Žiniasklaidoje nerimsta aistros dėl girtumo nustatymo vairuotojams teisingumo. Diskusijoje aktyviai dalyvauja policijos pareigūnai, tvirtai įsitikinę, kad alkotesterio rodmenys yra neginčijamas argumentas nustatant vairuotojo girtumą. Kitai pusei atstovauja manantieji, kad buvo apkaltinti neteisingai, nes, jų teigimu, buvo blaivūs kaip kūdikiai, ir bando teisybės ieškoti teismuose. Teismai priima sprendimus savo nuožiūra: vieną kartą taip, kitą – kitaip.

Apie šią situaciją pasakoja profesorius emeritas hab. dr. Rimvydas Povilas ŽILINSKAS, buvęs Kauno technologijos universiteto Metrologijos instituto direktorius.

Kartkartėmis į viešumą iškyla atvejai, kai policija alkotesteriais fiksuoja nematytus vairuojančių girtuoklių promilių skaičius – 6 ar net 7, kai, medicinos požiūriu, toks asmuo turėtų gulėti komos būsenos… Kas tai? Nauja vietos aborigenų mutantų, kurių gyslomis vietoj kraujo teka alus, veislė, o gal tai alkotesterio fokusai?

Ypač dažni ginčijami atvejai, kai vienkartiniu alkotesterio matavimu randamas šiek tiek didesnis nei leistinas promilių skaičius (pvz., 0,42 ar 0,43) ir vienareikšmiškai fiksuojamas baustinas lengvas girtumas. Surašomi protokolai ir skiriamos baudos, t.y. pasitikima vienkartiniais alkotesterio rodmenimis, neleidžiama čia pat pakartoti matavimo.

Nesutinkantis asmuo turi vienintelę alternatyvą – kaltas ar ne, kuo skubiau atlikti mokamą kraujo tyrimą. Tačiau net ir patvirtinus, kad alkoholio koncentracija neviršija leistino dydžio, tai nebūtinai bus, kaip rodo teismo bylų praktika, pakankamas argumentas išteisinti. Mat nekaltumo prezumpciją užgožia paplitęs įsitikinimas, kad alkotesteris rodo alkoholio koncentraciją kraujyje.

Dviprasmiškos formuluotės

To priežastis – dviprasmiškos Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklių formuluotės, nekvalifikuotas matavimų taikymas bei matavimo rezultatų interpretavimas teismų praktikoje. Turime įteisintą situaciją, kai prasižengimui ir kaltei nustatyti vietoj įrodymų pasitenkinama įtarimais. Manoma, kad taip ir turi būti, patvirtinant teismų sprendimais galimai girtų vairuotojų bylose.

Nusižengimo eismo saugumui įrodymas ir baudų už autotransporto vairavimą esant neblaiviam skyrimas vykdomas pasiremiant alkoholio koncentracijos matavimu ir jo rezultatais. Tam pasitelkiamos 2006 m. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 542 patvirtintos Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklės. 

Šių taisyklių 1 d. 2 sk. įvardijama: „Ne-blaivumas (girtumas) – asmens, apsvaigusio nuo alkoholio, būsena, kai alkoholio koncentracija biologinėse organizmo terpėse – iškvėptame ore, kraujyje, šlapime, seilėse ar kituose organizmo skysčiuose viršija įstatymuose (kokiuose?), Europos Sąjungos teisės aktuose (kokiuose?) ar šių Taisyklių 3 punkte nustatytą maksimalią leistiną normą.“

Čia į vieną vietą suplakti keli nevienaprasmiai požymiai, kurių reikšmė, įvertinant galimą alkoholio poveikį, yra skirtingi. Pagal šias formuluotes girtumas be esminio pagrindo tiesiogiai siejamas su alkoholio koncentracija biologinėse organizmo terpėse, nors vienintelis tiesioginis rodiklis yra alkoholio kiekis kraujyje, veikiantis žmogaus smegenų veiklą.

Antra, kadangi kalbama apie vairuotojo „čia ir dabar“ tyrimą, tai sunkiai įsivaizduojamas „biologinių organizmo terpių“ tyrimas eismo sąlygomis policijos pareigūno turimomis „specialiomis techninėmis priemonėmis“, t.y. alkotesteriu.

Tų pačių taisyklių kitas punktas nurodo, kad tikrinimas yra „policijos pareigūnų veiksmai, kai specialiosiomis techninėmis priemonėmis, kurių metrologinė patikra atlikta teisės aktų nustatyta tvarka, nustatoma, ar transporto priemonės vairuotojas yra neblaivus (girtas)“ – jau be kraujo tyrimo. (Beje, Lietuvos metrologijos įstatymas nenumato jokių „specialiųjų techninių priemonių“, skirtų matavimams ir juo labiau patikrai.)

