Manau, jog būtina imtis dalinės mobilizacijos. Toks jau kurį laiką lauktas Rusijos prezidento pareiškimas, kuris, kaip spėjama, buvo iš anksto įrašytas, bet dėl nepaaiškintų priežasčių atidėtas trečiadienio rytą buvo galiausiai paleistas į eterį ir nuvilnijo ne tik per Rusiją. Ką tai reiškia? Ko dabar laukti? Ką tai pakeis? Tokie klausimai užgožė gerokai svarbesnę ir pavojingesnę pranešimo dalį.

Tai, kad Vladimiras Putinas mėgsta versti kitus laukti – nesvarbu, ar eilinius savo šalies piliečius, ar kitų šalių lyderius, nėra paslaptis, o pastaruoju metu tokių nemalonių ir žeminančių gestų pats sulaukęs Rusijos lyderis, regis, nusprendė atsigriebti.

Žinia, kad V. Putinas skelbs mobilizaciją ir okupuotų Ukrainos teritorijų prijungimą prie Rusijos pasklido dar antradienį, kai visų Kremliaus propagandinių kanalų eteris buvo parengtas V. Putino pranešimui. Bet po kelių įtemptų ir chaotiškų valandų laukimo pareiškimas dėl nepaaiškintų priežasčių buvo nukeltas į trečiadienio rytą. Iš pirmo žvilgsnio tai nieko nepakeitė. V. Putinas vis tiek pasirodė Rusijos TV kanaluose ir paskelbė, kad Rusijoje bus vykdoma dalinė mobilizacija.

„Kvietimą į karinę tarnybą kol kas gaus tik tie piliečiai, kurie šiuo metu yra atsargoje, ir pirmiausia tie, kurie jau tarnavo Rusijos ginkluotose pajėgose, turi konkrečią karinę specializaciją ir atitinkamos patirties“, – kalbėjo V. Putinas, tarsi nuramindamas, kad visuotinės mobilizacijos kol kas dar nebus. Be to, visi pašaukti esą gaus reikalingus apmokymus.

Bet ko verti tokie pažadai, kai Kremlius tiek melavo – ir savo šalies piliečiams ir pasauliui apie karą Ukrainoje, jo tikslus, eigą, nuostolius? Ir ar yra reikšmingas skirtumas tarp dalinės bei visuotinės mobilizacijos, ką iš viso pakeis toji mobilizacija?

Ne tik Rusijos gyventojų reakcijos rodo, kad ne, bet ir Kremliaus pasirinktas slapukavimas iki paskutinės minutės tempti su sprendimu, žaidimas su faktais, atskiestais melu. Rizikingiausias Kremliaus sprendimas nuo vasario 24-osios imtis kraštutinių veiksmų, regis, buvo išties neišvengiamas, bet jo poveikis gali būti ilgalaikis.

Viskas pagal planą, todėl ir mobilizacija

Mobilizacija, kad ir dalinė, Rusijoje yra dar vienas įrodymas, jog iki šiol visos kalbos apie tai, kaip „specialioji karinė operacija“ vyksta pagal planą, tebuvo melas. Bet Kremlius pasirinko meluoti toliau: V. Putinas ne tik pats vengė vartoti žodį „karas“ – ši sąlyga nėra būtina skelbti dalinę mobilizaciją.

Po V. Putino kalbėjęs nesyk nurašytas ir „nušalintas“ gynybos ministras Sergejus Šoigu pažymėjo, jog nuo „specialios karinės operacijos“ pradžios Ukrainoje težuvo 5,9 tūkst. rusų karių. O ukrainiečiai esą patyrė gerokai didesnių nuostolių – 100 tūkst., iš kurių 60 tūkst. žuvo. Tad logika tokia: jei Rusija karo pradžioje metė per 150 tūkst. karių, iš kurių težuvo 5,9 tūkst., o Ukraina neteko pusės kariuomenės, būtina skelbti dalinę mobilizaciją. Skamba kaip nesąmonė? Bet tokia logika.

