„Gabus vaikas, stebėtinai gabus vaikas“, – kiekviena mama ar kiekvienas tėtis norėtų tai pasakyti apie savo atžalą. Deja, ši savoka jau įteisinta tam tikrai vaikų grupei apibūdinti. Ką reiškia gabus vaikas? Kaip jį atpažinti? Ir galiausiai – kaip su juo bendrauti? Apie tai „Bernardinai.lt“ kalbėjo su Vilniaus universiteto Bendrosios psichologijos katedros docente, socialinių mokslų daktare Sigita Girdzijauskiene.

Ji tvirtino, jog „gabaus vaiko etiketė lieka tik etikete. Svarbiausia, kas su tokiu vaiku bus daroma toliau. Dabar baimės dėl šių vaikų ateities jau mažiau, nes prasideda projektai, skirti gabių vaikų ugdymui, – sakė S. Girdzijauskienė. – Prieš kelerius metus net svajoti negalėjome, kad tiek daug visko galėtų vykti vienu metu, o dabar veikla, orientuota į pedagogų, ir į psichologų darbą. Nors buvo krizė, sunkumų su pinigais, padėtis pasikeitė.“

Kartkartėmis tenka išgirsti sakant „gabus vaikas“, tačiau ši sąvoka jau vartojama ne tik mokytojų, bet ir Švietimo ir mokslo ministerijos atstovų, mokslininkų. Taigi kas gi tas „gabus vaikas“, kaip jis apibūdinamas?

Švietimo ir mokslo ministerijoje dokumentų, kuriuose minimi gabūs vaikai, jau ne vienas. Ministerija, remdamasi mokslininkais, Gabių ir talentingų vaikų ugdymo programoje pateikia gabaus vaiko apibūdinimą. Dokumente rašoma apie intelektualiai gabius vaikus. Jie atskiriami nuo tų, kurie gabūs talentais – menams ar sportui. Taigi, kalbėdami apie gabius vaikus, galvoje turime akademinei veiklai gabius vaikus. Apibrėžime rašoma, kad vaikas turi turėti tam tikro lygio intelektinių gebėjimų, kurie nustatomi standartizuotais testais.  

Tokie vaikai sparčiai mokosi, žinias perima per gana trumpą laiką: tarkime, kiti vaikai informaciją įsisąmonina per pamoką, o gabiajam užtenka penkių ar dešimties minučių. Negana to, šie vaikai yra kūrybiški.

Mes labai džiaugiamės, kad nuo liepos 1-osios įsigaliosiančiame Švietimo ir mokslo įstatyme taip pat atsiradusi „gabaus vaiko“ sąvoka. Šie vaikai jau priskiriami specialiųjų ugdymosi poreikių vaikams. Iki šiol to nebuvo. Jie tarsi egzistavo moksliniuose tyrimuose, bendrinėje kalboje, tačiau teisiniuose dokumentuose jie neturėjo vietos. Dabar su savo specialiaisiais poreikiais jie atsiranda švietimo sistemoje, ir tai yra didelis žingsnis. Jau galima galvoti, ką su jais daryti.

Tačiau čia mes turime galvoje ir ikimokyklinukus, ir studentiško amžiaus jaunuolius. Kai jie baigia mokslus, išeina į gyvenimą, aktualumas tarsi dingsta.

Kaip atskirti vaikus, kol dar ne per vėlu? Kaip juos surasti? Juk psichologai, mokslininkai turi testų, kurie gelbsti. O ką daryti  tėvams, mokytojams?

Kiekvienas turėtų žinoti, kad tokios etiketės kaip „gabus vaikas“ nėra:  to pasakyti neįmanoma tik vertinant darbo rezultatus. Pasireiškimas yra tiek individualus, kad kitąkart pamatyti, jog vaikas yra gabus, gali tik atlikęs įvertinimą, kaip jau ir minėjote, padedant psichologams, remiantis ir tėvų, ir mokytojų nuomone.

Keli baigiamieji magistro ir bakalauro darbai parašyti, kiek mokytojai ir kiek tėvai atpažįsta gabius vaikus. Apklausose domėtasi, ką vaikas daro geriau nei bendraamžiai. Pasirodė, kad tokie vaikai gali ir neišsiskirti iš savo bendraamžių. Jų gabumų ir išskirtinumo sąsajos yra labai menkos. Tokie vaikai dažnai slepiasi, tačiau nesakau, jog tai jie daro sąmoningai.

