Nenuilstantis Martynas keliaudamas per nepabaigiamus dangus (čia daugiskaita!) neblogai susipažino su ir dangiškąja kasdienybe (neišsigąsk, skaitytojau, yra ir tokia, kaip čia nebus).

Kasdienės dangiškos mintys, būtent jos Martyną kelionės pradžioje, gal iki kokio 4-tojo Dangaus, kažkiek trikdė, pykdė ir erzino, o būdavo, kad ir visai versdavo iš kojų (kartu su nuovargiu).

Pirmą kartą Martynas su ta neregimąja dangiškosios Kasdienybės puse susilietė dar Antrajame Danguje, kai jis dar nebuvo iki galo suvokęs, kad geri klausimai ateina kaip tinkami, jie yra pateikiami arba užklumpa mus bet kur ir bet kada. Tada jis ir prisiminė, kad, sakysime, pačiame pirmajame Danguje jie yra rašomi net ir ant pakelės stulpelių ir visokiausių prasmingų rodyklių.

Martynas gerai atsimena patį pirmąjį klausimą, užrašytą po rodykle, sakančia:

– Iki Dangiškosios Didžkukulinės – vos 333 atodūsiai!

Ten dar buvo nuskenuotas toks linksmas kūdikaitis-jaunukaitis ir virš jo, atspėkite, kokia kalba, tokia lengva graffiti maniera nupiešta ir pabaigoje tiesiai paklausta:

Ar gali kokį nors šaltą mėnesį (danguje – ir staiga šalta – jaučiate jumoravimo lygį!!) ištikti?

(A) 5 penktadieniai?

(B) 6 šeštadieniai?

Mūsų keliautojas ir dabar dar nejučia ima šypsotis prisiminęs, kad tada, pirmą kkartą tą klausimą išvydęs, jis visai rimtai galvojo, kad 5 penktadieniai viename mėnesyje, jei ir galėtų būti, tai toks mėnuo nebūtinai ištinka mus kiekvienais metais. Na, o kad viename mėnesyje negali būti šešių šeštadienių, nors penki penktadieniai ir gali, Martynui buvo aiškiau negu kodėl dieną šviečia saulė.

Nors kai „ant greitųjų“ kažkas paprašė visus tuos dalykus paaiškinti taip, kad juos suprastų kiekvienas bandų ir kaimenių priežiūros vadybininkas bei varymo operatorius, tai tada net Martynas, tas pats, kuriam dainose seniai jau skirtas mėlynas Dangus ir kuris juk po tą mėlyną dangų senai varinėja, pasirodo, lengvai susimėtė – nėra juk nieko paprasto, ko nebūtų galima be galo sudėtingai ar, jei dar kiek pasistengus, tai ir visai nesupaisomai papasakoti.

Taip Martynas prie visko priprato – ir prie Dangiškosios linksmystės ir padangių aukštystės – kaip jis kartą jas abi sau, šypsodamasis į ūsą, pavadino. Įprato visai nebepykti ant savęs, kai būdavo klausiamas iš pažiūros paprastų ar net tokių, kad paprastesnių nebebūna jau, dalykų – o atsakymo jis iš karto savo galvoje nei pakelėse neranda neaptinka. Jis visada mėgindavo kantriai pamąstyti apie labai žemiškus dalykus, traukdamas nepabaigiamais bet džiaugsmingais dangaus vieškeliais.

Paskutinį kartą jis, nežinia net ko, pyktelėjo Trečiojo Dangaus pakraštyje pamatęs pavaizduotą stačiakampį, kuris buvo, kaip jis tuoj sužiūrėjo, 7 x 9 formato, vadinasi, kone kvadratas  

su apačioje po juo prilipdytu klausimu, ar galima tokį daiktą, tą kone kvadratą, ištisai, tačiau vienu vieninteliu sluoksniu, be jokių išsikišimų ar kokių persiklojimų, uždengti tokiais

2 x 2 kvadratukais.  

