Kaip tvaraus maisto technologijos gali padėti sumažinti mūsų gyvenimo būdo daromą žalą aplinkai? ()

2021-12-24

Artėja šventės, o parduotuvių lentynos nukrautos įvairiausiais maisto produktais iš viso pasaulio. Bent jau išsivysčiusiose šalyse tikrai nieko netrūksta – egzotiniai vaisiai ir daržovės, mėsos ir pieno produktai, įmantriausi patiekalai ranka pasiekiami. Tačiau ar amžinai? Žmonių populiacija auga, o kintantis klimatas diktuoja, ką ir kaip auginsime ateityje. Vis labiau tenka griebtis tvaresnių technologijų – nuo išmaniųjų fermų iki fantastiškų įprasto maisto alternatyvų.

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Žemė – mėlynoji planeta. Tik apie trečdalį Žemės paviršiaus sudaro sausuma, o atmetus ledynus, dykumas, uolas ir druskožemius, telieka 71% sausumos ploto, kuris tinkamas gyventi žmonėms. Žmonių populiacija tuoj perkops 8 milijardų ribą. Plečiasi miestai, infrastruktūra. Tačiau didžiają mūsų naudojamos žemės dalį sudaro visai ne jie! Anaiptol, gyvenvietės, miestai, keliai ir visi kiti mūsų civilizacijos kūriniai užima vos 1%. O daugiausia – net 50% visos gyventi tinkamos žemės paskiriame būtent maisto gamybai.

Tai – dirbami laukai, plantacijos ir gyvulių ganyklos, kurie turi išmaitinti visą žmoniją. Tačiau žmonių populiacijai augant, kartu auga ir maisto poreikis, maisto pramonės generuojama tarša ir į atmosferą išmetamos šiltnamio dujos. Jau dabar maisto pramonė išmeta daugiau šiltnamio dujų nei, pavyzdžiui, visos mūsų transporto rūšys kartu sudėjus.

Dažnai girdime, jog būtent mėsa ir gyvulinės kilmės produktai daro didžiausią žalą aplinkai. Tačiau kodėl taip yra? Visų pirma todėl, kad gyvuliams auginti reikia be galo daug ploto.

Net 4 milijardai hektarų – 77% visos žemės ūkiui skirto ploto – naudojama būtent gyvulių reikmėms: ganykloms ir pašarų auginimui. Šie milžiniški laukai kadaise buvo natūralūs miškai, pievos, šlapžemės ir krūmynai, laukinių gyvūnų buveinės. Plėsdami dirbamus laukus ir ganyklas šias ekosistemas sunaikiname, prisidedame prie bioįvairovės nykimo. O svarbiausia – kirsdami miškus bei sausindami pelkes panaikiname ir natūralius anglies rezervuarus, į atmosferą paleidžiame šiltnamio dujas.

Tuo tarpu visą augalinį maistą: vaisius, daržoves, uogas, javus, ankštines kultūras, aliejui, cukrui ir kt. produktams gaminti reikalingus augalus užsiauginame likusiuose 1.1 milijardo hektarų žemės. Jei gyvūnų ganyklas ir pašarų laukus paskirtume augalinio maisto gamybai, galėtume net 4 kartus sumažinti žemės ūkiui skirtos žemės plotą, ir vis tiek sėkmingai išmaitintume visą žmoniją! Galėtume daugiau savo planetos grąžinti natūralioms ekosistemoms, užsodinti klimatą tausojančiais miškais.

Negana to, karvės ir kiti atrajotojai patys išskiria daug šiltnamio dujų. Dėl savo mitybos šie gyvūnai pagamina labai daug metano, kuris yra daug pavojingesnės šiltnamio dujos nei CO2. Vienam kilogramui jautienos pagaminti išmetame maždaug 12 kartų daugiau šiltnamio dujų nei 1 kg žuvies, ir maždaug 60 kartų daugiau nei 1 kg žirnių. Vienas kilogramas karvės pieno kainuoja daugiau nei 3 kartus daugiau šiltnamio dujų nei 1 kg sojos pieno. Kitų gyvūnų mėsa ne tokia tarši, tačiau dažniausiai atsieina bent 10 kartų daugiau šiltnamio dujų nei augalinis maistas.

