24 kanalo interviu pateikia naujas karo įžvalgas: kodėl JAV nori, kad Ukraina laimėtų, o Europa visomis jėgomis to vengia.

<…>

— Pradėkime nuo Rusijos dabartinės būklės įvertinimo. Vakar URM sakė, kad, girdi, sankcijų isterija geruoju nesibaigs; kalba, kad nutrauktos logistikos grandinės; Zelenskis sako, kad Rusija kone visas pajėgas meta šiam karui. Ar tai nėra tinkamas laikas atakuoti ir galutinai prispausti Rusiją?

— Imamasi kraštutinių priemonių. Matome, kaip pastarosiomis dienomis mobilizuojamos visa gausi Rusijos agentūra Vakaruose. Jie „degina“ ir išpakuoja tokius agentus, apie kuriuos anksčiau nė nenutuokėme. Tos kampanijos kovos šūkiu tapo Prancūzijos prezidento E. Makrono dar gegužės 9-tą ištartas garsusis lozungas „don't humiliate Russia“ — nežeminkite Rusijos. Skaitau dešimtis tokių straipsnių Europoje, Vakaruose – visi jie parašyti pagal tą pačią „metodičką“. Visiškai aiškiai matosi, kad jos autorius sėdi Lubiankoje — „neginkime žiurkės kampan“, „tai sukels siaubingas pasekmes“, „skubiai sudarykime taiką“… Dar prisidengiama rūpesčiu ukrainiečių kančiomis nuo rusų bombų: „Visa tai reikia nedelsiant nutraukti, reikia sustabdyti kovos veiksmus ir pradėti dvišales Rusijos ir Ukrainos derybas dėl ginčijamų teritorijų…“
Neironizuoju ir neišsigalvoju – cituoju jau ne straipsnio komentatorius, o oficialų Italijos vyriausybės siūlomą „itališką taikos programą“. Tai ne vien Italijos programa, tai Italijos, Prancūzijos ir Vokietijos programa. Šių šalių lyderiai vienaip ar kitaip palaikė ugnies nutraukimą – tai lyg ir gerai. O antrasis reikalavimas – Ukraina paskelbia neutralų statusą. Tai yra siaubingi kliedesiai. Koks neutralus statusas? Rusijos, fašistinės valstybės paskelbtas sunaikinimo karas, tos valstybės fiureris savo tikslų neslėpė – jam neegzistuoja Ukrainos valstybingumas ir Ukrainos tauta – ir Ukraina turi skelbti neutralitetą?! Tai pasityčiojimas iš sveiko proto, iš Ukrainoje dabar vykstančios kovos.
Trečias, Maskvai skaniausias punktas – nutraukiama ugnis, yra kažkokia šalių lietimosi linija, grubiai tariant, nuo Chersono iki Charkivo, ir prasideda dvišalės derybos ginčijamų teritorijų klausimu. Dabar tai vadinama taip, Rusijos užgrobtos teritorijos vadinamos „ginčijamais teritoriniais klausimais“. Tai jau ne pirmas Vakarų bandymas – atsimename karą Gruzijoje, kai Rusija iš pradžių užgrobia teritoriją, paskui atbėga Sarkozi su kažkokiu popierėliu ir tą teritoriją įtvirtina; kaip Rusija užgrobia Krymą ir Donbasą, į Kyivą atbėga Merkel ir Holandas ir įtvirtina šį užgrobimą. Dabar Rusija, be jau užgrobto ORDLO užgrobė dar ir didelę dalį Chersono srities, va, atskrenda Prancūzijos, Italijos ir Vokietijos lyderiai ir nori tai įtvirtinti. Ačiūdie, dabar Ukraina turi tokius sąjungininkus, kaip Didžioji Britanija ir JAV.
Gal čia atskiro pokalbio tema, bet pasakysiu, kad Jungtinėse Valstijose tokie tvirti Ukrainos draugai, kaip Blinkenas ir Ostinas laikosi pozicijos, kad karo tikslas – Ukrainos pergalė, jos teritorinio vientisumo atstatymas ir toks Rusijos susilpninimas, kad ji negalėtų pakartoti agresijos. Manau, tokia yra ir DB pozicija ir ji bus patvirtintas Ramstaine praktiniu sunkiosios ginkluotės tiekimo grafiku. Tačiau senoji Europa Ukrainą tiesiog išdavė. Tai – faktas.

