1941 metų gegužę Adolfo Hitlerio vadovaujamas Trečiasis reichas pasiekė savo galios apogėjų. Viena po kitos buvo pavergta Lenkija, Danija, Norvegija, Belgija, Olandija, Prancūzija, Jugoslavija ir Graikija. Visą žemyną uždengė svastikos šešėlis, pasiduoti nenorėjo tik atkaklieji britai, kurių likučius tuomet pribaiginėjo Kurto Studento parašiutininkai Kretoje ir Erwino Rommelio tankai Libijoje. Anksčiau jie atmušė Tripolio link pajudėjusius anglus atgal prie Egipto sienos.

Iki SSRS užpuolimo, tapusio lemtinga führerio klaida, liko dar mėnuo ir prieš šį įvykį vokiečiai nusprendė trūks plyš kuo labiau susilpninti vienintelį potencialų priešą kontinente. Po 1940 metais pralaimėto oro mūšio dėl Britanijos, Berlyne nutarė atkirsti Ūkanotąjį Albioną nuo produktų ir ginkluotės šaltinio, užtvėrę visus tiekimo kelius iš JAV. Tada naciai dar nesirėmė vien povandenine ginkluote, nes Kriegsmarine, be povandeninių laivų, buvo šeši linkorai ir keturi sunkieji kreiseriai, ir kiekvienas iš jų nesunkiai galėjo nuleisti į dugną bet kurį sąjungininkų konvojų. Optimizmo teikė piratiškas kreiserio „Admiral Scheer“ reidas, kuris nuo 1940 metų lapkričio iki 1941 metų balandžio sėkmingai vykdė užduotis Atlanto ir Indijos vandenynuose, nuskandino 14 ir užgrobė tris priešininko laivus, kurių bendras tonažas viršijo 100 tūkstančių tonų.

Tačiau, kad ir kaip tinkamai užpuolimams buvo pritaikytas „Admiral Scheer“, nei techninėmis charakteristikomis, nei kovine galia jis nė iš tolo neprilygo naujausiam vokiečių laivų statybos kūriniui – linkorui „Bismarck“, šarvuotam gigantui, kurio ilgis buvo kaip nepamirštamojo „Titanico“, tačiau svėrusio daug daugiau už keleivinį lainerį. 1939 metų vasarį nuleistas į vandenį, 50 tūkstančių tonų vandentalpos „Bismarck“ tuomet buvo didžiausias linkoras pasaulyje, jo pagrindinio kalibro bokšteliuose („Anton“, „Bruno“, „Caesar“, „Dora“) buvo aštuonios 380 mm kalibro patrankos. Sviediniai svėrė 800 kg, o šaudymo nuotolis buvo >36 km. Nuplaukdamas 17 000 kilometrų ir pasiekdamas 30 mazgų greitį (55,6 km/h) „Bismarck“ galėjo jei ne visiškai nutraukti tiekimą Britanijai, tai bent jau labai smarkiai apriboti, taip maksimaliai sumažindamas anglų pasipriešinimo naciams galimybes.

Laivo įgulą sudarė 2200 žmonių (vidutinis amžius – 22 metai), turbinų galia – 150 000 AG, kas atitinka šešių Boeing 737 variklių galią. Į linkorą buvo pakrauta 500 kiaulių ir 300 jaučių skerdenų ir tūkstantis 50 litrų talpos alaus statinių. Iš viso provizijos būtų užtekę vieną dieną pramaitinti ketvirčio milijono gyventojų miestą.

