Marius Kavaliauskas. Lietuvos vilkų likimas MŪSŲ RANKOSE
(22)
„Pakeičiu Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. spalio 20 d. įsakymą Nr. D1-868 „Dėl vilkų sumedžiojimo per 2010–2011 metų medžioklės sezoną limito patvirtinimo“ ir įrašau vietoj skaičiaus „60“ skaičių „40“.“
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia
tik entuziazmo.
Šis 2011 m. vasario 1 d. aplinkos ministro Gedimino Kazlausko pasirašytas įsakymas atnaujino senas diskusijas. Juo remiantis vilkų medžioklė bus sustabdyta, kai tik Aplinkos ministeriją pasieks informacija apie sumedžiotą keturiasdešimtą vilką. Klausimus apie tai, kiek vilkų reikia Lietuvai ir kiek jų yra dabar, turi teisę spręsti ir sprendžia Aplinkos ministerija pasitelkdama mokslininkus, miškininkus ir medžiotojus. Šiame straipsnyje pabandysiu apžvelgti, kaip ši situacija atrodo besidominčiam žmogui „iš vidaus“ – medžiotojui, savo plotų biologine įvairove suinteresuotam labiau negu šernų skaičiumi ar briedžių gerove.
Tikriausiai niekas nemano ir nebando įrodyti, kad vilkus Lietuvoje reikia išnaikinti, nelabai realiai atrodo ir siūlymas visiškai atsisakyti vilkų medžioklės. Iš esmės vilkų populiacijos reguliavimo sistema yra gera ir teisinga, o diskusijas kursto ne pati sistema, bet tai, kaip ji įgyvendinama. Trūksta aiškaus pagrindo – tikslaus dabartinės populiacijos būklės įvertinimo bei ekonomiškai, ekologiškai ir dar kaip tik įmanoma pasverto optimalaus vilkų kiekio Lietuvoje nustatymo. Šie skaičiai yra, tačiau jie pagrįsti kol kas labai miglotai.
Štai, pavyzdžiui, apskaitos. Nuo seno įprasta, kad medžiojamųjų žvėrių apskaitas savo plotuose kasmet atlieka visos Lietuvos medžiotojų klubai ir būreliai. Vilkų apskaitoms pastaruosius penkerius metus papildomai pasitelkti ir miškininkai – jie užduotį atlieka girininkijų, urėdijų lygmeniu, nepriklausomai nuo medžioklės plotų suskirstymo. Vien faktas, kad šių medžiotojų ir miškininkų atliekamų apskaitų rezultatai skiriasi beveik trigubai, verčia abejoti jų patikimumu. Tie skaičiai, kuriais remiasi Aplinkos ministerija, nustatydama kasmetines vilkų sumedžiojimo kvotas, gaunami mokslininkams apibendrinus miškininkų vykdomų apskaitų duomenis. Būtų logiška, jei augant populiacijai, atitinkamai būtų didinama ir sumedžiojimo kvota. Tačiau dabar matome, kad taip nėra – 2008 m. buvo suskaičiuota 270 plėšrūnų, o sumedžiota 30, 2010 m. suskaičiavus 250 vilkų buvo rekomenduota sumedžioti 60 vilkų. Jei tikslas yra sumažinti šių žvėrių skaičių, o ne išlaikyti dabar esamą, tuomet gal reikėtų tai pagrįsti svariais argumentais? Na, bet apie argumentus vėliau. Dar kyla mintis apie kitą sunkiai paaiškinamą dalyką – mistiškai dingstantį vilkų populiacijos prieauglį. Akivaizdu, kad iš apie 250 vilkų kasmet sumedžiojant 30–40 individų po poros metų populiacija gerokai padidėtų. Šiuo metu yra atvirkščiai. Peršasi išvada, kad arba vilkų yra gerokai mažiau, negu suskaičiuojama, arba sumedžiojamų vilkų skaičius gerokai didesnis, negu nustatoma kvota. Bandymas tokią situaciją paaiškinti vilkų emigracija į Lenkiją taip pat neatrodo logiškas, greičiau atvirkščiai. Sienų su Latvija ir Baltarusija ilgį ir miškingumą lyginant su Lietuvos ir Lenkijos siena akivaizdu, kad vilkų imigracijai į mūsų šalį daug geresnės sąlygos negu emigracijai.
