Jau dab­ar Lietu­va su­si­du­ria su in­for­ma­ci­nė­mis ata­ko­mis, ku­rio­mis sie­kia­ma su­men­kin­ti Lie­tu­vos is­to­ri­ją, kons­ti­tu­ci­nę san­tvar­ką, pi­lie­čių pa­si­ti­kė­ji­mą ir pa­si­di­džia­vi­mą sa­vo vals­ty­be. Ki­ber­ne­ti­nės ata­kos – neat­ski­ria­ma in­for­mac­in­io ka­ro da­lis. To­dėl la­bai svar­bu, kad pi­lie­čiai ga­lė­tų veiks­min­gai ko­vo­ti in­for­ma­ci­nė­je ir ki­ber­ne­ti­nė­je erd­vė­je.

Informacinio karo iššūkiai: analitikų siūlymai ir sprendimai

Kaip gintis nepaskelbtame, bet realiai prieš mus vykdomame kare? Analitikų nuomone, atsakymas susijęs su komunikacijos strategija. Visuomenėje platinama nuomonė, kad neturime aiškaus oponento, į pirmą vietą iškeliamos aplinkosaugos, pabėgėlių, terorizmo problemos ir kt. Bet tai ir yra vienas iš oponento tikslų – išplauti aiškaus jo, kaip oponento, suvokimo, taikomų priemonių ribas ir įvelti į naujų grėsmių analizes – tai tam tikras dėmesio nukreipimas. Tradicinio oponento sąvoka mūsų galvose išskysta. Dėl to Rusija nebėra Vakarų oponentas, o iliuzinis partneris.

Pamirštame neseną patirtį. Sausio įvykiai Lietuvoje – informacinio karo pavyzdys. Prieš ką buvo siunčiami kariai? Tai buvo pagrindiniai strateginės komunikacijos taikiniai. Itin svarbus buvo TV bokštas ir gebėjimas strategine komunikacija mobilizuoti visuomenę. Kyla klausimas, ar mūsų strateginės komunikacijos kanalai yra pajėgūs, ar jie yra apsaugoti. Tarkime, kabelis, jungiantis TV bokštą su transliacijos įrenginiais. Strateginė komunikacija turi būti pajėgi, apsaugota, turi būti dispersinė, išskaidyta, galinti atgimti įvairiomis formomis, jeigu prieš ją taikomos pačios radikaliausios priemonės

Tam tikras pamokas galima būtų perimti tiek iš Ukrainos, tiek iš Gruzijos. Svarbios Ukrainos ir Gruzijos reakcijos į taikomą Rusijos strategiją. Šios šalys susidūrė su didžiuliu stresu ir pasitelkė atitinkamus veiksmus. Mums jų sprendimai turėtų būti ypač įdomūs. Gruzija po agresijos įsteigė TV kanalą Pervyj informacionyj kavkazkij transliuojantį objektyvią informaciją, skirtą rusakalbiams gyventojams. Šis kanalas veikė du metus ir 2012 metais buvo uždarytas, laimėjus Gruzijos opozicijai, kuri buvo suinteresuota gerinti santykius su Rusija. Šio kanalo programa buvo gan agresyvi ir kontroversiška, dėl to plačiai žiūrima.

Ukrainoje veikė Dmytro Tymchuko koordinuojamas projektas Information Resistance, t. y. virtuali bendruomenė, nuolat teikusi aktualią informaciją ir taip vadinamą kontrainformaciją. Matome, kilus pavojams, randami ir sprendimai. Mums reikia tuos sprendimus perimti, kol su pavojais nesusidūrėme.

Rusijos politika – informacinė geopolitika. Sugriuvus sovietų imperijai, buvo pereita prie bandymo kontroliuoti teritorijas švelniosiomis galiomis. Lietuvoje stengiasi lankytis muzikiniai Rusijos kolektyvai. Neatsitiktinai pasirenkamos jų koncertų datos, pav., sausio 13-ąją, lietuviškos muzikos grupės kviečiamos koncertuoti Rusijoje tarp Rusijos kariuomenės tankų, – kuriamas atitinkamas fonas, keičiantis mūsų visuomenės mentalitetą. Bet ši galia ne visada išlieka švelni, ji tik suteikia galimybę pasiekti tam tikrus rezultatus. Švelnioji galia gali būti sutelkta į labai „kietą plaktuką“. Žymus Rusijos politikas Dmitrijus Rogozinas kalbėjo: „reikia pritaikyti ne tik taktinę maskuotę (žalieji žmogeliukai), bet ir strateginę maskuotę“. Vakaruose tokios operacijos vadinamos apgaulės operacijomis. Pvz., kariuomenė ilgai laikoma prie Ukrainos sienos. Ją fotografuoti leidžiama ir NATO tarnyboms. Tai yra maskuotė, kuri nukreipia dėmesį nuo to, kas vyksta Ukrainos rytuose. Tikslas – suvokimo valdymas, kaip šachmatuose – sukuriama vienokio žaidimo iliuzija ir oponentas imasi atitinkamų veiksmų, o iš tikrųjų vykdomas visai kitoks žaidimas. Siekiama priversti oponentą strategiškai suklysti.