— Vadinamajame Italijos, Prancūzijos ir Vokietijos taikos plane mane pribloškė punktas, kad kariuomenės kažkur atsitraukia ir įvyksta demilitarizacijos procesas. Man kyla klausimas – kieno? Jei Rusijos kariuomenės, gerai, mes ne prieš. Bet tada reikia suprasti, ir nuo Ukrainos ginkluotųjų pajėgų?

— Tai planas pagal Putino užgaidas. Manau, maždaug gegužės devintąją Maskvoje irgi įvyko rimti įvykiai, išsikristalizavo naujas bendro požiūrio į karą taškas. Apgailėtinas Putino pasisakymas parodė, kad ir jį privertė atsisakyti beprotiškų, nerealizuojamų tikslų – visos Ukrainos okupavimas, Ukrainos valdžios nuvertimas. Ir štai dabar jų karo tikslu tapo trečiasis ir ketvirtasis Minskas, siekiant įtvirtinti be jau užgrobto Donbaso ir Krymo dar ir Chersono sritį. Ir tiksliai pagal tokį diktavimą veikia Europos iniciatyva.

— Kai žiūrėjau balsavimo dėl 40-ies mlrd. dolerių pagalbos paketo Senate rezultatus, tai 11 respublikonų – praktiškai visi jie Trumpo šalininkai – pasisakė prieš, motyvuodami daugiausiai tokiais populistiniais pasisakymais, kad, girdi, pabandykite paimti 500 dolerių iš amerikiečių kišenių ir tada pažiūrėsime, kaip atrodys pagalba. Tačiau vienas pasisakymas man užstrigo – jame yra kažkokia logika net ir Trumpo šalininkų lūpų – tegul Europa, kurioje tas karas vyksta, padeda daugiau, nes dabar mes 40 milijardų, mes lendlizą, o Europa bando susitarti. Kyla klausimas, negi Baidenas dabar negali palaužti šio pasipriešinimo Europoje?

— Ačiūdie, kad jis palaužė pasipriešinimą Vašingtone. Esame liudininkai to, kaip viskas prasidėjo. Prasidėjo nuo gėdingo vadovų susitikimo Ženevoje, kur, kaip atsimenate, Baidenas kaip papūga kartojo Putiną:tegul Zelenskis važiuoja ir vykdo Minsko susitarimus.
Vyko smarki kova su Amerikos politikais iš visų pusių – ir Ukrainos diplomatijos, ir Ukrainos šalininkų iš viso pasaulio – sakau tai, remdamasis ne gandais. Žodžiu, nugalėjo Blinkino ir Ostino požiūris, ir, kaip suprantu, tokią poziciją užėmė ir Baidenas, peržengęs savo patarėją nacionalinio saugumo klausimais, visaverčio „putinferštėnerį“ Salivaną. Ir duokdie jam laikytis šios pozicijos. Dabar nėra laiko auklėti Europą, reikia įgyvendinti karinės pagalbos Ukrainai programą. Juo labiau, kad jų perauklėti nepavyks. Mąsčiau ta tema – iš kur toks Italijos, Prancūzijos, Vokietijos užsispyrimas, ir supratau – jos desperatiškai bijo Ukrainos pergalės. Nes Ukrainos pergalė visiškai keičia pasaulio ir Europos saugumo sistemą. Kaip visada po pasaulinių karų – o tai yra pasaulinis karas – saugumo sistemas diktuoja nugalėjusios šalys. O nugalėjusios šalys bus Ukraina, JAV ir Didžioji Britanija. Ir toje naujoje sistemoje Prancūzija ir Vokietija praranda savo patogų vaidmenį, kurį išlaikė daug dešimtmečių. Prancūzija – toks [Šarlio de Golio] La grandeur de la France. Prancūzija skolinga draugui Stalinui, kad šis įtraukė ją į šalių-nugalėtojų sąrašą – tai buvo puikus jo manevras – ir nuo to laiko Prancūzijos elitas 70 metų atlieka Kremliaus Trojos arklio Vakaruose vaidmenį, visą laiką spekuliuodamas savo didybe. Visa ta didybė pasireiškia prieštaravimu Jungtinėms valstijoms ir užsižaidimu su Kremliumi.
O Vokietijos atveju iš privilegijuotų santykių su Maskva gauna didžiulę ekonominę naudą ir valstybė, ir stambūs jos politiniai lyderiai. Užtenka prisiminti [buvusį kanclerį] Šrioderį.
Ukrainai laimėjus, šios dvi valstybės prarastų tai, kuo jos spekuliuoja pasaulyje – Prancūzija visą laiką spekuliuoja tarpininko tarp Vakarų ir Kremliaus vaidmeniu, o Vokietija iš tos draugystės išspausdavo pinigus – ir tampa niekam nereikalingos pasaulio struktūroje. Todėl dabar jos kovoja netgi ne už Kremlių, o už save. Putinas, Šolcas, Draghi ir Makronas – antiukrainietiškas blokas.

