KLDR atsirado žmonių su pinigais. Kaip jie juos leidžia?

Šiaurės Korėja laikoma šalimi, kurioje visuomenės pasidalijimas vienas didžiausių pasaulyje. Kadangi KLDR uždara šalis ir dėl duomenų trūkumo vertinimai skiriasi, jos Gini indeksas – pagrindinis pajamų nelygybės rodiklis – buvo įvertintas 0,66–0,85 (maksimali reikšmė – 1). Tikrą masinį badą šalis patyrė antroje XX amžiaus dešimtojo dešimtmečio pusėje, tačiau ir dabar, Pasaulio maisto programos duomenimis, daugiau nei 70% gyventojų trūksta maisto produktų.

KLDR elitui priskiriama apie 1% gyventojų – nuo dviejų iki trijų šimtų tūkstančių žmonių. Jų pajamos skirtingos, tačiau bet kokiu atveju, smarkiai viršija didžiosios dalies gyventojų uždarbius. Elito susiformavimas siejamas su verslumo augimu per 1995–1998 metų badą. Tada užsitęsusios liūtys sunaikino derlių, dėl ko žuvo šimtai tūkstančių žmonių. Valstybė, naudodama paskirstymo kortelių sistemą, negalėjo aprūpinti žmonių ir buvo priversta pro pirštus žiūrėti į lig tol draustą privačią prekybą ir kontrabandą. Šalyje paplito pusiau legalūs turgūs.

Badui baigusis, Šiaurės Korėjos valdžia privataus verslo persekioti nepradėjo. „Nuo tada, kai Kim Džongunas atėjo į valdžią, turgų neliečia, – sako vienas iš Šiaurės Korėjos pabėgėlių. – Jis daro daug blogo, tačiau turgų neuždaro. Jis tiesiog neturi kitos išeities. Pats jis žmonių išmaitinti negali“.

KLDR elitas, ar bent jau pagrindinė jo dalis, gyvena gan kukliai. Tačiau jau pats jo buvimas rodo, kad šalis, formaliai gyvenanti pagal čučhė ideologiją, vis labiau krypsta link kapitalizmo.

Elito klasifikacija

Šiaurės Korėjos elitas nėra vienalytis. Orientologas, Seulo universiteto profesorius Andrejus Lanjkovas suskirstė jį į kelias kategorijas.

Pačiame viršuje – valdančioji šeima su valdovu Kim Džongunu. Lyginant su absoliučia gyventojų dauguma, ji gyvena neįsivaizduojamai prašmatniai. Buvęs NBA krepšininkas Dennis Rodmanas, apsilankęs asmeninėje Kim Džonguno saloje, pareiškė, kad ten buvo „kaip Ibizoje“. Jis aprašė prabangią jachtą, jodinėjimą ir prabangius gėrimus. „Čia viskas septynių žvaigždučių lygio, – pasakojo Rodmanas. – Ir tiesio beprotiškai švaru. Viskas paties aukščiausio lygio“.

Sprendžiant iš duomenų, patekusių į spaudą, vien delikatesams ir elitiniam alkoholiui sau ir savo aplinkai KLDR vadovas išleidžia dešimtis milijonų dolerių, turi nuosavą kino teatrą, dešimčių automobilių parką, milijonų dolerių vertės laikrodžių kolekciją.

Laipteliu žemiau įsitaisę aukščiausi partijos valdininkai. Jie gyvena prabangiose rezidencijose, gali – kitaip, nei likę gyventojai – daugmaž laisvai vykti užsienin, apsistoti penkių žvaigždučių viešbučiuose, įsigyti brangius pirkinius. Pasak Lanjkovo, tai yra maždaug, ką gali sau leisti sėkmingas amerikietis advokatas ar neurochirurgas.

Vidurinioji klasė

Likusi Š. Korėjos elito dalis gyvena kur kas kukliau. Jie turi mašinas, didelius butus, aprūpintus buities technika. Pchenjene, kurį KLDR valdžia siekia padaryti šalies „vitrina“, jiems atvertos kavinės ir restoranai. Yra kavinių ir picerija su karaoke.

Vienas iš picerijos lankytojų papasakojo New York Times žurnalistui, kad lig tol picą jis buvo regėjęs tik kine. O jos skonis pasirodė „netgi geresnis, nei įsivaizdavo“.

Sostinėje populiarios sporto salės – vieno jaunuolio teigimu, tai lemia ir tai, kad ten galima nešioti ne tokią konservatyvią aprangą, kaip įprasta Šiaurės Korėjoje. Yra teniso kortai, vandens parkas ir jodinėjimo kubas.