Pagal Šiaurės Atlanto sutarties 5-ą straipsnį NATO priklausančios valstybės yra įsipareigojusios ginti viena kitą užpuolimo atveju. Tai kur tas užpuolimas? Kaip priešintis karui, kurio nėra? Čia yra esminė grėsmė. Kaip nuo jos gintis?

Informacinio karo analitikai siūlo įvairius būdus pasipriešinimo būdus. Neabejotinai reikšmingas yra NATO karių buvimas, finansų didinimas ir kiti įsipareigojimai. Bet labai svarbus medijų vakuumo užpildymas. Iš esmės, tokiomis informacinėmis priemonėmis oponentas ir pasiekia savo tikslus. Kaip susigrąžinti tą medijų buvimą mūsų pačių erdvėje? Vieni nesame pajėgūs to padaryti. Reikėtų kurti informacines koalicijas – taip galima būtų tikėtis draugiškų šalių pagalbos.

Kitas galimo projekto pavyzdys: 1937–1942 m JAV veikė Propagandos analizės institutas (Institute for propaganda analysis), kurio tikslas buvo skatinti racionalų mąstymą ir pateikti gaires, padedančias žmonėms geriau suvokti aktualius to meto klausimus. Mūsų regione taip pat tikslinga organizuoti instituciją, kuri padėtų žmonėms orientuotis informacijos gausybėje. Būtų galima įsteigti gynybos svetainę.

Reikšmingas Izraelio pavyzdys, kur karo atveju greičiausiai mobilizuojama kariuomenė. Strateginė komunikacija vykdoma per interneto portalą. Klausimas ką daryti, jeigu mus puola? suskaidytas į skyrius – kur rasti dujokaukę, kur artimiausias prieglobstis nuo bombų, „triukšmas“, kurį galima įvesti į priešininko komunikaciją. „Triukšmas“ – ne tik technologinis, bet ir psichologinis – gali būti efektyvus. Lietuviškoji svetainė galėtų turėti edukacinį skyrių, mokantį neprievartinio pasipriešinimo.

Agresijos atveju būtina pasinaudoti galimybe veikti per socialinius tinklus, mobiliojo ryšio tinklus, tiesioginiu būdu skleidžiant tiesą spausdintu žodžiu bei naikinant priešo propagandinius simbolius. Efektyvi veikla per priešo visuomenę. Būtina išnaudoti visas priemones, parodant priešo visuomenei jos autoritetų, lyderių, vadų ar vyriausybės vykdomas nusikalstamas veikas, agresiją ir pan. Rekomenduotina kreiptis laiškais, per tarptautines informavimo priemones. Taktiniais veiksmais būtina neleisti įtvirtinti priešui savo galios okupuotose teritorijose – rengiant taikius mitingus, streikus ir demonstracijas, naudojant klaidinimo taktiką. Tikslinga skleisti klaidingą informaciją pranešant apie sprogdinimą, gaisrus, dujų ir kuro nuotėkius bei geriamojo vandens rezervuarų užteršimus.

Ar visuomenė pajėgi atremti informacines atakas? Internetas – reikšminga pilietinės gynybos erdvė

Informacinėmis atakomis laikomas tikslingas dezinformacijos skleidimas, siekiant politinių tikslų. Atakomis eskaluojama ta pati mintis ir plėtojama ta pati idėja, teikiama prieštaringa informacija. Konflikto priešininkai žiniasklaidoje vieni kitiems reiškia kaltinimus, apeliuoja į moralę, žmogaus teisių pažeidimus ir agresiją. Vienas svarbiausių dalykų – visuomenės gebėjimas suvokti žiniasklaidos vaidmenį ir funkcijas, suvokti sąlygas, kuriomis žiniasklaida gali atlikti savo funkcijas, suvokti, kaip galima prieiti prie žiniasklaidos priemonių ir būti informacijos kūrėju. Skleisdama demokratines mintis, žiniasklaida turi bendradarbiauti su visuomene. Kiekvienas visuomenės narys turi suprasti ir suvokti, kaip atsirinkti informaciją. Taip pat gebėti naudotis informacinėmis technologijomis.

2014 metų vasarį Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras atliko tyrimą, kaip patys žmonės supranta ir sugeba atsirinkti informaciją: 9 iš 10 kasdien naudojasi mobiliuoju telefonu ir žiūri televiziją; 59 procentai kasdien naudojasi kompiuteriu ir klausosi radijo; 1/3 kasdien žiūri filmus (filmai t. p. reikšminga informacinio lauko dalis). Dauguma aktualijas sužino iš TV, 39 procentai per radiją, 35 procentai perskaito interneto naujienų portalus. Kuo daugiausiai naudojasi, tuo labiausiai pasitiki (laikraščiais mažiausiai). Socialiniais tinklais pasitiki 25 procentai. Stebėtina, bet toks solidus leidinys, kaip Financial Time paskelbė, kad 57-iems procentams jo skaitytojų visiškai pakanka facebook pateikiamos informacijos. Lietuvoje tas rodiklis dar nėra toks aukštas, bet akivaizdu, kad pasitikėjimas socialiniais tinklais didėja.

