Ilgiau nei 40 metų mums tvirtino, kad norint sulieknėti ir gerai jaustis, reikia atsisakyti sočiųjų riebalų. Dabar vis labiau pripažįstama kita nuomonė – kad pikčiausias mūsų priešas ne riebalai, o cukrus. Iš tiesų tai toli gražu nėra nauja idėja – dar septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ją gynė bitų dietologas John Yudkin. Nepaisant to, jis savo dienas baigė išjuoktas, sugadinta reputacija ir praktiškai užmirštas. Apie vieną iš didžiausių XX amžiaus antros pusės mokslinių klaidų pasakoja Guardian žurnalistas ir rašytojas Ian Leslie. Tai istorija ne tik apie žmogų, savo teorija keturiais dešimtmečiais aplenkusį kolegas, bet ir apie tai, kaip idėjos, nesutampančios su įsigalėjusia nuomone, gali būti nepelnytai palaidotos be jokios priežasties.

Po ilgų debatų, 1980 metais, JAV vyriausybė išleido pirmąjį maitinimosi rekomendacijų sąvadą – dokumentą, kuriuo vadovavosi gydytojai, produktų gamintojai ir, galų gale, vartotojai. Pagrindinė sąvado rekomendacija – mažinti sočiųjų riebalų ir cholesterino vartojimą. Amerikiečiai nuolankiai pakluso. Dešrainius ir mėsainius ėmė keisti makaronai ir ryžiai, sviestą – margarinas ir augalinis aliejus, kiaušinienę – javainiai, pieną – apelsinų sultys ir taip toliau. Bet kažkas ėmė vykti ne taip. Žvelgdami į Amerikos nutukimo istoriją, matome, kad jeigu šeštajame dešimtmetyje viršsvorį turėjo vos 12 % amerikiečių, devintajame – 15 %, tai šio amžiaus pradžioje šis skaičius pakilo beveik iki 30 %; dabar 35 % suaugusių JAV gyventojų yra nutukę.

Tokia įvykių raida supykdė visus: dietologus, vyriausybę, spaudą, visuomenę ir netgi produktų gamintojus, labiausiai pajutusius visuomenės nepasitenkinimą. Visi kaltino visus, ir liko tik viena pusė, ant kurios niekas nepyko, – mokslininkai. O juk kalti buvo jie. Riebalų atsisakymo pasekmes numatyti buvo nesunku: kadangi yra vos trys būdai gauti egzistavimui būtiną energiją – riebalai, angliavandeniai ir baltymai, – vienos grupės produktų vartojimo apribojimas neišvengiamai reiškia kitos vartojimo padidėjimą. Tai yra, kad atsisakius riebaus maisto, padidės saldaus vartojimas, buvo akivaizdu.

Be to, mokslo bendruomenė atmetė idėją, prie kurios dabar grįžta, – idėjos apie cukraus žalą. Idėjos, kurią prieš daugiau nei 40 metų išsakė žymus britų dietologas Johnas Yudkinas savo knygoje „Švarus, baltas, mirtinas“ (Pure, White, and Deadly), reziumuojančioje jo mintis apie cukraus pavojų, kurias pirmą kartą jis paskelbė dar 1957 metais.

Yudkinas tuo metu tapo būtent mokslo mainstreamo auka. Britas, pastebėjęs širdies kraujagyslių ligų vystymosi ir cukraus vartojimo koreliaciją, atliko laboratorinius eksperimentus su gyvūnais ir žmonėmis, kuriais patvirtino (beje, jis nebuvo pirmasis), kad cukrus kepenyse perdirbamas į riebalus, kurie paskui patenka į kraują. Be to, kadangi gyvūniniai riebalai žmogaus dietoje buvo visados, o grynas cukrus joje pasirodė prieš, evoliucijos požiūriu, niekingus 300 metų, dėl mūsų prastos savijautos veikiausiai kalta raciono „naujovė“, padarė išvadą Yudkinas.

Visgi ХХ amžiaus viduryje vyravo kitokia nuomonė – tada priešas numero uno buvo riebalai. Yudkino kolegos kaltino jį ryšiais su mėsos ir pieno pramone, vadino jo išvadas propaganda ir sakė, kad jis „gieda tą pačią giesmelę“, neatsižvelgdamas į faktus. Britų dietologas į išpuolius nereagavo, nes tai nederėjo su jo charakteriu ir galiausiai jo idėjų kritika tapo totali. Tarptautinė cukraus tyrimo organizacija (World Sugar Research Organisation) Yudkino knygą pavadino „moksline fantastika“, D. Britanijos Cukraus biuro organizacija (Sugar Bureau) apibūdino jo išvadas kaip „emocionalius pasvarstymus“.