Šiuo metu Gamtos tyrimų centro rekomenduojamas optimalus vilkų populiacijos dydis yra 200 individų. Gali pasirodyti keista, tačiau jį nustatant vilkų teikiama nauda niekada nebuvo detaliau tyrinėjama. Informacijos ta tema beveik nėra ir tai, matyt, normalu – nuo seno vilkas buvo „plėšikas“ ūkininkams, konkurentas medžiotojams ir žvėrienos paruošų planus trukdantis vykdyti „kenkėjas“ tarybų valdžiai. Šiandien medžioklės tradicijoms ir įpročiams stabiliai transformuojantis kryptimi „pašerk savo šerną, užsiaugink savo šerną, sumedžiok savo šerną“, vilko, kaip konkurento medžiotojui, įvaizdis tik stiprėja. Vis dėlto nereikėtų pamiršti, kad būdami „rakštimi geroj vietoj“ avių augintojams ir medžiotojams pilkiai teikia ir šiokią tokią naudą. Vienas iš pavyzdžių galėtų būti vilkų pagalba reguliuojant smulkiųjų plėšrūnų (lapių ir mangutų) skaičių. Daugybę metų šių žvėrelių populiacija yra perteklinė, kasmet ji tarsi didžiulis presas spaudžia kiškių, stirnų prieauglį ir ant žemės perinčius paukščius (kurių nemaža dalis jau seniai įrašyta į Raudonąją knygą), o dabar ji atsisuko prieš save pačią – skirtinguose rajonuose sumedžiojama ir pastebima iki pusės (kai kur dar daugiau) niežuotų lapių ir mangutų. Pats būdamas medžiotojas vis dėlto turiu pripažinti – medžiotojai susimovė. Susimovė nesugebėdami sureguliuoti kailiniuotųjų skaičiaus, o dabar tai sėkmingai padarys visagalė gamta niežinių erkučių pavidalu.
Dar vienas liaudies probleminiu vadinamas gyvūnas – bebras. Nepaisant ekologinės šio žvėrelio naudos, bebrų veiklos žala žemės ir miškų ūkiui yra didžiulė. Ir čia vilkui galėtume dėti didžiulį pliusą – medžiotojai ne visada geba ar nori praretinti bebrų šeimynas sunkiai prieinamose vietose, o pilkieji plėšrūnai mielai ir labai sėkmingai tą daro.
Dar aiškesnis pavyzdys apie naudą miškų ūkiui galėtų būti man šiek tiek žinomas Šiaulių miškų urėdijos Dūkto miškas. Kasmet į šį mišką iš gretimo Tyrulių durpyno ir tolimesnių vasaros ganyklų susirenka gana nemažas skaičius briedžių. Čia juos sutraukia atželiančiuose 5–10 metų amžiaus kirtimuose vyraujantys lapuočių – drebulių, uosių jaunuolynai, į karklų ir šaltekšnių pomiškį sužėlę šlapi miško sklypai. Geriausiose ganyklose susirinkę briedžiai karaliauja tol, kol nuima didžiąją dalį „derliaus“ – nuskabo šiųmečius ūglius. Kad juos pasiektų, žvėrys išlaužo ištisus plotus. Miškininkai skundžiasi nuostoliais, prašo medžiotojų pagalbos, tuo tarpu medžioklė šioje vietoje negali stipriai pagelbėti – pagalba būtų efektyvi tik tuo atveju, jei briedžiai būtų medžiojami būtent tuo laiku ir toje vietoje, kur yra daroma žala. Padėti galėtų vilkų šeimyna – tolygiau žiemos ganyklose pasiskirsčiusių briedžių padaromi nuostoliai mažėtų, mažesni būtų ir visiškai sunaikintų medynų plotai. Beje, vilkai šioje teritorijoje gyveno nuo senų laikų – Tyrulių pelkėse vesdavo jauniklius, medžiodavo visose apylinkėse, taip pat ir Dūkto miške. Žinoma, pasitaikydavo ir papjautų naminių gyvulių, tačiau tuo metu dėl kiekvieno vilkų papjauto veršelio triukšmingi reportažai nebuvo kuriami, tad ir šios nedidelės vietinės reikšmės tragedijos neatrodė labai svarbios.