Į linkorą buvo pakrauta 500 kiaulių ir 300 jaučių skerdenų ir tūkstantis 50 litrų talpos alaus statinių

Linkoras į vandenį buvo nuleistas, asmeniškai dalyvaujant fiureriui, per visų įsimylėjusiųjų dieną, o laivą šampano buteliu „pakrikštijo“ Otto von Bismarck'o anūkė Dorathea von Lovenfeld. Į pirmąjį žygį „Bismarck“ patraukė 1941 metų gegužės 18 dieną iš Gotenhafen (dabar – Gdynė), lydimas sunkiojo kreiserio „Prinz Eugen“. Operacija, kuria du Kriegsmarine monstrai turėjo paversti Atlanto vandenyną sąjungininkų laivų kapinėmis, buvo pavadinta Rheinübung („Reino mokymai“). Įdomu, kad operacijos vadovu paskirtas admirolas Günther Lütjens prašė Berlyno ją atidėti, kad eskadrą galėtų sustiprinti tada išbandomas „Bismarcko“ brolis dvynys „Tirpitz“ ar buvęs Breste linkoras „Scharnhorst“. Tačiau Kriegsmarine vadovas Erich Raeder, remdamasis Hitlerio pozicija, nekantravusio išvysti, kaip „vokiečių laivyno pasididžiavimas“ ims rinkti trofėjus, ir ragino laivyno vadus, atsisakė patenkinti Liutenso prašymą. Veikiausiai Hitleris nekantravo pasidžiaugti „Bismarcko“ pergalėmis, siekdamas kiek numušti anglų ūpą ir priversti juos dukart pagalvoti prieš palaikant SSRS būsimame kare Rytuose.

Operacija Rheinübung

Lütjenso eskadra turėjo visiškai slaptai plaukti iki šiaurinės Atlanto vandenyno dalies, kur ir planavo pradėti transporto laivų medžioklę. Tačiau gegužės 20 dieną „Bismarcką“ aptiko iš pradžių švedų kreiseris „Göteborg“, o kitą dieną – žvalgybinis britų „spitfire“ lėktuvas viename iš Norvegijos fiordų Tronheimo apylinkėse. Į linkoro gaudynes buvo pakeltos visos pagrindinės britų laivynų pajėgos, vedamos linijinio kreiserio „Hood“. Anglai juo didžiavosi ne menkiau, nei vokiečiai – „Bismarcku“, nors, tiesą sakant, britų laivas visomis pagrindinėmis charakteristikomis savo oponentui nusileido: greičiu, šarvais, ginkluote.

„Hood“ vadovaujama linkoro „Prince of Wales“ ir šešių minininkų eskadra ėmė tykoti „Bismarcko“ prie pietinių Islandijos krantų. Vokiečių laivai, beje, pasirinko kitą kelią ir į Islandiją nuo Grenlandijos skiriantį Danijos sąsiaurį įplaukė iš šiaurinės pusės, kurią sergėjo britų kreiseriai „Norfolk» ir „Suffolk“. Vėliau, kovai su „Bismarcku“ prie jų prisijungti buvo iškviesti linkorai „King George V“ ir „Rodney“, lėktuvnešis „Victorious“ ir „Ark Royal“, linijinis kreiseris „Repulse“, kreiseriai „Dorsetshire“ ir „Sheffield“, o taip pat daugybė minininkų ir aviacija. Iš viso – du lėktuvnešiai, trys linkorai ir šeši kreiseriai. Beje, visame SSRS laivyne karo su Vokietija pradžioje buvo vos trys linkorai, septyni kreiseriai ir nė vieno lėktuvnešio.

Gegužės 24 rytą „Prince of Wales“ ir „Hood“ prisiartino prie vokiečių laivų ir pradėjo mūšį. Priešininkus skyrė maždaug 9 jūrmylių (~17 km) atstumas. Pirmosios salvės faktiškai nulėmė abiejų eskadrų flagmanų baigtį, tačiau jei „Bismarcko“ paleistas sviedinys pataikęs į „Hoodo“ šaudmenų sandėlį iškart pražudė kreiserį – sprogimai sudraskė laivą į tris dalis ir jis per porą minučių nuskendo, – tai viena „Prince of Wales“ salvė tapo nelyginant uždelsto veikimo mina. Britų iššautas sviedinys pramušė linkoro kuro cisternas, ir daug kuro ištekėjo. Į cisternas ėmė veržtis vanduo, paskui „Bismarcką“ nusidriekė naftos produktų pėdsakas, ir laivas jau negalėjo išvystyti maksimalaus greičio, kas vėliau tapo viena iš jo paskandinimo priežasčių.