V. Putinas pažymėjo, kad tai esą buvo Gynybos ministerijos ir Rusijos kariuomenės generalinio štabo pasiūlymas, nors įsakymas dėl dalinės mobilizacijos jau pasirašytas.

Nenuostabu, kad, Ukrainos teigimu, rusų nuostoliai siekia kone dešimt kartų daugiau, nei jie patvirtina oficialiai, o net ir Vakarų šaltinių duomenimis Rusija neteko kelių dešimčių tūkstančių karių.

Taigi, oficialiai įvardijamų ir neoficialiai žinomų priežasčių loginė sankirta yra jokia paslaptis: Rusija iš tikrųjų patyrė didelių nuostolių, jai trūko ir dabar ypač trūksta karių – patrankų mėsos, kuri būtų metama į frontą, atlaikytų ukrainiečių kontratakas ir gebėtų vykdyti savo puolamąsias operacijas.

Šimtai tūkstančių – tik popieriuje

S. Šoigu pripažino, kad iš viso gali būti mobilizuota 300 tūkst. Rusijos piliečių – tarp jų ir šauktiniai, kurių kasmet Rusija parengia apie 140 tūkst. Bet tai tėra nominalūs, taikos metų skaičiai. Pašaukti karius „ant popieriaus“ yra viena, bet realybėje tikrieji skaičiai ir jų nauda gali būti visai kiti.

Pirmoji problema yra nepasitenkinimas pačioje Rusijoje. Iki šiol Rusija nuostolius bandė kompensuoti bandymais vilioti rusus į armiją pinigais, nusikaltėlius – amnestija, o savanorius provincijoje – ir kitomis motyvacinėmis priemonėmis, kurių niekas neslepia: rusų kariai Ukrainoje jau liūdnai pagarsėjo plėšikavimais, prievartavimais, nevaržomais ukrainiečių kankinimais ir žudynėmis.

Bet net ir tokiais būdais tepavyko pritraukti keliasdešimt tūkst. karių – to neužtenka užlopyti spragas kritiniuose fronto sektoriuose. Bet jau antradienį pasirodžius pranešimams apie būsimą mobilizaciją, apie draudimą 18-56 metų vyrams išvykti iš Rusijos, paieškos sistemos kaito: populiariausi klausimai buvo kaip išvengti karinės tarnybos, kas už tai gali grėsti ir kaip palikti šalį.

Trečiadienį kai kurios paieškos sistemos Rusijoje jau ėmė lūžinėti, o skrydžių bilietų kainos iš Maskvos į Stambulą šoktelėjo iki 3 tūkst. dolerių.

Ir tai – tik paieškos sistemos, kuo naudojasi prieigą prie interneto turintys, tai daryti gebantys rusai. Iki šiol karas tiesiogiai beveik nepalietė Rusijos viduriniosios klasės, ypač didmiesčių – Sankt Peterburgo, Maskvos jaunimo. Visa tai pasikeis: tie, kas yra atlikę tarnybą, kad ir tėvelių iškišti į saugų štabo ar nekovinį dalinį dabar sulauks kvietimo.

Atsisakymas tarnauti, bet kokie nusižengimai ar juo labiau dezertyravimas rusams gali užtraukti kalėjimo bausmę iki 15 metų nelaisvės. Todėl antradienį anonsuota, bet nepaskelbta mobilizacija galėjo būti bandymas patikrinti rusų reakcijas į būsimus veiksmus. Tiesa, neigiamai sureagavo ir rinkos, kur Rusijos įmonių akcijos ėmė čiuožti žemyn.

Bet yra ir kita problema, kur kas opesnė ir sunkiau išsprendžiama, nei nepasitenkinimas ar baimė Rusijoje. Pastarosios problemos gali būti suvaldomos jėga, bauginimu. Ir taip, pašaukti galima šimtus tūkstančių rusų – šauktiniai jau yra apmokomi, ir nors dalis jų dar nė nebaigė bazinio kario parengimo kurso, kuris ir taip kelia abejonių dėl kokybės, toliau bus tik blogiau.