Jei nėra akivaizdžių apsvaigimo požymių (nerišli kalba, pusiausvyros sutrikimas), alkoholio garai iškvepiamame ore teparodo, kad vairuotojas gali būti vartojęs alkoholinių gėrimų ir sukelti įtarimą, tačiau ar yra viršyta leistina norma, gali būti patvirtinta tik kraujo tyrimu (ir tai ne 100 proc.).

Esamai vairuotojų girtumo nustatymo tvarkai prieštarauja ir tų pačių taisyklių antros dalies nuostatos, kuriose nurodoma, kad policijos pareigūnai į asmens sveikatos priežiūros įstaigą pristato transporto priemonės vairuotoją, įtariamą esant neblaivų (girtą), jeigu objektyviai neįmanoma atlikti įtariamo neblaivumu patikrinimo.

Policininkas sustabdęs vairuotoją vienkartinio alkotesterio parodymo pagrindu priima sprendimą, kad vairuotojas girtas, ir iš karto a priori nustato teisės pažeidimo faktą bei vairuotojo kaltės dydį. Tuo pat metu LR sveikatos apsaugos ministro

2006 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. V-505 patvirtinta medicininės apžiūros neblaivumui (girtumui), apsvaigimui nuo psichiką veikiančių medžiagų nustatyti atlikimo metodika nurodo (p. 10.4), kad greitos tyrimo priemonės (testai) gali būti taikomos tik kaip pradinis metodas. Pirminio tyrimo (testavimo) rezultatai privalo būti patvirtinti tiesiogiai tiriant alkoholio koncentraciją kraujyje. 

Pagal esamą vairuotojų kontrolės praktiką pripažįstama, kad ne teismas, o policininkas surašydamas protokolą jau nustato kaltę. Įrodymas – alkotesterio vienkartinio matavimo metu parodytas promilių skaičius tikrinto vairuotojo iškvepiamame ore.

Paradoksas: matuojama alkoholio koncentracija iškvepiamame ore, o baudžiama pagal alkoholio kiekį kraujyje, manant, kad tarp jų yra tiesioginis ir griežtai fiksuotas ryšys, nors tam patvirtinti yra tik alkotesterių gamintojų bei pardavėjų patikinimai.

Atrodo, kad taisyklių sudarytojai per daug nesivargindami į nacionalinį dokumentą perkėlė nelabai vykusį vertimą, neturėdami supratimo apie žmogaus organizmo psichofizinius-biologinius mechanizmus ir matavimų naudojimą teisinėje praktikoje.

Tyrimai paneigia praktiką

Dar 2006 m. tuometės Valstybinės metrologijos tarnybos užsakymu Kauno technologijos universiteto Metrologijos institute buvo atlikta studija „Teisinės metrologijos problemos Lietuvoje matuojant alkoholio kiekį žmogaus organizme“. Joje buvo remiamasi šioje srityje tyrimus atlikusių dr. Editos Raudienės ir dr. Justinos Dobilienės disertacijų medžiaga apie cheminės metrologijos metodų taikymą. 

Viena esminių išvadų yra ta, kad cheminiuose matavimuose (nepainioti su chemine analize) matavimo priemonės, šiuo atveju alkotesterio paklaida, sudaro tik dalį matavimo rezultato neapibrėžties, arba, senais rusiškos metrologijos terminais, išplėstinės paklaidos dydžio. Buvo parodyta, kad alkoholio koncentracijos kraujyje nustatymas remiantis alkotesterio rodmenimis gali būti vertinamas tik kaip orientacinis. Tai, beje, nurodyta ir Tarptautinės teisinės metrologijos organizacijos (OIML) dokumentuose.

Šiek tiek patikimesnis yra alkoholio koncentracijos matavimas dujinės chromatografijos metodu kraujo mėginyje, nors teisinės metrologijos požiūriu jis irgi ne be priekaištų. Buvo parodyta, kad esama vairuotojų girtumo kontrolė reikalinga esminio tikslinimo, ypač teisinės metrologijos požiūriu. Nuo to laiko niekas nepasikeitė, todėl reikia grįžti prie principinių dalykų, išsiaiškinant ydingos praktikos pasekmes.

Abejonės dėl alkotesterių taikymo galimybių teismo ekspertizių praktikoje ne kartą buvo reiškiamos dėl perskaičiavimo koeficiento dydžio ir jo pastovumo bei koncentracijos kraujyje įvertinimo patikimumo. Alkotesterio atveju alkoholio koncentracija, išmatuojama iškvepiamame ore (AKO), nėra tapati alkoholio koncentracijai kraujyje (AKK). Alkotesterių gamintojai nurodo, kad taiko sutartinį vidutinį perskaičiavimo koeficientą Q, lygų 2100.