Tačiau kol kas vokiečiai džiūgavo – karališkojo laivyno pasididžiavimas nugrimzdo dugnan, drauge nusinešdamas 1415 žmonių gyvybes, – iš „Hoodo“ ekipažo išsigelbėjo tik trys jūreiviai. Tačiau admirolas Lütjensas nusprendė plukdyti „Bismarcką“ į vieną iš okupuotos Prancūzijos uostų remontuoti, o „Prinz Eugen“ buvo liepta piratauti savarankiškai (šio laivo likimas susiklostė labai įdomiai, po karo jis buvo perduotas amerikiečiams, kurie mokymuose Ramiajame vandenyne šalia jo susprogdino atominę bombą.

„Bismarck“ apsisuko Biskajos įlankos link, ir prasidėjo negailestingas sužeisto linkoro persekiojimas.

Persekiojimas

Gegužės 24-osios vakare vokiečių linkorą atakavo lėktuvnešio „Victorious“ torpednešiai „Swordfish“. Per šią ataką „Bismarck“ neteko kapitono, tačiau laivui pražūtingiau buvo tai, kad manevruojant atsilaisvino ant anksčiau gautų skylių uždėti lopai. Dėl to sustiprėjo kuro nuotėkis ir pirmagalis nuniro, dėl ko laivas dar labiau sulėtėjo. Tačiau nuo anglų atsiplėšti pavyko, ir visą gegužės 25-ąją, kol Anglija gedėjo„Hood“ jūreivių, „Bismarckas“ artinosi prie išganingųjų Prancūzijos krantų visiškai vienas.

Tik gegužės 26-osios ryte „Bismarcką“, kuriam aiškiai trūko greičio, aptiko amerikiečių hidroplano „Catalina“ ekipažas (JAV tada dar nedalyvavo kare prieš Vokietiją). Arčiausiai linkoro tada buvo lėktuvnešis „Ark Royal“. Nuo jo denio pakelti pasenę biplanai torpednešiai „Swordfish“ linkorą atakavo praktiškai nuo vandens paviršiaus, nors vandenyne tada siautė štormas. Kaip bebūtų, tačiau vienam lėktuvui pavyko torpeda sugadinti laivo vairo mechanizmą ir šis užstrigo. Tai praktiškai buvo mirties nuosprendis ratu besisukančiam linkorui kaip ir ekipažo viltims pasiekti krantą gyviems.

Paskutinis kovinis aliarmas „Bismarcke“ paskelbtas gegužės 27 dieną aštuntą valandą ryto. Iki to laiko prie linkoro prisigretino „Rodney“, „King George V“, „Norfolk“, „Dorsetshire“, „Sheffield“ ir eskadriniai minininkai. Visi drauge jie praradusį greitį ir negalintį manevruoti linkorą užliejo sviedinių kruša – kai kuriais duomenimis, į „Bismarcką“ paleisti 2800 užtaisų – daugiau, nei vokiečiai iššaudavo į blokuojamą Leningradą per savaitę. Visi denių antstatai buvo nuplėšti, vienas sviedinys pataikė į kapitono tiltelį, palaidodamas ir admirolą Lütjensą ir laivo vadą Ernstą Lindermanną; „Anton“, „Bruno“, „Dora“, „Caesar“, ir dauguma juose buvusių taikytojų žuvo. Į degančia griuvena paverstą laivą plūdo vanduo, ir visgi paskutinįjį žodį tarė linkoro komanda, kuri, nenuleisdama vėliavos, atvėrė kingstonus ir nukreipė laivą į dugną. „Dorsetshire“ ir eskadrinis minininkas „Maori“ pradėjo traukti iš vandens išgyvenusius ekipažo narius, tačiau vokiečių povandeninių laivų pasirodymo grėsmė privertė baigti gelbėjimo operaciją, vandenyje palikus šimtus skęstančiųjų.

