Lietuva atveria antrą frontą, Kazachstanas – trečią. Karo Ukrainoje lūžis numatomas rugpjūčio 15 dieną ()
A. Piontkovskis interviu pagrindžia karinio konflikto lūžio datą.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
— Jei leisite, iš karto užduosiu tokį klausimą. Ar teisingai papasakojau Ukrainos žiūrovams, kad Putinas gavo antrą ir trečią frontą? Pirmas frontas – Ukraina, antras frontas – Kazachstanas, o trečias – Kaliningrado srities blokada? Ir ką ai gali mus suteikti?
— Pradėsiu nuo antro fronto patikslinimo. Mus visus sužavėjo Kazachstano prezidentas Takaevas. Pirmas mano įspūdis, kad tai žmogus, puikiai kalbantis rusiškai – pusiau blatnos Putino fenios fone tai skambėjo kaip gyvas vanduo.
Mūsų nelengva tarnyba įpareigoja sekti svarbiausius fiurerio pasirodymus.
Stebėjau didžiąją reginio dalį, tai Takaevas sėdėjo akmeniniu veidu, kupinu šalto siuto – jis ištisą valandą turėjo klausyti tos imperinės trydos apie didingąją Rusiją, apie tai, kaip ji susigrąžina žemes. Jis, žinoma, suprato, kad kalbama apie Šiaurės Kaukazą ir t.t. Na, o paskui jis žiebė iš viso vieko, taip pat ir vėlesniuose interviu. Nežinau ar Ukrainoje matėte, bet yra toks siužetas, kur jis kažkokiam Kremliaus žurnalistui aiškina, kad mes niekam dėkoti neprivalome, kodėl manote, kad mes turime kažkam dėkoti? Tas siaubo kupinomis akimis žiūrėjo – tai buvo tiesioginis eteris – kad jį patį, korespondentą, gali kas sušaudyti.
Tačiau jūs nepakankami įvertinate antrąjį Kazachstano frontą. Jei būtumėte perklausę p. Takaevo pranešimą, tai jis praktiškai kiekvienoje pastraipoje minėjo savo artimą draugą Si. Ir visas pranešimas skambėjo taip, kad štai mes su draugu Si manome, kad vienintelė tarptautinė teisė – JTO statutas, todėl jokių deenerų, elenerų. Jis netgi nesiėmė ištarti tų purvinų pavadinimų ir pavadino jas Luhansko ir Donecko kvazivalstybiniais dariniais. Tai štai toks antrasis frontas, už kurio stovi didžioji Kinija.
O kalbant apie Kaliningradą, ten tokie įvykiai… Paskutiniai pranešimai, kad Maskva grasina neprognozuojamais veiksmais.
Na, Lietuva, kaip disciplinuota Europos Sąjungos narė, ir užkirto kelią rusiškos produkcijos, kuriai taikomos sankcijos, tranzitą savo teritorija. Remiantis tarptautine teise, tai tas kas, kas už kirsti kelią narkotikų trazitui. Manau, tai, kad Lietuva nusprendė būti tokia principinga, smarkiai susiję su mūsų didelio draugo, DB premjero Boriso Johnsono iniciatyva. Jis jau seniai kelia karinės sąjungos idėją – Didžiosios Britanijos, Lenkijos, Ukrainos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Tai yra, valstybių, kurios nori kariauti realiai. Kai Johnsonas kalba apie šią sąjungą, jis omenyje turi ne džentelmenų klubą, kuris rašys kažkokius popierėlius, deklaracijas, 2035 metų strategijas, o pasirengusius kariauti. Ir manau, kad Lietuva, puikiai suprasdama būsimą reakciją, žino, kad kaip už Takaevo stovi pusantro milijardo tauta, taip už Lietuvos stovi bent jau Britanija, Lenkija, Ukraina ir dar dvi. Manau, kompanija užtektina. Jei prastai senais sovietiniais ginklais aprūpinta Ukrainos armija pasiekė tiek strateginių pergalių prieš antrąją pagal stiprumą pasaulio armijai, tai su šia koalicija susitvarkyti bus dar sunkiau.
— Andrejau Andrejevičiau, kaip manote, grasinimai, frazės, kad „mes pradėsime karą“, Mašos Zacharovos „mes pasiliekame teisę ginti savo nacionalinius interesus“, Kaliningrade jie vykdo karinius mokymus <…>. Kaip manote, Putinas nuris viską, ar prieš šią nedidelę, bet labai išdidžią ir gražią šalį mesis, mojuodamas branduoline kuoka?
— Kai Turkijos armija užėmė Kalnų Karabachą, jis nurijo. Manau, jis visgi realiai vertina savo armijos pajėgumą. Turiu tokį jausmą, kad apsiribos plepalais. Tiek frontų jis nepajėgs išlaikyti. Kodėl Borisas skubiai formuoja karinę sąjungą? Jis supranta, kad NATO kaip sąjunga neveikia. Atskiro šakys teikia rimtą pagalbą Ukrainai, tačiau konsensuso principu veikianti organizacija negali būti efektyvi šiuo klausimu, kai bent keturios šalys labiau užjaučia Rusiją, nei Ukrainą. Neturėčiau jų vardinti, bet visgi padarysiu tai: didžioji Prancūzija su savo La grandeur de la France, Vokietija, Italija ir nuostabioji šalis Vengrija, kuriai vadovauja Mogilevičiaus gaujos dešimtojo dešimtmečio viduryje nupirktas banditas.
