[Išsami tema] Ar JAV gali į Europą tiekti pakankamai dujų ir taip išgelbėti žemyną nuo Rusijos priklausomybės? (Foto, Video) ()
Rusija tiekia beveik pusę Europos gamtinių dujų. Norėdama tai pakeisti, Bideno administracija stengiasi užtikrinti papildomų dujų tiekimą į Europą iš kitų šaltinių. Pasaulinės energetikos politikos ekspertė Amy Myers Jaffe paaiškina ar tai įmanoma.
|
Visi šio ciklo įrašai |
|
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Kiek Europa priklausoma nuo gamtinių dujų ir kas yra pagrindiniai jos tiekėjai?
Gamtinės dujos sudaro apie penktadalį visos Europoje sunaudojamos pirminės energijos. Ji pagamina apie 20% elektros energijos, taip pat naudojama šildymui ir pramoniniams procesams.
Rusija yra didžiausia gamtinių dujų tiekėja Europai, dujotiekiais tiekianti apie 40% žemyno gaunamų dujų. Kiti didžiausi tiekėjai vamzdynu yra Norvegija (22 proc.), Alžyras (18 proc.) ir Azerbaidžanas (9 proc.) Europa taip pat gauna gamtines dujas, kurios yra suskystintos ir pristatomos laivais.
Pastaraisiais mėnesiais Europos suskystintų gamtinių dujų arba SGD importas iš JAV ir kitų šalių pasiekė rekordinį lygį – apie 400 mln. kubinių metrų per dieną. Žvelgiant į tai perspektyvoje, vienas SGD krovininis laivas gali talpinti maždaug 125 000–175 000 kubinių metrų gamtinių dujų – pakankamai energijos, kad vieną žiemos dieną sušildytų 17 milijonų britų namų.
Kokie didžiausi apribojimai eksportuotojams siųsti daugiau dujų į Europą?
|
SGD gaminamos atšaldant gamtines dujas iki -162 °C, o tai sumažina jų užimamą tūrį daugiau nei 600 kartų. Gamtinės dujos vamzdžiais tiekiamos į uostą, apdorojamos skystinimo gamykloje, o po to pakraunamos į specializuotą, izoliuotą ir reguliuojamos temperatūros tanklaivį.
Kad būtų galima priimti SGD, iškrovimo uoste turi būti išdujinimo gamykla, kuri paverčia SGD atgal į dujinę formą, kad jas būtų galima vamzdynu išsiųsti galutiniams vartotojams. Tiek skystinimo, tiek pakartotinio dujinimo gamyklos kainuoja milijardus dolerių ir jų statyba užtrunka kelerius metus.
Po 2009 m. energetinės krizės, kai finansinis konfliktas su Ukraina paskatino Rusiją 20 dienų sustabdyti dujų tiekimą, Europa iš esmės padidino savo pakartotinio dujinimo įrenginių skaičių iki 29. Šiuo metu Europos pakartotinio dujinimo priėmimo terminaluose vis dar yra vietos importuoti daugiau SGD ir daug vietos saugykloje, kad būtų galima laikyti importuotas dujas praktiškai neribotą laiką. Tačiau daugelis geriausių pasaulio tiekėjų ir taip dirba maksimaliu režimu ir turi mažai pajėgumų gaminti ir suskystinti daugiau gamtinių dujų, nei jau iškeliauja.
Pasaulinė SGD rinka turi tam tikrą lankstumą. Maždaug du trečdaliai visų SGD parduodama pagal tvirtas, ilgalaikes sutartis su fiksuotomis paskirties vietomis. Kai kurie pagrindiniai sutarčių turėtojai, pavyzdžiui, Pietų Korėja, Japonija ir Kinija, ir jų tiekėjai yra pasirengę nukreipti krovinius į Europą, jei tolesnis Rusijos eksporto mažinimas sukels tiekimo krizę.
Ar anksčiau tiekėjai tokiu būdu nukreipdavo dujas?
Pagrindinis pavyzdys įvyko 2011 m., kai dėl cunamio Japonijos Fukušimos Daiichi atominėje elektrinėje pasklido radiacija. Japonija uždarė visas savo atomines elektrines, kad įvertintų, ar jos pasirengusios panašioms nelaimėms. SGD tiekėjai nukreipė dujų siuntas į Japoniją, kad padėtų jai įveikti tiesioginę krizę.
Šiandien analitikai teigia, kad gamintojai ar SGD importuotojai gali nukreipti krovinius, kurie galėtų kompensuoti apie 10–15 % bet kokio trūkumo. Vis dėlto tokie poslinkiai greičiausiai būtų aukščiausios kainos, todėl Europos vartotojai gaus dar didesnes sąskaitas nei dabar.
Esami JAV SGD eksporto įrenginiai visu pajėgumu veikė keletą mėnesių. Maždaug pusė JAV SGD siuntų 2021 m. gruodį buvo skirta Europai, kurią paskatino augančios kainos Europos rinkose. Anksčiau didesnė JAV SGD eksporto dalis buvo plukdoma į Kiniją, kur su sausra susiję suvaržymai hidroelektrinėms lėmė gamtinių dujų paklausos padidėjimą.
Kitaip tariant, JAV pardavėjai galėjo tiekti daugiau dujų į Europą nukreipdami eksporto krovinius, o ne pardavinėdami dujas, kurios kitu atveju būtų naudojamos šalies viduje.
Nors Europos perėjimas prie atsinaujinančių energijos šaltinių užtruks, ilgainiui tai vis tiek bus bloga žinia Rusijai.