Šiltnamio dujos, išskiriamos 1 kg įvairių maisto produktų, atsižvelgiant į visas maisto auginimo, paruošimo, transportavimo, pardavimo ir pakavimo stadijas. Nuo viršaus į apačią: jautiena (auginama mėsai), aviena, sūris, jautiena (auginama pienui), šokoladas, kava, krevetės, palmių aliejus, kiauliena, vištiena, alyvų aliejus, žuvis (auginama ūkiuose), kiaušiniai, ryžiai, žuvis (laukinė, pagauta), pienas, cukranendrių cukrus, žemės riešutai, kviečiai ir rugiai, pomidorai, kukurūzai, manijokas, sojų pienas, žirniai, bananai, šakniavaisiai, obuoliai, citrusiniai vaisiai, riešutai.

Tačiau ar norėdami sumažinti savo paliekamą pėdsaką visi turėtume tapti veganais? Nebūtinai. Žinoma, dauguma ekspertų rekomenduoja atsisakyti mėsos bent jau vieną ar kelis kartus per savaitę, vengti jautienos, bei stengtis valgyti bent jau lokaliai užaugintą mėsą. Tačiau į pagalbą ateina ir naujausios maisto technologijos.

Viena karvė, kuri galėtų išmaitinti visą žmoniją

Kaip tai įmanoma? Žinoma, naujausių audinių inžinerijos metodų pagalba. Pirmasis laboratorijoje užaugintas hamburgeris pasirodė dar 2013-aisiais. Tuo metu jis buvo įvertintas 300 tūkst. JAV dolerių, tiesiog dėl to, jog jį išauginti prireikė dvejų metų intensyvaus darbo laboratorijoje. Tikrai ne kiekvieno kišenei, tačiau – pradžia! Nuo to laiko laboratorijoje auginti mėsą bando daugybė startuolių, o 2020-aisiais Singapūre atsidarė ir pirmasis restoranas, kuriame galima užsisakyti laboratorijoje augintų vištienos gabalėlių!

Tokiai mėsai užauginti reikia tikro gyvūno ląstelių – biopsijos pagalba jos paimamos iš karvės, vištos ar kito gyvūno. Tačiau ląstelės toliau auginamos laboratorijoje, pasitelkiant regeneratyvinės medicinos metodus. Užauginama tik ta dalis, kurią pageidaujame valgyti, dažniausiai raumuo. Taigi nereikia švaistyti resursų auginti ir išlaikyti visą gyvulį, o vėliau jį papjauti, jei galime tiesiog padauginti skaniausių jo dalių.

Tiesa, šiai idėjai – jau daugiau nei 90 metų! Apie galimybę auginti ne gyvulius, o tik pageidaujamas jų dalis, dar 1931-aisiais savo knygoje rašė Winston Churchill: „Vieną dieną nustosime absurdiškai auginti visą vištą, kad suvalgytume tik jos krūtinėlę ar sparnelį, augindami šias dalis atskirai, tinkamoje terpėje.“

Daugelyje šalių, taip pat ir Europos sąjungoje, tokie laboratorijoje užauginti mėsos produktai iš pradžių turi būti testuojami – taip pat, kaip skiepai ar vaistai. Taigi pirmųjų tokių hamburgerių Lietuvoje dar gali tekti palaukti. Vis dėlto, technologijoms tobulėjant panašu, jog tikra, tačiau laboratorijoje užauginta mėsa, jau ne už kalnų.

Šventinis stalas iš… vabzdžių patiekalų?

Lietuvoje maistiniai vabzdžiai vis dar atrodo kaip tolima egzotika ar Helovino pokštas. Vis dėlto, vabzdžių ūkiai gali tapti realia alternatyva dabartinei mėsos pramonei. Gyvuliams auginti naudojami milžiniški plotai, išskiriamos šiltnamio dujos, sunaudojami dideli kiekiai vandens. Pavyzdžiui, pasak kai kurių šaltinių, vienam kilogramui jautienos pagaminti reikia daugiau nei 15 tūkst. litrų vandens!

Į šį skaičių įeina ne tik vanduo, kurį gyvūnas išgeria per savo gyvenimą – toli gražu, daug daugiau vandens reikia pašarui auginti, pievoms laistyti, tinkamoms sąlygoms ūkyje palaikyti, mėsai apdirbti ir transportuoti.