„Tai kieta vieta, – apie pramogų centrą Pchenjano centre sako britas Andray Abrahamian, organizuojantis finansinio lavinimo užsiėmimus Šiaurės Korėjos gyventojams. – Būnant čia, atrodo, kad tai galėtų būti visai kita pasaulio dalis“. Komplekse galima apsilankyti sporto salėje ar pasėdėti kavinėje.

Viduriniajai Š. Korėjos klasei skirtose įstaigose kainos panašios kaip Maskvoje arba aukštesnės. Kava – nuo $4 iki $8. Pica – nuo $6 iki $10. Pajodinėti žirgu galima už $8–10. Valanda vandens parke – vos $2,5. Šalyje, kur vidutinės šeimos mėnesio pajamos siekia ne daugiau nei $30–50, daugumai tai – nepasiekiama prabanga.

Visos šiose įstaigos pritaikytos prie ideologijos ir vietinės specifikos. Karaoke salės ekrane – valdančiajai partijai ir liaudies ūkio pasiekimams skirti kadrai. Apranga laisva, tačiau jeigu ji bus pernelyg atvira, ji gali patraukti policijos dėmesį, pasakoja buvusi KLDR gyventoja Lee Seo-hyeon.

Kavinėje dažnai uždengiami langai, net jeigu per juos matomas gražus vaizdas. „Šiaurės Korėjoje žmonėms nelabai patinka, kai kiti mato juos valgančius, – sako turizmo kompanijos atstovas Simonas Cockerellas. – Dabar jau labiau priimtina, kad kažkas turi daugiau pinigų nei kiti. Tačiau įpročiai liko. Anksčiau valgyti kitiems matant reiškė puikavimąsi, o tai buvo smerkiama“.

Pinigai ir statusas

Oficialiai visa KLDR paklūsta čučhė ideologijai – mokymui apie „rėmimąsi savo jėgomis“, reiškiantį be viso kito, ir ekonomikos uždarumą. Šalies lyderis Kim Džongunas skatina „su šaknimis išrauti importo pamėgimą“ ir svarsto, kad ekonomika privalo visiškai apsirūpinti.

Realybėje importinių prekių paklausa – taip pat ir iš elito pusės – skatina tiek legalų, tiek ir nelegalų jų srautą į KLDR. Pats Kim Džongunas prieš kelis metus Pchenjane atidarė triaukštį prekybos centrą, kupiną importinių prekių – nuo maisto iki aprangos. JTO duomenimis, KLDR išlaidos prabangos prekių importui vien per pirmuosius jo valdymo metus išaugo dvigubai – iki $645 mln (formaliai tokių prekių eksportui į Šiaurės Korėja taikomas JTO embargas, tačiau šalys pačios sudaro prekių, kurioms taikomos sankcijos, sąrašus ir taip ribojimus galima apeiti).

Valdžia leidžia egzistuoti ir neoficialiam nacionalinės valiutos – Korėjos vono – kursui. Už oficialų jis aukštesnis keliasdešimt kartų, ir būtent jis atspindi valiutos rinkos vertę. Kim Džonguno atidarytame prekybos centre kainos nurodomos ne tik vonais, tačiau ir doleriais. Atsiskaitymams naudojamas būtent neoficialus kursas.

Sėkmingi verslininkai dažniausiai būna susiję su valstybe. Jie gali užimti oficialias pareigas valstybinėse kompanijose – ir tuo pačiu naudoti savo ryšius verslui kuo įvairiausiose srityse, nuo prekybos buitine technika iki nekilnojamojo turto.

Valdžia bendrai biznį vertina nuolaidžiai. „Kim Džongunas netrukdo rinkai, – pabrėžia Lanjkovas. – Verslininkai iš Šiaurės Korėjos, su kuriais bendravau, sako dabar gyvenantys kur kas geriau, nei anksčiau“.

Tai, savo ruožtu, griauna nusistovėjusią kastų sistemą – ideologinį žmonių dalinimą pagal statusą (songbun) ir sluoksnį (kečhin). Dar dešimtojo dešimtmečio pradžioje KLDR prekeiviai ir verslininkai oficialiai laikyti „priešiškais elementais“. Toks statusas ribojo mokslo, darbo ir net gyvenamosios vietos galimybes.

Tačiau nuo dešimtojo dešimtmečio galo, šalyje pradėjus plisti prekybai, prioritetai pasikeitė. Formalus statusas ėmė prarasti savo reikšmę. Kaip sako Lanjkovas, palankesnėje pozicijoje atsidūrė žemo statuso žmonės, kurie, nesitikėdami pagalbos iš valstybės, užsiėmė verslu ir suklestėjo. „Anksčiau labai svarbus buvo songbunas, jis viską nulemdavo, – sako pabėgėlė iš KLDR. – Dabar viskas kitaip. Dabar pinigai svarbesni už socialinį statusą“.

„Republic“ redaktorius
republic.ru

Komentarai (7)