Tiek šauktinius, tiek rezervistus reikia kažkam ir kažkur apmokyti: infrastruktūra Rusijos armijoje tokiems skaičiams nėra pritaikyta. O dar prasčiau yra su personalu – rengti mobilizuotus žmones karui turi patyrę instruktoriai, puskarininkiai, kurių Rusijos armijoje visada trūko. Duoti ginklą į rankas ir tikėtis, kad žmogus ką nors pakeis prieš kovose užgrūdintą ukrainiečių veteraną yra naivu, turint omeny, kad karo lauke ne 1942-ieji, o 2022 metai.

Karas Ukrainoje dar labiau praretino rusų puskarininkių gretas – dalis žuvo arba buvo sužeisti, pateko į nelaisvę, beveik visi laisvi ir taip mobilizuoti į frontą, kuriame jaučiamas vadovavimo ir lyderystės stygius, o dabar dar ir reikės iš naujo apmokyti tarnybą tik pradedančius, visiškai žalius jaunuolius arba įgūdžius seniai pamiršusius, prieš dešimtmetį ar daugiau tarnavusius rusus.

Rusijos rezervo sistema BARS sukurta tik pernai ir nespėta jos nei išbandyti, nei sukurti reikiamos infrastruktūros, personalo sistemos, o apmokyti pavyko tik 9 tūkst.

Rezervistai nėra priešakinės ar elitinės pajėgos, bet jie gali veikti užnugaryje, pavyzdžiui, saugoti užimtą kritinę infrastruktūrą, ryšių linijas ir pan., t. y. atlikti tuos veiksmus, kuriems reikėtų skirti karius iš reguliariųjų pajėgų.

Rusijoje parengtų ir greitai pašaukiamų rezervistų – eilinių, seržantų, ne vyresnių, nei 42 m. ir karininkų, ne vyresnių, nei 57 m. – tų, kurie yra tarnavę pagal kontraktą su gynybos ministerija, gali būti šimtai tūkstančių. Iki karo daugumą Rusijos reguliariosiose pajėgose sudarė būtent tarnaujantys pagal kontraktą – 380 tūkst. karių, palyginus su 250 tūkst. šauktinių, kurie yra atitarnavę bent pusmetį. Bet realus rusų karių – tiek kontraktininkų, tiek savanorių parengimas pasimatė koviniuose veiksmuose. Ir jis buvo apgailėtinas.

Kitaip, nei ukrainiečiai, kurių baziniu parengimu rūpinasi NATO šalių instruktoriai, o koviniu rengimu – patyrę ir dažniau, nei rusai rotuojami Ukrainos pajėgų puskarininkiai, rusai tiesiog neturi tokios prabangos.

Kitaip, nei ukrainiečiai, kurie yra motyvuoti ir gina savo šalį, rusai mobilizuojami į karą, apie kurio priežastis Kremlius įžūliai meluoja. Tai savo kailiu jau patyrė patrankų mėsa tapę okupuotų Luhansko ir Donecko sričių vyrai, kuriuos masiškai gaudė gatvėse ir siuntė į karo mėsmalę, prieš tai nei apmokę, nei tinkamai aprūpinę.

Ar ir taip be savo iPhone atnaujinimų likęs jaunas maskvietis, peterburgietis labai bus sužavėtas po abejotinos kokybės apmokymų kautis ir žūti svetimoje šalyje, kur karą sukėlusi jo paties šalies valdžia apgaudinėja dėl tikrųjų kėslų? Net jei Maskvoje ir Peterburge mobilizuotųjų bus mažuma vien jau todėl, kad čia jaunuoliai gebėdavo geriausiai išsisukti nuo karinės tarnybos, pašauktųjų skaičius kelis kartus viršys tą, kuris buvo mestas prieš Ukrainą karo pradžioje.