Didesnės bėdos prasidėjo gal 2004 m., kai šioje vietoje liko vilkų neapgyvendintas ir beveik nelankomas plotas. 2009-ųjų pavasarį Tyrulių pelkėse apsigyvenusi jaunų vilkų porelė išsilaikė tik kiek ilgiau nei pusmetį – žiemą vienas jų buvo sumedžiotas, o kitas kažkur dingo. Belieka laukti kitų – protingesnių, atsargesnių, atsparesnių...
Rodos, aišku, kad skaičiuojant optimalų vilkų kiekį Lietuvoje reikėtų atsižvelgti ir į pliusus, ir į minusus, ir į daromą žalą, ir į teikiamą naudą. Tačiau dabar kyla visai pagrįstas įtarimas, kad tas skaičius nustatytas remiantis dviem argumentais – vilkų daroma žala ūkininkams ir mokslininkų įvardijama 100 individų riba, nuo kurios lietuviškajai populiacijai jau iškiltų rimta grėsmė.
Nustačius tvirtais argumentais pagrįstą optimalų vilkų kiekį ir sutvarkius apskaitų sistemą, kitas žingsnis turėtų būti efektyvesnė sumedžiojamų vilkų skaičiaus kontrolė. Tam visų pirma reikia sugriežtinti atsakomybę už sumedžioto vilko neįtraukimą į medžioklės dokumentus. Šiuo metu vilkas Lietuvoje nėra licencijuojamas žvėris. Tai reiškia, kad sezono metu sumedžiojus vilką ir to neužfiksavus medžioklės lape medžiotojui būtų taikoma ATPK 85 straipsnio 1 dalis: „Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklėse numatytų medžioklės vadovo pareigų nevykdymas arba netinkamas vykdymas.“ Šis pažeidimas užtraukia medžioklės vadovui įspėjimą arba baudą nuo vieno šimto iki keturių šimtų litų.
Nesiimu spręsti, ar tai didelė bauda, galiu tik pateikti pavyzdį, kad galėtumėte palyginti. Medžiotojas sezono metu leistinu būdu sumedžiojęs stirną ir neužpildęs licencijos būtų baudžiamas pagal ATPK 85 str. 4 dalį: „Medžiojimas medžioklės plotuose be galiojančio leidimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius ar be galiojančios licencijos arba licencijos neužpildymas sumedžiojus gyvūną, kurį sumedžioti teisę suteikia licencija, arba medžiojimas uždraustu laiku ar uždraustose vietose, arba medžiojimas draudžiamais įrankiais, priemonėmis ar būdais užtraukia medžiotojui teisės medžioti atėmimą nuo vienerių iki trejų metų su pažeidimo padarymo įrankių ir priemonių konfiskavimu.“
Paprastai tariant, sumedžiojus vilką ir „pamiršus“ tai užfiksuoti medžioklės dokumentuose, medžiotojas geriausiu atveju bus įspėtas, o blogiausiu – nubaustas nuo 100 iki 400 litų bauda. Analogiškai pasielgęs sumedžiojęs stirną (stirniną) medžiotojas dažniausiai prarastų ne vieną tūkstantį kainuojantį šautuvą ir mažiausiai metams netektų teisės medžioti, taip pat turėtų pagal nustatytą metodiką atlyginti gamtai padarytą žalą.
Apie žalą. Žala gamtai už neteisėtai sumedžiotą vilką prilyginta žalai už stirnos ar šerno jauniklį. Palyginkite: žiemos pabaigoje šernų priskaičiuojama daugiau nei 50 tūkst. Apie 40 tūkst. jų kasmet sumedžiojama. Stirnų atitinkamai priskaičiuojama daugiau nei 100 tūkst., o sumedžiojama apie 20 tūkst. Vilkų priskaičiuojama apie 250, sumedžiojama apie 40, o žala gamtai už bet kurio iš šių gyvūnų sunaikinimą vienoda. Kyla natūralus klausimas: kas lemia tą žalą gamtai – mėsos ir kailio vertė ar konkretaus individo vaidmuo ekosistemoje? Juolab kad kai kalbame apie saugomas rūšis, žala gamtai apskaičiuojama tikrai ne pagal mėsos ir kailio (gautos produkcijos) vertę.
Savo giriose galime turėti daugiau vilkų ir nuo to mūsų gamta bus tik sveikesnė. Tačiau kol kas vilkų skaičiaus didinimas brandina konfliktą su ūkininkais, kurį geriau už bet kokias tvoras ar aviganius šunis išspręstų žalos kompensavimas. Atitinkamas projektas, pritaikantis ES aplinkosaugos fondus vilkų žalai kompensuoti, būtų puikus sprendimas, tuo tarpu bandymas šios žalos kompensavimą primesti medžiotojams gerokai prasilenkia su logika – medžiotojai tikrai neapsaugos nuo tokios žalos, kol plotuose bus bent vienas vilkas.
Pabaigoje norėčiau priminti, kad egzistuoja dar vienas dalykas, kurį derėtų žinoti kai kuriems emocingiems, beatodairiškai smerkiantiems medžiotojus ir medžioklę vilkų užtarėjams – kuo didesnis skaičius vilkų bus mūsų miškuose, tuo daugiau jų kasmet teks sumedžioti... Medžiotojai visame šiame reikale yra ne oponentai, o tik dar viena didelė suinteresuotų asmenų grupė, su kuria anksčiau ar vėliau teks rasti kompromisą. Tad siūlau pasistengti išvengti karštų emocijų ir „svaidymosi grumstais“ dėl konkretaus žvėries – visi sprendimai turi būti orientuojami į populiaciją, o ne į vieną vilką ar jų šeimyną.
„Žurnalo apie gamtą“ 2010 m. 6 numeryje skaitykite:
Pasaulio gamta Jonas Rimantas STONIS, Andrius REMEIKIS. Himalajų gamta ne tik nustebino, bet ir išgąsdino (VPU Biosistematikos tyrimų grupės lauko darbai Indijoje) (2)
Pažink gamtą Kristina KARNICKAITĖ. Ekologiška vaistažolių vaistinėlė žiemai Kęstutis ČEPĖNAS. Briedžiai Breslaujos apylinkėse II
Baltasis gandras LOD. Baltasis gandras (Ciconia ciconia) kitų šalių tautosakoje LOD. Vandens paukščių globa
Veikla Egidijus BACEVIČIUS. „Tyrėjų naktys – 2010-ieji“
Gamtos įdomybės Sigutis OBELEVIČIUS. Nepakartojamas 2010 metų grybavimo sezonas Algimantas KAMIČAITIS. Elnių keistenybės
Numerio fotoreportažas Laukų grakštuolė stirna
Problemos ir aktualijos Feliksas ŽEMULIS. Ar nenuskurs Lietuvos girios? Marius KAVALIAUSKAS. Lietuvos vilkų likimas mūsų rankose
Po paukščio sparnu Ričardas PATAPAVIČIUS. Paukščių žiedavimas (10). Kiek, kur, kas žieduoja?
Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: Apie gamtą
Autoriai: Marius Kavaliauskas