Šias abejones galutinai išsklaidė 2015 m. Vokietijoje Diuseldorfo universiteto Teismo medicinos institute ir klinikinėje ligoninėje atlikti tyrimai. Gavus Medicininės etikos komiteto leidimą buvo suplanuotas ir atliktas fundamentalus eksperimentas, palyginant alkoholio koncentracijos AKK reikšmes kraujo mėginiuose su vertėmis, kurios gautos moderniausiu alkotesteriu „Draeger Alkotest 9510 DE“ matuojant AKO.

Tyrimuose dalyvavo 78 sveikatos problemų neturintys asmenys – 41 vyrai ir 37 moterys, kurių amžius buvo nuo 18 iki 53 metų. Kraujo tyrimas buvo atliekamas pagal Vokietijos teismo medicinos metodiką. Alkotesteriu išmatuoto AKO vertės buvo nuo 0,07 iki 2,58 promilės.

Statistiškai apdoroti tyrimo rezultatai parodė, kad AKK perskaičiavimo koeficientas visiškai neatitinka priimto skaičiaus 2100, o turi ženklią sklaidą – nuo 1571 iki 2394. Išvada: priimtas pastovus AKO perskaičiavimo koeficientas Q, naudojamas ekspertizėse, yra nepatikimas ir nenaudotinas. Alkotesterio rodmenys negali būti naudojami kaip įrodymai teismo bylose.

Tyrimų rezultatai paskelbti tarptautiniame „Elsevier“ žurnale „Forensic Science International“ ir perduoti teisėsaugos institucijoms. Tai leidžia daryti esminę išvadą, kad Lietuvoje daugumoje administracinių bylų, kai buvo fiksuoti 0,42–0,43 promilės rodmenys neatlikus kraujo tyrimo, galimai buvo priimti neteisingi sprendimai. Realiai alkotesterio išmatuoto AKO rezultato neapibrėžtis sudaro ne patikros metu nustatytą 0,02 promilės paklaidą, o vien dėl perskaičiavimo koeficiento sklaidos atitinka –25,1 proc. ir +14 proc.

Ką tai reiškia? Tarkime, per reidą sustabdytas vairuotojas „pripūtė“ 0,45 promilės. Įvertinę galimas perskaičiavimo koeficiento reikšmes gauname, kad realus AKK dydis yra intervale nuo 0,337 iki 0,501 promilės. Tai rodo, kad alkotesterio rodmenys negali būti ekspertinio vertinimo šaltinis – pernelyg didelis situacijos neapibrėžtumas.

Reikia rimtų pokyčių

Asmens tikrinimas kelio sąlygomis, alkotesteriu matuojant alkoholio koncentraciją iškvepiamame ore, kai alkotesteris parodo vieną ar kitą promilių skaičių, gali būti naudojamas tik kaip prevencinė priemonė ir pagrindas pareiškiant įtarimą dėl vairavimo esant neblaiviam bei motyvas vairuotojo kraujo tyrimui.

Siekiant, kad kovoje su girtais vairuotojais būtų taikomos teisingos ir teisėtos priemonės, kaip tai numato teisinės valstybės statusas, reikia peržiūrėti ir patikslinti įstatymų įgyvendinamuosius ir norminius dokumentus, paliekant alkotesterius kaip alkoholio vartojimo fakto indikatorius, suteikiančius teisę policijos pareigūnams pristatyti įtariamąjį kraujo tyrimui, jei alkoholio koncentracija ore (AKO) viršija 0,5 promilės.

Esant didesniam promilių skaičiui, kuris patvirtinamas tris kartus pakartojus matavimus, policijos pareigūnai privalo surašyti AKK matavimo aktą, nedelsiant pristatyti vairuotoją kraujo tyrimui ir patys dalyvauti kraujo ėminio metu – taip būtų išvengta spekuliacijų dėl galimo bandinių sukeitimo ir falsifikavimo.

Be viso šito, visai tikslinga būtų surengti bent kelių valandų trumpus teisinės metrologijos kursus policijos pareigūnams, kurie savo veikloje susiduria su matavimais. Nepakenktų tai ir teisininkams, dalyvaujantiems panašaus pobūdžio bylose.

Noriu atkreipti dėmesį, kad rašant šį straipsnį jokiu būdu nebuvo siekiama pateisinti išgėrusių ir girtų vairuotojų, neatsakingai sėdančių prie vairo ir sudarančių pavojų keliuose. Tikslas – atkreipti dėmesį, kad už eismo saugumą privalo būti kovojama teisingomis ir teisėtomis priemonėmis.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Veidas.lt

Autoriai: Povilas Žilinskas

Komentarai (9)