Nors kai kada pamatyti gali: tarkime, vaikas išmoksta savarankiškai skaityti, būdamas trejų–ketverių metų, ir vieną dieną nustebina tėvus pradėjęs skaityti iškabas gatvėje. Kai kada matyti, kad vaikas, dalyvaudamas pokalbiuose, turi tvirtą savo nuomonę, neįprastą žinių bagažą. Ir ne šiaip sau vaikiškus pasvarstymus išsako, o dėlioja mintis remdamasis iš kažkur gauta informacija. Būna, jog vaikai įpuola į kažkokią veiklą, pasineria į ją visa galva, ir jiems netrūksta motyvacijos dirbti, siekti rezultato, kai tuo metu bendraamžiams  pristinga kantrybės. Tačiau tai yra tik tai, ką galime pamatyti.

Yra ir tokių vaikų, kurie atrodo kaip ir visi, niekuo neišsiskiria. Jų tėveliai, pildydami klausimynus, sako, kad viską jie daro lygiai taip pat, kaip ir bendraamžiai, tad visai nenuostabu, jog  tėvai  tų gabumų gali nepamatyti.  Dar viena problema ta, kad jei jau tėvai vaikų gabumų nepastebi, tai ką kalbėti apie mokytojus. Tikrai ne iš piktos valios jie gabių vaikų nepastebi ir, gal tai net atskira problema, yra įsitikinę, kad tikrai atskiria gabius vaikus. Jų įsitikinimas dažnai būna klaidingas.

Dalis nepastebėtų vaikų gyvena savo gyvenimą, savarankiškai siekia savo tikslų, gilinasi į kažkurią sritį, tobulinasi ir tarsi be pasekmių išeina iš mokyklos neatpažinti. Kita dalis vaikų pradeda maištauti, ardo klasės veiklą, trikdo mokytojus, tai daro nebūtinai gudriais, tačiau atkreipiančiais dėmesį klausimais. Jie gali tapti klasės klounais, tempiančiais visus aplinkinius ne į produktyvią, o į destruktyvią veiklą. Tokiu atveju mokytojui dar sunkiau pastebėti vaiką. Toks elgesys kyla ne dėl noro išdykauti, nepaklusti, tai nėra viena iš vaiko gabumų išraiškų. Taip nutinka dėl to, kad gabumas nepastebimas ir nenukreipiamas tinkama linkme.

Ar tokia reakcija sąmoninga?

Be abejo, ne. Kodėl vieni vaikai pasirenka vienokį, o kiti – kitokį kelią? Niekas negali atsakyti į šį klausimą.  Dėl tų, kurie pradeda elgtis destruktyviai, turėtų skaudėti visai švietimo sistemai. Aišku, tarp gabių vaikų visada bus tokių, kurie gali, tačiau nenori ir nedarys. Gali būti, jog kitiems ateis prašviesėjimo momentas, ir jie pradės dirbti. Aišku, nebūtinai tas, kuris baigė šimtukais, gyvenime labai daug pasiekia, tačiau tokiems vaikams turėtų būti sudarytos galimybės realizuoti savo gebėjimus.

Pragmatiškai žvelgiant, tai būtų naudinga ne tik pačiam jaunuoliui, bet ir valstybei.

Taip, tai labai pragmatiška, tačiau valstybei tai ir reikėtų daryti.  Nors ir tyrimais nėra patvirtinta, bet peršasi išvada, jog dalis sparnus iš Lietuvos keliančių ir emigruojančių jaunuolių yra tie gabūs jaunuoliai, kurie buvo neatpažinti. Per dvylika metų jie įsisamonino, kad švietimo sistema Lietuvoje jiems nieko negali duoti. Be abejo, pamatę mokslo Lietuvoje ir užsienyje skirtumus, supratę, jog gebėjimus ir jiems galima realizuoti, menka tikimybė, jog jie grįš. O valstybei tai – didelis nuostolis.

Dažnai kalbėdami apie proto nutekėjimą, sakome, kad tai – Lietuvoje išsimokslinusių žmonių išvažiavimas, tačiau to proto nutekėjimo, kuris įvyksta dar prieš aukštąjį mokslą, mes neskaičiuojame. O dabar visi sukluso, kiek mažai mūsų liko...

Švietimo ir mokslo ministerijoje, kaip minėta, jau pradedama apie tai galvoti. Nuo kada, Jūsų nuomone, specialusis ugdymas šiems vaikams reikalingas?

Apie gabius vaikus pradedama šnekėti tada, kai jie ateina į formalųjį ugdymą – nuo pirmos, nuo antros klasės. Jei pasižiūrėtume į kitas šalis, Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) vaikai į gabių vaikų ugdymo programas atrenkami nuo ketverių metų. Formalusis ugdymas JAV prasideda gerokai anksčiau. Vokietijoje – panašiai: į gabių vaikų poreikius atsižvelgiama jau ikimokykliniame amžiuje. Galime daryti išvadą, jog kuo anksčiau vaikui bus sudarytos sąlygos skleistis, tuo jam bus geriau.