O tai reiškia, kad 300 tūkst. tėra popierinis skaičius ir mobilizacija gali vykti lėtai – netgi fronte kariaujančių rusų pajėgų sąskaita, iš ten atitraukiant puskarininkius ir karininkus mokymams.

Kitas klausimas – aprūpinimas. Rusijos armijos įprotis paraduose girtis pakazūcha yra žinomas – nublizginti batai, žvilgančios uniformos ir tvarkingai riedanti ar tankų biatlonuose – parodomuosiuose šou dalyvaujanti naujausia šarvuota technika.

Bet realiose kovose Ukrainoje netgi patys ukrainiečiai stebėjosi, šaipėsi ir baisėjosi, kaip prastai aprūpinti jų priešininkai. Ir tai buvo dar karo pradžioje.

Aprūpinimas pasikeitė tik į blogąją pusę, kai didelę dalį naujos Rusijos karinės technikos ir ginkluotės ukrainiečiai sunaikino, atėmė, o dabar frontą pasiekia iš užmirštų Šaltojo karo laikų rezervų tempiami senutėliai rusų tankai T-62.

Jei Rusijos armija tikisi vien mase įveikti Ukrainos kariuomenę, kuri kasdien sulaukia vis daugiau vakarietiškos ginkluotės, technikos, įgauna įgūdžių vykdyti jungtines operacijas, tai mobilizuotų rusų gali laukti ne viena liūdna ir tragiška staigmena fronte.

Už mobilizaciją baisiau tik viena

Kita vertus, Rusijos armija neturėjo ir kitos išeities: pernelyg ilga fronto linija, kurioje jau kurį laiką tiesiog trūko karių pradėjo braškėti ties Charkivu, Chersonu, o neturint rezervų grėsė visiška katastrofa. Jos galimybė išlieka iki šiol, mat mesti mobilizuotą rezervą iš karto Rusija neturi galimybių, todėl tikimasi stabilizuoti padėtį ir laukti kitų metų, kai bent iš dallies bus galima kompensuoti nuostolius.

O iki tol iškalbingais V. Putino perspėjimais lieka jo dar kartą pakartoti grasinimai panaudoti ir branduolinius ginklus. Rusijos doktrina numato, kad tokių masinio naikinimo ginklų panaudojimas yra galimas, jei kyla konvencinio pralaimėjimo grėsmė ar grėsmė Rusijos teritoriniam vientisumui.

Būtent pastaroji pranešimo dalis, o ne kalbos apie dalinę mobilizaciją dabar kelia daugiau nerimo tiek Ukrainai, tiek jos sąjungininkams, mat eskalacijos rizika smarkiai išaugo.

V. Putinas jau pažadėjo paremti artimiausiomis dienomis vyksiančius pseudoreferendumus okupuotose Ukrainos teritorijose – Luhansko, Donecko, Zaporižės, Chersono srityse dėl prisijungimo prie Rusijos. Tai, žinoma, itin žavu, prisimenant V. Putino ikikarines kalbas, kad jis esą nesiekia gviežtis Ukrainos teritorijų.

Logika tokia, kad prijungtos prie Rusijos jos, Kremliaus matymu, taptu to teritorinio vientisumo dalimi, į kurią negalėtų kėsintis Ukraina.

Ši logika, suprantama, yra skylėta, mat ukrainiečiai jau nesyk įrodė galintys atakuoti tiek Krymą, kurį Rusija laiko savo dalimi, tiek objektus Belgorodo srityje, kuri išties priklauso Rusijai. Ir nepaisant atakų, Rusija savo grasinimų iki šiol neįgyvendino.

Viskas, žinoma, gali pasikeisti, jei ukrainiečiai tęs puolamąsias operacijas sausumoje – ne apšaudymus, o būtent sausumos kontrpuolimą, siekdami susigrąžinti teritorijas, prarastas Rusijai. Ir būtent tada iškils dilema, ar Rusija gali įgyvendinti savo grasinimus panaudoti branduolinius ginklus.

Komentarai (6)