— Visgi persikelkime į Vašingtoną. Baidenas visgi pasirašė – ne Vašingtone, kaip suprantu.

— Tai svarbi detalė. Baidenas nuolat pabrėžia visokiausiomis detalėmis, – pasiuntė specialų kurjerį kariniu lėktuvu per Ramųjį vandenyną, nors buvo galima, nežinau, teleksu pasiųsti – kad nebūtų prarasta nė viena lendlizo programos Ukrainai valanda.

— Na, taip tai buvo demonstratyvu

— Esu tikras, rytoj ji bus konkrečiai realizuota Ramstaine.

— Taip, tačiau tebediskutuojama – tiekti Ukrainai reaktyvines salvinės ugnies sistemas [RSUS] ar ne. Randasi gandai – taip pat ir Amerikos spaudoje, – kad, girdi, Baideno administracijoje bijo, kad Ukrainos ginkluotosios pajėgos ims šaudyti gilyn į Rusiją. Ar tikrai Baidenas nesiryžta perduoti RSUS, ar tai tiesiog tokia delikati tema, kad jos tiesiog viešai neaptaria?

— Na, geriau, žinoma, neaptarinėti viešai. Amerika – visiškai atvira šalis, Kerbis kasdien rengia spaudos konferencijas Pentagono vardu, o Nikas Praisas – Valstybės departamento. Kiekvienoje konferencijoje sėdi vis tas pats žmogelis, amerikiečių žurnalistas, žinoma, dirbantis Maskvai, jau gal dešimt metų rodomas tas pats veidas, užduodantis promaskvizmu atsiduodančius klausimus, tarkime, ar tiesa, kad mes ukrainiečiams suteikėme duomenis, pagal kuriuos jie likvidavo rusų generolus? Ir tokie putinferštėneriai liko įvairiuose lygiuose. The New York Times neseniai išspausdino visiškai skandalingą straipsnį, kuriame dar chamiškiau pakartojami visų makronų ir draghų teiginiai – Baidenas privalo paaiškinti Zelenskiui, kad yra amerikiečių pagalbos Ukrainai ribos, ir kad mes negalime kištis.
O juk dar iš esmės nieko neatgabeno! Ukraina du mėnesius kaunasi, saugodama tą pačią Ameriką, nes tikrieji amerikiečių lyderiai puikiai tai supranta. Štai prisiminėte tą Kremliaus agentą, tai jam labai gerai atsakė ne Baidenas, o respublikonų lyderis Senate – jis neseniai buvo Kyive – Mak Konelis: „Pone senatoriau, kartojate klausimą, kiek mums kainuos Ukrainos pergalė, o ar uždavėte sau klausimą, kokie grandioziniai bus Ukrainos pralaimėjimo kaštai? Nes tai reikš, kad Putinas ateis prie Europos sienų ir totalų karą prieš Vakarus ir JAV“. Amerikoje supranta, kad tai nėra labdara, o pagalba Ukrainai, kuri dabar de facto yra pasaulio lyderis, besikaunantis už Vakarų ir laisvo pasaulio interesus.
Kalbant apie RSUS, tai jos oficialiai įtrauktos į lendlizo įstatymą. Kai buvo priimamas įstatymas, ekrane rodėte, kad ten buvo ir salvinės ugnies sistemos, ir „Patriot“, ir šiuolaikiniai naikintuvai. Geriau mažiau apie juos kalbėti, o daugiau tiekti. <ߪ>