Kaip žmonės renkasi žiniasklaidos šaltinius? 33 procentai piliečių pareiškė, kad jie pasirenka publikacijas pagal autorius bei žinių antraščių formuluotes. Autoritetingų asmenų nuomonės irgi turi įtakos, 23 procentai pasitiki žiniasklaidos priemonių savininkais. Su kokiu turiniu kiekvieną informacijos priemonę žmonės sieja? – dažniausiai su pramoginio ir politinio turinio informacija. Internetas suteikia galimybę kiekvienam žmogui dalyvauti žiniasklaidos lauke ir būti lygiaverčiu informacijos lauko dalyviu, reaguoti į internetinės žiniasklaidos kanalų informaciją. Tai – straipsnių komentarai, tekstai socialiniuose tinkluose, galimybė parašyti straipsnį ar trumpai išsakyti nuomonę. Internetas sudaro pilietinės gynybos mokymo ir realizavimo galimybes. 95 procentai piliečių, raštingai parašiusių rašinį, papuola į žiniasklaidos lauką. Laikraščiuose, TV, radijuje to nebūna. Būna, kad žmonės nepatenkinti tam tikrais valdžios sprendimais, internetiniuose komentaruose susiburia ir diskutuoja. Vėliau tas susibūrimas virsta mitingais. Bet pirmoji reakcija į vieną ar kitą įvykį atsiranda interneto komentarų erdvėje. Dabar tai nieko nebestebina.

Internete buvo reaguojama į informacines atakas per įvykius Ukrainoje, pagausėjo nukreiptų prieš NATO komentarų. Savo turiniu jie nėra įžeidžiantys, šalintini iš pirmo žvilgsnio. Tai tvarkingai, korektiškai išreikštos nuomonės, kurios neabejotinai provokuoja aršesnes diskusijas ir tam tikrus aršesnius veiksmus, bei akivaizdžiai kryptingai formuoja visuomenės nuomonę. Tokie komentarai tampa politikų argumentu, kurie turi kitas nuostatas ar kitą požiūrį į tam tikrą valstybės veiklą. Provokacinių temų komentarų skaičius siekė net dešimtis tūkstančių.

Prie populiariausių straipsnių dažniau skaitomi komentarai, nei žurnalistų parašyti tekstai. Tad, žurnalistui svarbu paliesti aktualią temą, o žmonės nuomonę jau turi ir nori ją išsakyti, diskutuoti tam tikra tema. Žmonės komentuoja, kontroliuoja pačią žiniasklaidą, dauguma temų atsiduria socialiniuose tinkluose ir patys skaitytojai registruoja žiniasklaidos klaidas, paslėptas reklamas, politinių užsakymų variantus ir pateikia socialiniuose tinkluose. Veikia ne vienas toks puslapis, turintis 6–7 tūkst. sekėjų. Pateikiama informacija nebėra neįvertinama. Jei žiniasklaida daro kažką ne taip, tai visi gali pamatyti, kelti klausimus.

Interneto portalai patys skatina skaitytojus kurti. Žurnalistai kartu su skaitytojais kuria turinį. Žmonės kviečiami komentuoti rinkodarines ir reklamos akcijas, rašyti nuomones, straipsnius, siųsti nuotraukas. Tai ne tik Lietuvos, bet viso pasaulio tendencija. Per pastaruosius 10 nuolat daugėja vaizdų ir įvykių, kuriuos užfiksuoja ne žurnalistai, o patys žmonės, liudininkai. Kiekviename portale yra skiltis, kur publikuojami skaitytojų tekstai. Jeigu tema aktuali, skaitytojų parašytos nuomonės nenusileidžia žurnalistų rašiniams. Žurnalistų autoritetas internete nebe taip imponuoja. Daug svarbiau aprašoma tema ar pastebėjimas.

Pabrėžtina, kad informacija internetinėje erdvėje suvokiama kitaip, nei informacija laikraščiuose ir žurnaluose. Informacijos šaltiniai yra ekranai, o ne popierius, tai skatina kitą vartojimo būdą, paliekantį savo žymes. Tekstų skaitymas popieriuje formuoja nuoseklų pasaulio suvokimą. Dabar šis suvokimas fragmentiškas. Fragmentiškas problemų suvokimas ypač pastebimas užsienio politikos klausimuose. Jeigu įvyko koks nors susišaudymas, žiniasklaida užpildyta. Jei kas nurimo, ši tema nebevystoma iki kito ryškesnio įvykio. O kas tuo metu vyksta, lieka nepastebėta. Informacija ekranuose ne skaitoma, o skenuojama. Tekstas permetamas akimis, skaitoma prabėgomis. Naršyklėse būna atverti keli langai ir vienu metu skaitome kelis tekstus ir dar rašome kažką, todėl pats tekstas suvokiamas vis fragmentiškiau.

Komentarai (1)