Tuo pačiu pinigai tyrimams – o reiškia, ir patiems tyrėjams – susitelkė riebalų priešininkų stovykloje, būtent į šią sritį savo grantus kreipė įtakingos sveikatos apsaugos organizacijos, tokios, kaip Amerikos širdies ligų asociacija (American Heart Association) ir Nacionaliniai sveikatos institutai (National Institutes of Health). Netgi nepaisant to, kad kai kurie „riebalų“ hipotezės šalininkai nurodydavo silpnas jos vietas, idėjos adeptai – visi gerbiami žymūs gydytojai, dažniausiai pažįstami tarpusavyje – tęsė tyrimus iš anksto numatyta kryptimi.

Paskutiniu lašu, nusvėrusiu svarstykles kovos prieš riebalus pusėn, tapo garsaus amerikiečių mokslininko Ancelo Keyso 210 puslapių darbas „7 šalių tyrimas“, dabar kritikuojamas, kad iš pat pradžių buvo sukurtas taip, kad patvirtintų reikiamą hipotezę, ir dėl kitų klaidų. Vėliau vienas iš tyrime dalyvavusių mokslininkų dar kartą ištyrė panaudotą medžiagą ir padarė išvadą, kad produktu, kuris, kaip tvirtinta, sukeldavo širdies ligas, iš tiesų buvo ne sotieji riebalai, o cukrus. Bet tai buvo jau vėliau, o tada, aštuntajame dešimtmetyje, „7 šalių tyrimas“ buvo pripažintas kanonu, ir riebalų hipotezė tapo oficialia.

Kaip teigė Maksas Plankas, naujos teorijos įsigali ne dėl vykstančių diskusijų, o tik išmirus senosios teorijos šalininkams, tad ir šiuo atveju situacija ėmė kisti tik XXI amžiuje. Viena po kitos pasirodė knygos ir straipsniai, ginčijantys riebalų hipotezę. Pasaulis ūmai suvokė, kad žmogaus organizmas su maistu gaunamas medžiagas kuo aktyviausiai perdirba, ir kad cholesterino valgymas nėra tolygu aukštam cholesterino lygiui kraujyje: daugeliui žmonių ir 25 per dieną suvalgyti kiaušiniai cholesterino lygio smarkiai nepakels. Tikrindami keturių dešimčių senumo „taisykles“, Oksfordo universiteto mokslininkai 2008 metais atliko visos Europos šalių koreliacijos tarp riebalų vartojimo ir širdies kraujagyslių susirgimų tyrimą ir išsiaiškino, kad koreliacija yra, bet atvirkštinė. Pavyzdžiui, Prancūzijoje, riebaus maisto vartojimo lyderėje (kuri kažkodėl nepakliuvo į Keyso tyrimą), širdies kraujagyslių susirgimų buvo mažiausiai, o štai Ukrainos piliečiai, kur riebaus maisto suvartota mažiausiai, nuo šių susirgimų buvo mirštama dažniausiai.

Nauja tyrėjų karta ir auganti įrodymų bazė privertė pasaulį grįžti prie tokių mokslininkų, kaip Yudkinas idėjų, ir patvirtinti jų išvadas. Riebalams panaikinti ne tik širdies kraujagyslių susirgimų, bet ir vėžio sukėlimo kaltinimai. Kaip rašo Guardian, sveikatos apsaugos organizacijos pastaruosius keletą metų stengiasi ištaisyti savo klaidą. Beje, jos tai daro nestaigiai, dėl ko, remiantis Credit Suisse apklausos rezultatais, daugiau nei pusė JAV gydytojų iki šiol tiki, kad cholesterinas maiste virsta cholesterinu kraujyje.

JAV sveikatos apsaugos ministerijos išleistose 2015 metų maitinimosi rekomendacijose, taip ir neatsirado nuorodų į naujus tyrimus apie cukraus žalą ar naudingas riebalų savybes. Mokslo požiūriu tai visiškai nesuvokiama, tačiau visiškai suprantama politikos, pabrėžia Leslie: gerbiamiems amerikiečių dietologams nėra prasmės kelti abejonių jų įtaką remiančia idėja. Iki šiol straipsniai, neigiantys riebalų hipotezę, smarkiai kritikuojami, nors kritikai ne visada gali nurodyti, kas konkrečiai sukėlė jų įniršį.

Nepaisant visko, ledas pajudėjo. Pastaraisiais metais vis daugiau tyrėjų ginčija keletą dešimtmečių išsilaikiusią sustabarėjusią riebalų žalos teoriją. Kodėl tai nenutiko anksčiau? Dėl to kaltas profesorius Johnas Yudkinas, tvirtina endokrinologas Robertas Lastigas, vienas iš pirmųjų 2009 metais paskelbęs cukrų nuodu: „Su juo buvo susidorota taip žiauriai, kad niekam nesinorėjo pakartoti jo lemties“.Tikintiems konspirologija, pasaulinės meilės cukrui ir neapykantos riebalams istorija visai gali atrodyti kaip sąmokslo teorija: elitas nutildė, iškėlusį neeilinę idėją puikų mokslininką ir stumtelėjo milijonus žmonių į nutukimo glėbį. Kitiems tai bus dar vienas priminimas, kaip nepaslankumas ir išankstinis nusistatymas stabdo mokslą ir progresą.

Ира Соломонова
slon.ru