— Jau užkliudėte Baideno turnė po Azijos šalis, aptarkime plačiau. Dabar jis susitinka su Pietų Korėjos, Japonijos, Australijos, Indijos lyderiais. Kinija dėl to jau įsitempė. Ten jau netgi įspėjo Baideną, kad jei užsiminsi apie Taivaną, mūsų santykiai galutinai suges. Ar JAV sustiprėjimas Indijos – Ramiojo vandenyno regione paskatins Kiniją labiau palaikyti Rusiją, ar efektas veikiau bus priešingas?

— Žinote, paskaitykite mano straipsnį „Kinijos patologoanatomai“. Jame nagrinėju pirmininkui Si dirbančių slaptos tarnybos kinų analitikų Kinijos – Rusijos klausimais ataskaitą. Formuluotės ten yra siaubingos. Ten situacija aprašoma griežčiau, nei kalbame mes. Jie rašo, kad tai Rusijos imperijos pabaiga, šio projekto pabaiga, Rusija parodė savo visišką negebėjimą, į tokią valstybę jie niekada nesiorientuos.

— Ir baigiamasis klausimas. Dabar, ir Ukrainos žiniasklaidoje pasirodė antraštės, kad Baidenas grįžo prie savo darbotvarkės, buvusios iki Rusijos įsiveržimo į Ukrainą, taigi, ar nėra pavojaus, kad Baidenas ims stumti Ukrainą į antrą planą ir užsiims mėgstamais Indijos ir Ramiojo vandenyno regiono reikalais?

— Nuo balandžio 24 d. Blinkeno ir Ostino vizito į Kyivą, amerikiečių lyderiai ištarė žodžius, priėmė įstatymus ir žengė tokie praktinius žingsnius, kurie atgalios neapgręžiami. Prisiminkite kad ir Ostino pasisakymą apie karo tikslus – Ukrainos pergalę, jos teritorinio vientisumo atstatymą ir Rusijos susilpninimą – ir jo pasirengimą apversti dangų ir žemę šiems tikslams pasiekti. Žinote, tokie rimti žmonės tokiais žodžiais nesimėto.

— Pabaigai visgi dar paklausiu. Jūs Vašingtone matote eilinių amerikiečių nuotaikas – jų palaikymas Ukrainai per šiuos tris mėnesius didėja, o gal stagnuoja ar menksta?

— Ji stabiliai laikosi itin aukštame lygyje. Apie 75% amerikiečių Ukrainos klausimu „ar palaikote veiksmus Ukrainos atžvilgiu ar manote, kad jie nepakankami“ besąlygiškai palaiko Baideną – kurio paties reitingas dabar gan žemas. Amerikoje dabar vyksta galima sakyti, politinis pilietinis karas, tačiau vienintelis klausimas, kuriuo sutaria demokratai ir respublikonai – pagalba Ukrainai. Neskaitant, aišku, visokių marginalų ar Maskvos agentų. Ir tai nepalyginama netgi su lendlizo palaikymu per Antrąjį pasaulinį karą. Štai, sakėte, kad dabar „prieš“ balsavo 11, o Ruzveltas pasiekė 55 „už“ ir 45 „prieš“. Amerikai, kuri, kaip sako, abejinga pasaulio problemoms, toks susidomėjimo Ukrainos problemomis ir vienareikšmio palaikymo lygis yra neįtikėtinas.

— Andrejau Andrejevičiau, dėkoju, kad prisijungėte prie mūsų eterio, ir už kaip visada, įdomų pokalbį.

24 Канал

Komentarai ()