Ką jie sau galvoja, paskutinį sykį Danguose užsiplieskė Martynas; juk jeigu tai būtų įmanoma, tai tada juk išeitų, kad – o vėl Dangau! – kad 63 kvadratėlių stačiakampį galima ištisai, be persidengimų ir išsikišimų, plyšių ir tuščių tarpų nukloti vienais keturlangiais kvadratėliais. Na, jeigu jau ir tokie dalykai „praeina“, tai tuojau rasis ir kokia nauja politinė srove, pasisakanti už tai, kad 63 apskritai ir galutinai dalytųsi iš 4.

Visa tai tai jis buvo gerokai primiršęs – bet būtent, kad tik primiršęs, nes Martynas rimtų dalykų niekada „ant visai“ nebepamiršdavo. Tačiau dabar staiga ši tolima praeitis vėl vėrėsi prieš jį, kai jis suvokė, už ką jis bus praleistas į, iškilmingai tariant, Aštuntuosius Dangus. Tranzito į tuos aukštuosius aštuntuosius Dangus tvarka buvo tokia:

Pirmiausiai buvo atidaryta Aštuntųjų Dangų tranzitinė būstinė.

Leidimu į ją buvo teisingas atsakymas į štai tokį klausimą:

Vėl yra duotas ta pati 63 langeliu lenta 

ir vėl kone toks pats, bet vis dėlto jau visai kitoks klausimas:

Ar galima ją padengti dabar jau nebe tokiais  

kvadratėliais, bet truputį mažesniais trilangiais “kampukais”, gaunamais iš to 2 x 2 kvadratėlio “iškirpus” bet kurį kampinį langelį, pavyzdžiui,

(dar du kiti kvadratėliai su „iškąstais“ kampais lieka nepavaizduoti).

Tą situaciją galėtume aprėpti vienu sakiniu sakydami, kad tą trilangį „kampuką“ galima visaip sukioti.

Taigi leidimu į Aukštųjų Aštuntųjų dangų tranzitinę būstinę yra klausimas, ar galima būtų – ir kaip tada konkrečiai – tą 63 langelių lentą ištisai, be perlenkimų ir išsikišimų uždengti 21 trilangiu „kampuku” (kuriuos galima sukioti).

Mes matėme, kaip tai atrodo – prieina žmogus, parodo 7 x 9 formato stačiakampio padengimą 21 trilangiu „kampuku“ ir yra iš karto maloniai kviečiamas į tranzitinę būstinę – jeigu tik viskas yra taip, kaip ir turi būti. Tranzitinėje būstinėje – kuri pagal prasisunkusią informaciją visiškai atitinka žemiškuosius 4 žvaigždučių viešbučius – reikia per tris dienas visiškai tiksliai atsakyti į visus naujus tokios serijos klausimus:

Ar galima 7 x 9 formato stačiakampį iš 63 langelių įprastiniu būdu, ištisai, be persidengimų ir nepaliekant tarpų, padengti

• (A) 3 keturlangiais kvadratėliais ir 17 trilangių „kampukų“?
• (B) 6 keturlangiais kvadratėliais ir 13 trilangių „kampukų“?
• (C) 9 keturlangiais kvadratėliais ir 9 trilangiais „kampukais“?
• (D) 12 keturlangių kvadratėlių ir 5 trilangiais „kampukais“?
• (E) 15 keturlangių kvadratėlių ir 1 trilangiu „kampuku“?

Jau ką ką, o dangišką reikalų pristatymo tvarką Martynas gerai žinojo:

jeigu teiginys, tai duok pagrindimą, o jeigu sakai, kad kas nors įmanoma, tai rodyk pavyzdį.

Kaip Žemėje, pagalvojo Martynas, pas gerus mokytojus Balbieriškyje ar Pumpėnuose. Ten tik taip būdavo.

Komentarai (3)