Iš 2220 „Bismarcko“ komandos narių žuvo 2104 („Titanico“ katastrofa nusinešė 1496 žmonių gyvybes). Pats laivas atgulė ant dugno 4800 metrų gylyje.

Linkorų amžiaus saulėlydis

Fiurerio mylimo kūrinio žūtis Vokietijoje sukėlė liūdesį, o britams – euforiją. Ji palaidojo Kriegsmarine vadovybės, vadovaujamos Ericho Rederio, planus sudominti fiurerį jūrų karo idėja, operacijų vykdymą stambiais laivais. Trečiojo reicho vado palankumas nukrypo į Karlą Dönitzą ir jo „vilkų gaujas“. Ir, reikia pažymėti, vokiečių povandenininkai fiurerio pareikštą pasitikėjimą pateisino – per karą Karlo Dönitzo povandeniniai laivai nuskandino 2882 prekinius priešininko laivus, kurių bendras tonažas – 14,4 mln t. Palyginimui: anglai nuskandino 493 prekinius laivus, kurių bendra vandentalpa 1,5 mln.

O juk tinkamai susiklosčius aplinkybėms, operacijos Rheinübung sėkmė galėjo paskatinti Hilerį realizuoti absoliučiai beprotiškus projektus – pagal planą „Z“, prie kurio po „Bismarcko žūties nebegrįžo, Vokietija ketino statyti tris kartus didesnės vandentalpos linkorus (144 000 t), kurie būtų galėję išvystyti 34 (63 km/h) mazgų greitį ir būtų ginkluoti 508 mm kalibro patrankomis. Bet nuolat stovėjęs ant kuro deficito slenksčio, Trečiasis reichas paprasčiausiai būtų nepajėgęs aptarnauti tokių gigantų – tankams, galų gale, juk irgi reikia degalų, o vien jau „Bismarckas“ per parą sudegindavo pusantro karto daugiau kuro, nei vermachto tankų divizija, – 320 000 litrų prieš 220 000 litrų.

Linkorų, šių plaukiojančių tvirtovių, tapusių plaukiojančiais karstais, amžius jau artėjo į pabaigą. Jūrų valdove darėsi aviacija, ir „kanonierių diplomatiją“ ėmė keisti „lėktuvnešių diplomatija“. Tai akivaizdžiai demonstruoja dviejų operacijos prieš „Bismarcką“ dalyvių lemtis. Linkorą „Prince of Wales“ ir linijinį kreiserį „Repulse“, praėjus pusmečiui nuo Danijos įlankos susirėmimo, Pietų Kinijos jūroje paskandino japonų aviacija. Anglų nuostoliai – du laivai ir 840 žmonių, japonų – trys lėktuvai ir 18 žmonių. „Bismarcko“ brolis dvynys linkoras „Tirpitz“ keletą metų slapstėsi Norvegijos fiorduose, tačiau 1944 metų lapkritį anglai suvarpė jį aviacinėmis bombomis ir laivas apvirto aukštyn kiliu, palaidodamas tūkstantį ekipažo narių.

Na, ir, galiausiai, pagrindinis Antrojo pasaulinio karo monstras – japonų linkoras „Jamato“, visais parametrais pranokęs „Bismarcką“, keliose karo operacijose taip ir neįrodė savo tikslingumo. 1945 metų balandį amerikiečiai, netekę 10 lėktuvų ir 12 lakūnų, jį pasiuntė dugnan. Su savimi „Jamato“ nusinešė 4250 žmonių.

Komentarai (3)