Branduoliniai žaidimai įsisiūbuoja: nuo pirmojo bombos sprogimo iki šiandieninio pasaulio ()
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
2010 metais Rusija ir JAV pasirašė Naująją strateginės ginkluotės mažinimo sutartį. Nuo tada iki šių metų pradžios JAV atsisakė 2300 branduolinių galvučių, o Rusija jų sunaikino apie 4 tūkstančius.
Nors kiekybiškai branduolinių galvučių arsenalas mažėja, JAV, Kinija bei Rusija verčiasi per galvą besistengdamos jį modernizuoti. Teigiama, kad tai daroma siekiant saugumo ir patikimumo, tačiau galų gale tai gali reikšti, kad su mažesniu kiekiu ginklų bus galima padaryti tiek pat ar net daugiau žalos nei prieš tai. Maža to, tai gali vesti prie aršių, Šaltąjį karą primenančių lenktynių.
JAV, vedinos prezidento, kuris prieš septynerius metus į rinkimus atėjo su pažadu galiausiai išvaduoti pasaulį nuo branduolinių ginklų, patvirtino 3 trilijonų JAV dolerių vertės branduolinių ginklų atnaujinimo programą. Nesunku suprasti, kodėl tai kelia nerimą kitoms šalims ir kodėl jos jaučiasi motyvuotos pasekti JAV pavyzdžiu.
JAV ir Kinija jau dabar kuria naujus garso greitį viršijančius branduolinio ginklo nešėjus. Bijoma, kad Rusija greitu metu gali pažeisti branduolinio ginklų bandymo draudimą, norėdama išbandyti mažesnius ir efektyvesnius naujos kartos ginklus.
B. Obamos pažadas sumažinti branduolinių ginklų vaidmenį JAV nacionalinio saugumo strategijoje buvo viena iš Nobelio komiteto cituojamų priežasčių, už ką šiam prezidentui buvo įteikta Nobelio taikos premija.
2010 metų planai buvo ambicingi, bet pamažu ginklų mažinimas virto jų modernizacija. Ilgoje perspektyvoje modernizacija sumažintų branduolinį arsenalą, bet teigiami jos rezultatai pasijaustų tik po trisdešimties metų. Jei prieš tai nuo branduolinio ginklo naudojimo atbaidė garantuoto abipusio susinaikinimo baimė (angl. Mutual Assured Destruction), naujos kartos ginklai dėl savo preciziškumo ir sąlyginai mažesnės žalos gali sugundyti pasaulio lyderius juos išmėginti vieniems prieš kitus.
Ar yra tikimybė, kad viena iš patikimomis laikomų šalių panaudotų atominį ginklą? Atskleista, jog Sirijos krizės metu, po to kai buvo panaudotas cheminis ginklas, JAV neatmetė galimybės panaudoti branduolinį ginklą. Teoriškai toks atsakas galimas ir tuomet, jei būtų įrodyta, kad kuri nors šalis nesilaiko ne tik cheminio, bet ir biologinio ar branduolinio ginklo neplatinimo sutarčių.
Šiuo atžvilgiu nenuspėjamosios Šiaurės Korėjos klausimas tampa dar svarbesniu. Šiaurės Korėjos lyderis Kim Jong Unas, panašiai kaip ir jo pirmtakai, yra įsitvėręs branduolinių ginklų idėjos. Jo kalbose prieš Vakarus nukreipta retorikai liejasi laisvai, pabrėžiant, kad Šiaurės Korėjai yra būtina turėti branduolinį ginklą norint apsiginti nuo galimų atakų. Užfiksuotas jau ne vienas draudžiamas branduolinis bandymas.
Atsakydama į paskutinius pažeidimus JT Saugumo taryba patvirtino griežčiausias sankcijas prieš Šiaurės Korėją, bet nepanašu, kad Kim Jong Uną tai pernelyg gąsdintų. Deja, kiek iš tikrųjų pažengusi Šiaurės Korėjos branduolinė programa, niekas nežino. Manoma, kad šiuo metu Šiaurės Korėja turi mažiau nei 15 branduolinių galvučių.
Ir nors turėti branduolinį užtaisą yra viena, tačiau sukurti patikimą šio užtaiso nešėją reikia daug resursų ir žinių, čia labiau gąsdina ne branduoliniai pajėgumai, o neprognozuojama politika.
Branduolinio ginklo neplatinimo sutartis turi vieną didžiulį trūkumą – ji pripažįsta kiekvienos jos narės teisę naudoti branduolinę technologiją energetikos tikslais. Bėda ta, jog tiek bombos, tiek elektra yra gaminamos iš tų pačių medžiagų, o tarptautinės organizacijos yra praktiškai bejėgės sustabdyti šalį, kuri iš tiesų nori pasigaminti branduolinį ginklą.
Pastaruoju metu situacija ganėtinai trapi. Akivaizdu, jog tradicinis branduolinių galvučių skaičiavimas ir jų transportavimo gebėjimų vertinimas tampa nebepatikimais rodikliais siekiant pamatuoti šalies branduolinius gebėjimus. O tarptautinė bendruomenė mažai ką gali padaryti prieš šalis, kurios nesutinka būti branduolinio ginklo neplatinimo judėjimo dalimi.
Nerimą kelia ir kiti klausimai: ką iš tikrųjų gali tarptautinės organizacijos, kurias smaugia biurokratija, ir kiek branduolinio karo tikimybė priklauso nuo atskirų valstybių atsakomybės jausmo bei geros valios? Ir kas kelia daugiau rizikos – nenuspėjamos autoritarinės valstybės ar savo didžiausias priešininkes provokuojančios JAV?
Žurnalas „Tribūna“
