad nebuvo kam nė laidoti jųjų“. Norvegų istoriko Ole Benediktou nuomone, į šiaurę ir vakarus maras tuo metu plisti negalėjo dėl Aukso ordos ir duoklės jai mokėtojų tarpusavio priešiškumo. Bet liga ėmė skverbtis į pietus prekybos keliais dviem kryptimis – sausuma į Kaukazą ir jūra į Krymą. Iš pusiasalio marą į Europą pernešė Genujos laivais.

Apie tai, kas nutiko, liudija vos vienas šaltinis, daugelio tyrėjų laikomas abejotinu. Pasak liudininko, notaro Gabrielio de Miusi, epidemija kilo tarp chano Džanibeko karių, apgulusių Genujos tvirtovę Kafoje. Kasdien liga nusinešdavo daugybę gyvybių. Nevilties apimti, kariai svaidymo mašinomis ėmė mėtyti mirusiųjų nuo maro kūnus į miestą, siekdami taip pražudyti nedraugus. Greitai Kafoje prasidėjo epidemija. Apgultis nepavyko, nes ligos nukamuota chano kariauna turėjo atsitraukti. Bet Genujos laivai iš Kafos, kuriais prekyba vyko su visomis Viduržemio jūros šalimis, ėmė platinti infekciją po Europos uostus. De Miusi rašė: „Giminės, draugai ir kaimynai sugužėjo pas mus, tačiau mes su savim atsinešėm mirtinas strėles, su kiekvienu žodžiu skleidėm savo alsavimu mirtinus nuodus“.

Epidemija apėmė Konstantinopolį, Artimuosius Rytus, Balkanų pusiasalį ir Kiprą. 1347 metų rudenį maras genujietiškomis galeromis prasiskverbė į Siciliją ir Marselį. Iš ten jis pasklido po visą Europą, per kelerius metus tuštindamas miestus ir nusinešdamas milijonus gyvybių. Po to per Pskovą, palaikiusį glaudžius ryšius su Livonijos ordino žemėmis, liga prasmuko ir Rusijon, kur siautėjo lig 1353 m. Bet atskirose vietose maro proveržių būta ir vėliau.

Platus maro išplitimas Europoje prekybos keliais buvo susijęs su tuo, kad laivuose buvo daugybė žiurkių. Jos gyveno kone kiekviename laive ir naikino maisto atsargas. Laivams atplaukus į uostą, žiurkės susimaišydavo su vietiniais gentainiais ir platindavo tarp jų marą pernešančias blusas. Užsikrėtę maru ir jį pernešančiomis blusomis, graužikai jas pernešdavo tiek atgal į laivą, kuriuo atplaukė, tiek ir į kitus laivus. Kai žiurkės imdavo stipti, blusos susirasdavo naują maisto šaltinį — žmones. Tai buvo nesudėtinga, nes viduramžių miestuose higienos lygis buvo itin žemas, palankus kraujasiurbių parazitų plitimui. Maru žmonės taip pat galėdavo užsikrėsti per bet kurią gleivinę, žaizdeles odoje, su maistu ir oro lašeliniu būdu.

Viduramžiais medicina su sunkiomis infekcijomis kovoti niekaip negalėjo, nes europiečių gydytojų supratimas apie ligos prigimtį buvo itin primityvus. Kai Prancūzijos karalius paklausė Paryžiaus universiteto medicinos profesorių apie „Juodosios mirties“ priežastis, šie atsakė, kad epidemija kilo dėl „svarbios trijų aukščiausių Vandenio ženklo planetų konjunkcijos, kuri drauge su kitomis konjunkcijomis ir užtemimais sukėlė pragaištingą oro užteršimą; be to, tai yra mirties, bado ir kitų negandų ženklas“. Vienintelė veiksminga infekcijos užkardymo priemonė buvo karantinas. Pirmą kartą jis panaudotas XIV amžiaus viduryje Venecijoje, Lazareto saloje, kur laivai, atvykę iš maro apimtų šalių, prieš išsikraudami, privalėjo, išmetę inkarą atstu nuo kranto, laukti 40 dienų.

Naujaisiais laikais, dėl civilizacijos vystymosi ir gamtos mokslų pasiekimų, liga atsitraukė. Pavyzdžiui, trečioji pandemija, kilusi 1855 metais, iš esmės apsiribojo Kinijos ir Indijos teritorijomis. Bet maras galutinai neišnyko. Reliktiniai jos židiniai planetoje likę iki šiol. PSO duomenimis, vien 1989 – 2004 m. užfiksuota ~40 000 atvejų 24 šalyse, o mirtingumas buvo maždaug 7% nuo visų susirgusiųjų. Infekcijos fiksuojamos kasmet. Todėl kalbėti apie visišką ligos likvidavimą kol kas negalima.

Вячеслав Бабайцев
thequestion.ru

i3, i41 Sam 6,4: … penki auksiniai skauduliai… penkios auksinės pelės …: graikiškasis Septuagintos vertimas pabrėžia, kad marą lydėjo aibės pelių. Paprastai galvijų maru užkrečia žiurkių nešiojamos blusos. Užtat filistinai teisingai galvojo, ligą susiedami su tomis pelėmis (žiurkėmis). Pasiųsdami juos kankinančių dalykų atvaizdų, jie tikėjosi, vadovaudamiesi magijos dėsniu, jų nusikratyti. Jie vylėsi, kad Izraelio Dievas bus patenkintas jų dosnumu.

Komentarai (10)