Reikėtų paminėti, kad šį rudenį buvo priimamos paraiškos gabių vaikų atpažinimo ir ugdymo programų paramai iš Struktūrinių Europos Sąjungos fondų gauti. Paraiškos jau įvertintos, ir kai kurie projektai, skirti ugdyti gabius vaikus, bus finansuoti. Tai – pirmosios kregždės šioje srityje. Džiugu, jog dabar judėjimas vyks visos šalies mastu, ir gabių vaikų ugdymas nebus grįstas tik pavienėmis mokytojų ar mokyklų iniciatyvomis. Visi projektai bus orientuotį į patirties kaupimą ir jos perkėlimą į mokyklas. Tikėtina, kad finansavimo bus ieškoma ir vėliau.

Kokia gabių vaikų ugdymo situacija buvo iki šiol?

Iki šiol gabūs vaikai buvo ugdomi tik neformaliai. Tarkime, mokyklos, steigtos su universitetais, buvo viešosios įstaigos: tarkime, Nacionalinė moksleivių akademija (NMA) yra viešoji įstaiga, Gabių vaikų akademija – taip pat.

Ilgą laiką NMA buvo viena didelė įstaiga, kurios veiklos sfera buvo išties plati, tačiau jie ėmė vyresnius vaikus nuo dvylikos ar trylikos metų, penktoje, šeštoje klasėje, kai vaikams ateina ta laukinė ankstyviausia paauglystė. Neatkreipus į juos dėmesio šiuo metu, labai sunku juos susigrąžinti.  Tačiau NMA negalėjo plėstis iki begalybės, tad labai gerai, jog atsirado Gabių vaikų akademija, šeštadieninė mokykla, kuri ėmėsi pradinio gabių vaikų ugdymo. Tačiau visa tai – lokalu ir neišvystyta visos Lietuvos mastu.

Reikia akcentuoti, kad tai nebuvo tas formalusis ugdymas, su kuriuo gabus vaikas susiduria kiekvieną dieną, kuris reikalingas kaip oras. Kitokio pobūdžio užduočių, kitokį darbo tempą ir kita, kas leidžia skleistis vaiko gebėjimams, gabus vaikas turi patirti kasdien.

Kiek svarbus kitoks jaunuolio ugdymas, tarkime, universitete? Ar ten taip pat reikėtų skirstyti programas, pritaikyti prie studentų poreikių?

Teoriškai taip turėtų būti, nes universitete programos tikrai nėra orientuotos į tuos, kurie sudaro gal 10 proc. visų gyventojų. Programos ten turėtų būti diferencijuojamos, tačiau to niekas nedaro. Jaunuolis turi stengtis pats, dirbti savarankiškai.

Neįgaliems studentams pritaikymų galima rasti, tačiau jei vertintume studentų, turinčių mokymosi, informacijos apdorojimo sutrikimų, padėtį, galėtume pasakyti, jog ji yra sudėtinga. Panašiai nepagalvota ir apie gabiuosius.

Kaip dėstytoja galiu pasakyti, kad nerengiu skirtingų užduočių skirtingo lygio studentams. Be to, mes nežinome apie kiekvieno jų gabumus. Aišku, ilgainiui apie juos galima suprasti iš dalyvavimo paskaitose, iš jų samprotavimų, darbų.

Kol kas manau, kad, norint skatinti gabius jaunuolius, reikėtų turėti daugiau laiko, nes mes, atrodo, kaip voverės sukamės.  Tačiau yra ir kitų būdų, kaip gabius studentus paskatinti: juos galima įtraukti į bendrus projektus su dėstytojais, į jų vykdomus tyrimus. Tai yra daroma, tik galbūt ne tokiu mastu, kokiu norėtųsi: dabar atsiranda vos vienas kitas studentas, tačiau tai būtų galima daryti plačiau.

Teko girdėti, kad Vilniaus unversiteto Psichologinių inovacijų ir eksperimentinių tyrimų mokymo centras vykdė tyrimų, susijusių su gabiais vaikais. Kas jų metu išsiaiškinta?

Gabių vaikų akademija, darydama atranką, pavedė Psichologinių inovacijų ir eksperimentinių mokymų centrui apklausti vaikų tėvus. Ta informacija dar nėra apdorota, nėra skelbta. Kol kas yra tik preliminarūs duomenys apie vaikų mokymosi ypatumus, sveikatą, laisvalaikį ir auklėjimą.

Ar tai vienintelis tyrimas, galbūt vyko daugiau? Kokių? Koks bendras tyrimų vardiklis?

Lietuvoje buvo atliekami pavieniai gabių vaikų tyrimai. Daugeliu atvejų, šnekėdami apie juos, mes remiamės užsienio šalimis, tačiau jų kontekstas visai kitoks nei Lietuvos. Kiekvienas tyrimas, kuris yra orientuotas į gabius vaikus, prisideda prie jų, kaip grupės, pažinimo.