Atkreipkite dėmesį pastarųjų dienų pokalbius – lenkai sako esantys pasirengę ginti Ukrainos vakarų dangų, tapti vakarų Ukrainos priešraketine apsauga. O naujasis DB kariuomenės vadas pasiuntė asmeninį laišką kiekvienam kareiviui, kad jie pasirengę kariniam susidūrimui su Rusija. Atsirado Ukrainos draugų, kurie pasirengę padėti ne tik deklaracijomis ir netgi ne tik ginkluote, o pasirengę drauge su ja kautis.
— Andrejau Andrejevičiau, kokia būtų jūsų prognozė iki birželio 30-osios ar kiek tolesnė? <…>
— Dabar labai daug kas apsisprendė. Po istorinės birželio 16-osios, kai Makronas neišdrįso nė užsiminti apie „itališką planą“ ir teritorines nuolaidas. Spaudos konferencijoje su Zelenskiu jis „įjungė Austiną“ – jis irgi kalbėjo, kad tikslas – Ukrainos pergalė, teritorinis vientisumas ir t.t. Tai yra, įvyko istorinis įvykis – vadinamoji „taikos partija“ (aš ją vadinu („kapituliacijos partija“) Vakaruose pralaimėjo. Tiksliau, <…> pirmą kartą susidarė gan aiškiai išreikštas Vašingtono, Londono, Paryžiaus, Berlyno ir Kyivo konsensusas, kad ugnies nutraukimas ir derybos įmanomos tik atitraukus Rusijos pajėgas iki vasario 23-osios linijos. Po atitraukimo galima derėtis dėl jau anksčiau paskelbtų tikslų – Ukrainos teritorinio vientisumo grąžinimo. Tai yra, dabar šios šalys apsisprendė, kad bet kokia kitokia konflikto eiga bus vertinama kaip pralaimėjimas ir jie – atleiskite už- tokį neparlamentišką išsireiškimą – pumpuos Ukrainos armiją šiuolaikine ginkluote iki kol ukrainiečiai galės tą liniją pasiekti arba, kol, supratę perspektyvą, rusai patys iki tos linijos atsitrauks. Tačiau ne tiek – čia šiokia tokia nuolaida taikos partijai, – kad Ukraina galėtų savarankiškai tokį puolimą išvystyti Donbase ir Kryme. Tai jie skiria antram teritorinio vientisumo atstatymo etapui, taikos deryboms, kai bus pasiekta vasario 23-osios linija. Dabar Kyivas šiai formuluotei neprieštarauja, iš principo jį tai tikriausiai tenkina, nes pagrindiniai punktai – absoliutus Rusijos agresijos rezultatų nepripažinimas ir teritorinio vientisumo atstatymas – lieka nepakitę.
Štai toks dabar karinių ir politinių tikslų santykis. Ir svarbu suprasti, kad vasario 23-iosios linija nesuderinama su Vladimiro Putino politiniu gyvenimu. Nesuderinama ne todėl, kad kažkas nori pakeisti režimą ar dėl kokių nors Rusijos vidinės politikos pokyčių – niekam Rusija neįdomi. Mus visų pirma, domina teritorinio vientisumo atstatymas, o antra – išorinis Rusijos elgesys, kad negalėtų pakartoti. O vidiniai aiškinimaisi – pačių rusų reikalas. Tačiau įsivaizduokite, – o tai įsivaizduoti labai lengva, tai tampa scenarijumi numeris vienas – prasideda ukrainiečių kontrpuolimas ir maždaug rugpjūčio 15 dieną išvaduojamas Khersonas. Keliu klausimą klausytojams: o kas po to, rugpjūčio 16-tą dėsis Maskvoje? Bunkeryje? Televizijoje? Ką galvos pusę metų herojiškais specialiosios karinės operacijos pasiekimais maitinta „giluminė tauta“? Manau, pokyčiai bunkeryje, Rusijos visuomenėje bus itin rimti.
— O kokie tai pokyčiai? „Meskime branduolinę bombą!“ ar gal „bala nematė tų ukrų, tegul gyvena kaip nori!“
— Manau, diapazonas išties platus. Įsakymą numesti atominę bombą tas žmogus duoti gali, tačiau jis vargu ar bus išpildytas. Tarkime, jie po to numes atominę bombą ant Lvivo. Ką tai pakeis? Be absoliutaus mirties bausmės nuosprendžio pakariant Mariupolio tribūnole?
Rugpjūčio 16 įjungsime Skabejevą ir išgirsime vieną iš dviejų tezių: „Pakilk, šalie didingoji, kovon stok mirtinon!“, arba antrą – „Paskutiniaisiais gyvenimo metais Ukrainos klausimu draugas Putinas padarė daug rimtų klaidų…“. Tačiau net ir pakilusi didinga šalis ilgai neišsilaikys, o jau po kelių dienų atsiras Mariupolio išlaisvinimo perspektyva ir Rusija parodys kuo didžiausią susidomėjimą ugnies nutraukimu ir taikos derybomis. O tada jai visos didžiausios Vakarų šalys, įskaitant Ukrainą, pasakys „taip, ugnies nutraukimas įmanomas, tačiau tik jeigu atitrauksite kariuomenę už vasario 23-osios linijos. Atitrauksite, nutrauksime ugnį, tada ir kalbėsimės apie civilizuotą ORDLO ir Krymo grąžinimą.“ Štai toks man regisi pagrindinis artimiausių mėnesių scenarijus.
<…>