Tuo tarpu vabzdžiai suvartoja itin mažai vandens, išskiria mažiau šiltnamio dujų. Paskaičiuota, jog vienam kilogramui vabzdžių užauginti išmetama 100 kartų mažiau šiltnamio dujų nei 1 kg jautienos. Tačiau maistingumu vabzdžiai ne tik neatsilieka, tačiau dažnai ir pranoksta gyvulių mėsą! Pavyzdžiui, net mūsų vietiniai Lietuvos vabzdžiai, tokie kaip milčius ar naminiai svirpliai, yra turtingi baltymų, riebalų ir mikroelementų.

Vabzdžiams reikia mažiau maisto masei priaugti, be to – jie gali maitintis organinėmis žmonių maisto atliekomis. Vabzdžių fermos užima ir gerokai mažiau vietos, o gyvūnai gali būti auginami kompaktiškai ir vertikaliai laikomose talpyklose. Paskaičiuota, jog 1 hektare ploto užauginami vabzdžiai savo energine ir maistine verte prilygsta 2,5 hektaruose užaugintai gyvulių mėsai. Tobulinant auginimo technologijas, šį plotą būtų galima dar labiau sumažinti. Vabzdžių fermos jau randasi ir Lietuvoje, o reguliariai vabzdžius jau valgo 25-30% žmonių visame pasaulyje!

Kaip dar galėtume sumažinti pėdsaką, kurį palieka mūsų mityba?

Kol laukiame saugios ir prieinamos laboratorijoje užaugintos mėsos ir skaniai paruoštų lietuviškų svirplių, tikriausiai liksime prie mums įprastų produktų, ar ne? Vis dėlto, tarši ir aplinkai nedraugiška gamyba – ne vienintelė maisto pramonės problema.

Apie 30% viso pasaulyje pagaminamo maisto taip ir nepasiekia mūsų pilvų – dalis maisto iššvaistoma gamybos ir transportavimo metu, dalis – prekybos grandyje, o daugiausia – mūsų pačių namuose. Todėl, jei jau renkamės pirkti mėsą ir kitus didelių išteklių sąnaudų pareikalaujančius maisto produktus, reikėtų pasirūpinti, jog jų ir neišmestume. Mažiau išmesite, jei iš anksto suplanuosite, ką ir kiek gaminsite, eidami į parduotuvę turėsite sąrašą, šaldytuve maistą laikysite permatomose gerai matomose pakuotėse, o perteklių užšaldysite.

Tuo tarpu, prekybos tinkluose ir tiekimo grandinėse vis labiau pasitelkiama ir dirbtinio intelekto (DI) technologija. Specialiai tam sukurti algoritmai padeda maisto grandinėms geriau prisitaikyti prie vartojimo pokyčių. Pavyzdžiui, parduotuvėse, kur įdiegta išmani prekių apskaitos sistema, kompiuteris nuolat seka, kokių prekių mažėja, kokios mažiau perkamos, paskaičiuoja, kiek tam tikrų prekių reikės per šventes ar akcijų dienas ir automatiškai iš tiekėjų užsako tik tiek, kiek reikia. Tokiu būdu parduotuvėse nesusidaro prekių perteklius, jų nereikia išmesti, o tiekimo grandinės taip pat informuojamos apie vartotojų poreikius.

Maisto produktų perdirbimo gamyklos taip pat diegia išmaniąsias technologijas, kad kuo tvariau naudotų įvairius išteklius. Pavyzdžiui, sūrio gamyklose, kuriose naudojami labai dideli vandens kiekiai sūriui paruošti ir fermentuoti, dažnai įdiegiama ir vandens perdirbimo technologija. Iš pieno gaminant sūrį susidaro daug išrūgų. Šios toliau perdirbamos, išskiriami organiniai komponentai: baltymai, riebalai, laktozė, o likęs vanduo grįžta į sistemą ir yra naudojamas vietoj vandentiekio vandens! Tokiu būdu kai kurioms gamykloms iš viso beveik nereikia papildomų vandens sąnaudų. Taip mūsų mėgiami produktai tampa šiek tiek tvaresni.

Akivaizdu, jog didėjant žmonių poreikiams ir augant klimato atšilimo grėsmėms privalės keistis ir maisto pramonė. Vis dėlto, panašu, jog naujausios technologijos žada daug intriguojančių alternatyvų ateities maistui!

Šaltiniai: