Vienas seniausių pasaulyje prijaukintų šunų buvo suvalgytas žmogaus (4)
Maino universiteto absolventas rado įrodymų apie seniausią Amerikos žemyne prijaukintu laikomą šunį. Samuelis Belknapas, dirbantis Maino universiteto antropologijos departamente ir Klimato kaitos institute, tyrinėdamas gerai išsilaikiusias žmogaus išmatas rado 9400 metų senumo šuns kaukolės fragmentą, rašo Physorg.com.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Faktas, kad kaulas buvo rastas žmogaus išmatose, patvirtina ankstesnius mėginimus įrodyti, kad Naujojo pasaulio žmonės prijaukintus šunis naudojo kaip maisto šaltinį. „Tai yra svarbus mokslinis atradimas, kuris gali daug pasakyti ne tik apie genetinę šunų istoriją, bet ir apie šuns ir žmogaus santykį praeityje, – pasakojo S. Belknapas. – Jie buvo ne tik kompanionai, gynėjai ir padėjėjai medžioklėse, bet ir maisto šaltinis“.
S. Belknapas teigia savo tyrimu tik norėjęs pagrįsti disertaciją apie senovės žmonių mitybą ir maistą holoceno epochos metu Teksaso Žemutiniame Pecos regione. „Neieškojau seniausio Naujojo pasaulio šuns, stengiausi suprasti žmogaus mitybą pietvakariniame Teksase. Taip jau nutiko, kad šitas žmogus, kuris gyveno prieš 9400 metų, valgė šunieną. Tai parodo, kad kartais didieji moksliniai atradimai atskleidžiami ne tada, kai specialiai jų siekiame“, – sakė S. Belknapas.
S. Belknapas ir jo kolega Robertas Ingrahamas pirmieji vizualiai indentifikavo kaulą kaip dešiniojo pakaušio krumplio – vietos, kur kaukolė jungiasi su stuburo slanksteliu – fragmentą. Šis kaulas žinomas kaip BE-20. R. Ingrahamas taip pat indentifikavo kaulą, esantį Harvardo universiteto Lyginamosios zoologijos muziejuje. Palyginamoji analizė parodė, kad rastas fragmentas atitiko esantį muziejuje, kuris priklausė trumpanosiui Indijos šuniui iš Naujosios Meksikos. Tuomet kaulas buvo nusiųstas Oklahomos universiteto tyrinėtojui Ceciliui Lewisui, kuris atliko DNR analizę. Tyrinėtojas pagrindė išvadą, kad BE-20 priklausė naminiam šuniui, o ne vilkui, kojotui ar lapei.
Vizualiai šunų, vilkų, kojotų ir lapių kaulai atrodo panašūs, tačiau naminiam šuniui išsivystė skirtinga genų sandara. Tikras naminis šuo, manoma, kilęs iš Eurazijos vilkų rūšių, kurie greičiausiai kirto Beringo sausumos tiltą, judėdami į Šiaurės Ameriką, tuo metu, kai Naujajame pasaulyje kūrėsi žmonės.
Kaulų ir išmatų amžius buvo patvirtintas tiesioginiu pavyzdžio datavimu, naudojant pagreitintą masės spektrometrinį radioaktyvųjį datavimo metodą. Anot S. Belknapo, tiesioginis datavimas yra svarbus atradimams. „Jaguaro urve Aidaho valstijoje buvo atrasti keli kaulai, kurie ilgą laiką buvo laikomi senesni nei 11 tūkst. metų, tačiau, kai jie buvo patikrinti tiesioginio datavimo metodu, paaiškėjo, kad jų amžius yra nuo 1000 iki 3000 metų“, – pasakojo jis.
Iš kaulo dydžio, kuris buvo pusantro centimetro ilgio ir vieno centimetro skersmens, S. Belknap sprendžia, kad šuo galėjęs sverti 25-30 svarų (11,3 – 13,6 kg). S. Belknapo atradimas laikomas nenuginčijamu įrodymu, kad žmonės šunis naudojo maistui. Etnografinių tyrimų duomenimis, šunys buvo valgomi arba ypač sunkiu laiku, arba švenčių metu.
Šunys buvo skerdžiami specifiniu būdu ir gali būti, kad iš jų buvo verdamas troškinys – tai paaiškintų, kaip šuns kaukolės ir kiti kaulai atsidūrė žmogaus išmatų mėginyje. „Gali būti, kad skerdimo metu mėsoje užsiliko mažų kauliukų ir tokiu būdu jie pateko į troškinį ar sriubą“, – aiškina S. Belknap.
Nors yra žinoma, kad šunys taip pat buvo gerbiami kaip ir šiomis dienomis – buvo rasta daugybė maždaug tos pačios eros naminių šunų kapaviečių, kurios rodo šiokią tokią pagarbą – vis tik nežinoma, ar šis konkretus šuo iš pradžių buvo laikomas kaip naminis gyvūnas apsaugai ar tiesiog auginamas maistui. S. Belknapo atradimas pirmiausia bus paskelbtas žurnale „Fizinė antropologija“ ir kituose moksliniuose žurnaluose, praneša Physorg.com.
