2011 konkursas „Mokslo ir religijos santykis“: Techninis požiūris  (27)

Dievo, kaip asmens, ir kuris yra visagalis ir turintis begalinį protą - nėra. Kaip kad frazė, kad siela turi tik žmones. Siela yra surišta iš energijos, kaip kad kūnas iš ląstelių ir audinių. Siela pradeda tobulėti iš paprastos, tyros energijos ir paprasto suvokimo, pavyzdžiui, vienaląsčiai sutvėrimai.


Visi šio ciklo įrašai

  • 2011-12-04 2011 konkursas „Mokslo ir religijos santykis“: Techninis požiūris  (27)

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Ląstelei žuvus, protas pasilieka surištas energijos forma, vadinama siela. Ją perkelia į kitą kūną, bet kad ji toliau tobulėtų, jai prikuriama kliūčių - kad suvoktų vis daugiau. Tokiu būdu per daug gyvenimų ir laiko yra išlavinamas protas, kuris yra surištas energijoje sielos pavidalu.

Pavyzdžiui, žmogus praeitame gyvenime buvo šuo ar kitas gyvūnas, bet jo protas buvo gerai išlavintas. Kad siela būtų tinkamai paruošta žmogaus kūnui, jai sukurti apsunkinimai, o netobuli gyvuliški instinktai išugdyti taip, kad gyvybė suvoktų ir atskirtų negerybes. Po gyvūno mirties, buvo ištrinta atmintis arba ji pasiliko kūne, pasiliko tik aukščiausias protas ir norai. Siela gyvena ne vieną gyvenimą, todėl pirmas gyvenimas būna lengvas ir gal net turtingas. Tokios sąlygos sukurtos tam, kad išmoktų, kokių blogų veiksmų daryti negalima, ilgainiui tai suvoktų ir nusineštų į kitą gyvenimą.

Siela, kuri gyvena žmogaus kūne, turėtų būti protinga ir pranašesnė kitų sielų atžvilgiu, bet tai būtų kvailystė - juk ji turi persikelti į dar protingesnę būtybę. Bet žmogui sudaromos kliūtys. Protingoji „Jėga“, kuri mus prižiūri, neturėtų būti visagalė, ji tiesiog prižiūrėtų.

Jei Dievai pradėtų kalbėti mūsų kalba ir pasakytų, kaip viskas yra, mes tiesiog nieko nesuprastume, nes mums dar daug gyvenimų reikėtų nugyventi, kad suvoktume vis sudėtingesnę aplinką. Jei siela Žmogaus gyvenimo pavidalu gyventų visą laiką, jai tai atsibostų: tie patys veiksmai ir pomėgiai, vėliau ji ieškotų vis kitokių, bet nieko nerastų.

Žmonijos mokslas niekada visko neatras, nes kitaip nebetobulės. Pavyzdžiui, yra koks nors daiktas, kurį turi žmonija išrasti. Jį išradus, žmonės gyventų lengvai ir be vargo bei tobulėjimo, todėl žmonės išranda kokį nors tarpinį išradimą, kurį tobulina dar ir dar...

Būtybė (Dievas), kuri mus prižiūri, yra išsilavinusi ir suvokia tiek, kad gali suprasti kitas dimensijas, dar tobulesnes, dar aukštesnes dimensijas, kur slypi begalybės atradimų, suvokimų ir malonumų rūšys.


Dalyvaukite ir jūs Technologijos.lt redakcijos organizuojamame konkurse Mokslo ir religijos santykis! Apie konkursą ir jo sąlygas >>>

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: www.technologijos.lt
Autoriai: Dovydas Sidlauskas
(0)
(0)
(0)

Komentarai (27)

Susijusios žymos: