Senais gerais laikais, kai didesnių valstybių garbės reikalas būdavo pradėti dieną branduolinio ginklo bandymu, kilo mintis panaudoti šią galią kiek naudingiau(?)

Kanada pagal išžvalgytas naftos atsargas užima trečią vietą pasaulyje – po Venesuelos ir Saudo Arabijos. 2015 metų , jos sudaro ~172 mlrd barelių naftos. Tiesa, išgauti ją nelengva. Beveik visa Kanados nafta yra naftingajame smėlyje – jos išgavimui (pumpuojant garus į klodą ar iškasant karjeriniu būdu ir paskui atskiriant naftą) reikia nemažai energijos. Išgaunant naftą įprastai, jos energetinis rentabilumas (išgautos ir sunaudotos energijos santykis) yra maždaug 20:1, kai tuo tarpu gavyba iš naftingųjų smėlių – nuo 3:1 iki 5:1

Pusei Kanados naftos pramonės 2015 m. duomenimis, gavyba nebeapsimoka, jei bazinė WTI rūšies nafta kainuoja <44$ (Kanados nafta – WCS – kainuoja pigiau), dabar jos kaina ~39–40$. Kainų kritimas jau sustabdė dešimtis žvalgybos ir gavybos projektų.

Tuo tarpu prieš pusę amžiaus Kanadoje buvo rimtai svarstomas alternatyvu projektas – naftos gavyba branduolinėmis bombomis. Tiksliau, požeminiais branduoliniais sprogimais. Vietinė valdžia projektą palaikė. Albertos provincijoje, kur ir slūgso naftos klodai, netgi buvo parinkta vieta bandymams.

Tiesa, galiausiai „požeminis bombardavimas“ nebuvo vykdomas. Sukliudė didžioji politika ir pačių kanadiečių nuogąstavimai.

Idėja

Planas užgimė JAV. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje ten buvo svarstomos galimybės panaudoti branduolinį ginklą taikiais tikslais. Šio sumanymo aktyvus šalininkas buvo Edvardas Telerisstraipsnyjetvirtino, kad branduoliniai sprogimai gali būti naudingi – jais galima kasti kanalus, išgauti energiją ir netgi kontroliuoti orus. O dar – išgauti naftą sunkiai pasiekiamose vietose.

Teleris vadovavo projektui Plowshare („noragas“; iš biblinės frazės apie kardų perkalimą į noragus [Iz 2,4;4] ). JAV buvo atlikti dešimtys bandomųjų sprogimų. Buvo svarstoma iškasti dar vieną Panamos kanalą (būtų tekę susprogdinti kelis šimtus bombų ) ir sukurti dirbtinę įlanką Aliaskoje.

Vėliau projektas buvo nutrauktas. Tačiau iki tol branduolinės naftos gavybos idėją – būtent Kanados iš Kanados radimviečių – bandė realizuoti geologas Manley L. Natland – amerikiečių kompanijos Richfield Oil darbuotojas.

Natlandas užsidegė idėja, stebėdamas dykumoje besileidžiančią Saulę. Jis nusprendė,kad galima, grubiai tariant, užkasti branduolinį užtaisą į smėlį ir susprogdinti, taip išlaisvinant ten esančią naftą.

Pasirengimas

Planuota iškasti gilų gręžinį vienoje radimvietėje (keliais metrais giliau nei naftingasis klodas), nuleisti ten branduolinį užtaisą ir susprogdinti. Sprogimo galia būtų maždaug 9 kilotonos – maždaug perpus silpnesnė, nei numestos ant Hirošimos.

Buvo planuojama sprogimu sukurti požeminę ertmę, o jo energija įkaitintų aplinkinį smėlį, išlaisvintų naftą (dabar naftos klampumas mažinamas, šildant klodą per gręžinį leidžiamais garais). Nafta užpildytų susidariusią ertmę – vėliau ją būtų galima iš ten išpumpuoti įprastu būdu.

Kanadoje planu susidomėjo. Pramonininkams ir valdininkams šis planas pasirodė pakankamai progresyvus (klodo kaitinimo garais technologija tada dar netaikyta). Jį palaikė Kanados kompanija Imperial Oil (jai priklausė teisės į žemę, kur buvo planuojama atlikti bandymus) ir Albertos provincijos valdžia.

Idėja sulaukė palankumo ir federaliniu lygiu. Pareikšta, kad šiuo būdu bus galima „padvigubinti pasaulines naftos atsargas“. Kalnakasybos pramonės departamentas netgi paskaičiavo, kad „Oilsand“ projektui, reikės maždaug šimto atominių bombų (savo branduolinio ginklo Kanada neturėjo, bombas šiems tikslams tikėtasi gauti iš JAV).

Buvo sukurta valdininkų ir mokslininkų komisija. 1959 metais valdžia palaimino bandomojo sprogimo planą – jį rengtasi įvykdyti maždaug už šimto kilometrų nuo Fort McMurray miesto, į šiaurės rytus nuo Edmonto – administracinio Albertos centro.

Kai kurie ekspertai tvirtino, kad tai bus „absoliučiai saugu“ – tiek aplinkai, tiek gyventojams. Pats Natlandas tikėjosi, kad beveik visą radiaciją sugers stiklinis kupolas, susidarysiantis aplink ertmę sprogimo metu (jo skaičiavimais, paskui kupolo stogas įgriūtų, atlaisvindamas kelią naftai).

Kliūtys

Tačiau Kanados gyventojus tai menkai guodė. „Žmonės labai bijojo, – prisimena buvęs naftininkas Danas Claypoolas. – Tuo metu beveik nieko nežinojome apie branduolinę energiją. O jei žmonės ko nesupranta, jie tam priešinasi“.

Pasak jo, septintojo dešimtmečio pradžioje požeminiai atominio ginklo bandymai Aliaskoje sukėlė vos ne paniką Albertoje. Žmonės išties baiminosi, kad sprogimas JAV – už kelių tūkstančių kilometrų – kažkokiu būdu padegs Kanados naftą – „ir dangop vysis degantys naftos fakelai“.

Beje, nuogąstavimai dėl požeminio sprogdinimo lokalių pasekmių buvo pagrįstos. Tai patvirtino amerikiečių patirtis. Vykdant Plowshare projektą atlikti bandymai, nepaisant Tellerio tvirtinimų, sukeldavo radioaktyvias emisijas į atmosferą. Taip pat būdavo užteršiamas vanduo ir dirva.

Kanados valdžiai teko atsižvelgti ir į didžiąją politiką. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje tarp SSRS ir JAV vyko derybos dėl branduolinių bandymų ribojimų, (užbaigtos 1963 m. gegužės 5 dieną Maskvos sutarties (en|ru) pasirašymu). Kaip rašė vietos spauda, Kanados vyriausybė nutarė susilaikyti nuo žingsnių, galinčių sukliudyti šiam procesui.

1962 metais URM vadovas Howardas Greenas, pasisakydamas parlamente, tiesiog pareiškė, kad „Kanada prieš branduolinius bandymus“. Iš esmės tai reiškė Oilsand projekto uždarymą.

Naftos gavybos branduoliniais sprogimais idėją (šią technologiją Natlandas netgi patentavo JAV) vėliau bandyta atgaivinti. Aštuntojo dešimtmečio viduryje tai įgyvendinti pabandė Kanados kompanija Phoenix Oil. Tačiau valdžios palaikymo nesulaukė. Netrukus po to JAV buvo uždarytas projektas Plowshare.

Komentarai ()