Kai aš sakau, jog mokytojai nepažįsta vaikų, tai nėra tik mano asmeninė nuomonė. Tai įrodyta tyrimais ir užsienyje, ir Lietuvoje. Ir studentų baigiamųjų darbų ta tema jau parašyta. Dar viename atliktame tyrime nagrinėjama gabių vaikų psichikos sveikata. Tyrėme tris grupes: priešmokyklinukus, pradinio mokyklinio amžiaus vaikus ir šešiolikmečius–aštuoniolikmečius.  Psichikos sveikatą šiuo atveju reikėtų suprasti ne kaip sutrikimo buvimą ar nebuvimą, ne depresiją ar nerimą, bet emocinius sunkumus, elgesio sunkumus namuose ir mokykloje. Išaiškėjo, jog gabūs vaikai jau būdami priešmokyklinio amžiaus grupėje pasižymi didesniais nei jų bendraamžiai emociniais sunkumais. Įdomu, jog tie sunkumai reiškiasi labai įvairiai, daugelių atvejų jie pasižymi vidiniu jautrumu, tarsi tų vaikų jautrumo antenos būtų nustatytos kitomis jautrumo bangomis.

Pradinio mokyklinio amžiaus vaikų grupėje vyrauja panašios tendencijos. Šis sunkumas nėra išnykstantis, jis keliauja iš grupės į grupę. Beje, norėčiau paminėti, jog tirti buvo ne tie patys, sulaukę skirtingo amžiaus vaikai, o skirtingų amžiaus grupių vaikai.

Ar galima teigti, jog Lietuvos mokyklose  lyderėse yra daugiau šių vaikų ir kad ten labiau atsižvelgiama į jų ugdymosi poreikius?

Visada reikėtų kelti klausimą, kaip mokyklos atsirenka vaikus, kokios atrankos vyksta. Jei jos vyksta pagal pažymius, ar mokyklines žinias, į mokyklą paklius geriausiai besimokantieji, o jie – nebūtinai turi daug gebėjimų, tačiau yra motyvuoti ir pajėgūs mokytis. Tačiau net ir tokių atrankų atvejais tikėtina, kad toje mokyklje bus daugiau gabių vaikų. Jei vaikai atrenkami intelekto testais, gali būti, jog  ten susirinks vien gabieji.

Tačiau šiaip ar taip nėra aišku, ar tas skirstymas „gabių vaikų mokykla“, ar skirstymas „a“ klasėje – patys gabiausi, „b“ klasėje – ne tokie gabūs ir t.t. yra naudingas. Taip, vaikas turi sutikti tokių pat kaip ir jis, jis negali būti vienas ar vienišas klasėje ar aplinkoje. Patartina, kad jis bendrautų su panašiais į save. Kiek žinau iš Gabių vaikų akademijos, tokie vaikai labai mielai bendrauja tarpusavyje. Tačiau atsiradus geriausiam iš geriausiųjų gali atsirasti nesveika konkurencija. Norint suprasti, kas gabiam vaikui geriausia, reikėtų surinkti juos, atlikti tyrimus ir nustatyti.

Tačiau mums sunku tuos gabius vaikus surasti, nes, kliaujantis mokytojų ir tėvų nuomone,  dalis vaikų tikrai neatitinka gabaus vaiko kriterijų. Vadinasi, norint atrasti gabių vaikų, reikia ištirti visas klases ir visus jos vaikus tam, kad atsirinktume dešimt ar penkiolika, o jei mokykla bus maža – galbūt ir penkis vaikus. Tokie tyrimai itin brangūs, nes turi vykti visos Lietuvos mastu.

Kokių patarimų galėtumėte duoti tėvams ir mokytojams, kurie spėja, jog turi ar moko gabų vaiką?

Tėvams norėčiau pasakyti, kad tėvais negimstama, o tampama, tad bet kokių gabumų vaiką turint reikia mokytis, reikia skaityti, reikia bandyti suprasti, kaip ir ką mąsto vaikas.  Švietimosi procesas turi vykti nuolat, esant bet kokioje situacijoje.

O mokytojams patvirtinčiau, kad judėjimas dėl gabių vaikų ugdymo jau yra prasidėjęs. Apie tai kalbama ir organizuojamuose kursuose, kvalifikacijos kėlimo kursuose. Ir jie išties yra naudingi, nes tyrimais įrodyta, kad jei mokytojas yra susipažinęs su gabių vaikų problematika, jis gali tiksliau identifikuoti gabų vaiką, jį pažinti. O tada jau atsiranda galimybė, jog mokytojas jam sudarys sąlygas veikti, dirbti. Svarbiausia yra noras suprasti ir dalyvauti.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: bernardinai.lt

Autoriai: Kristina Urbaitytė

Komentarai (0)