Per ateinančius porą dešimtmečių pastatai buvo pakelti naudojant kėliklius (domkratus) ir kartais hidraulinį keltuvą. Buvo pakelti ištisi mūro pastatų kvartalai.  

Norėdami pakelti ištisą kvartalą, 1860 m. inžinieriai pastatė 6000 domkratų po kvartalu tarp Mičigano ežero, Clarko ir LaSalle gatvių, kurių svoris siekė 35 000 tonų, ir per keturias dienas pakėlė ištisą kvartalą – pastatus, šaligatvius ir visa kita. Procesas buvo pakankamai laipsniškas, visos operacijos metu pastatuose ir toliau veikė verslas.

Kitais metais „Tremont House“, madingas šešių aukštų viešbutis, buvo pakeltas 2 metrus. George'as Pullmanas, tuo metu dirbęs pastatų kėlimo versle, pažadėjo, kad jis gali atlikti šį darbą netrukdydamas svečiams ir nesudaužydamas nė vienos stiklinės. Operacija buvo sėkminga.

Ne kiekvienas pastatas išgyveno procesą. Ne todėl, kad buvo per sunku tai padaryti, bet todėl, kad kai kurie pastatai neatitiko naujojo miesto įvaizdžio. Seni mediniai pastatai buvo pastayti ant rąstų ir arkliais patraukti į miesto pakraščius. Žinoma, iniciatyvūs šiuose pastatuose veikiančių įmonių savininkai nenorėjo stabdyti verslo, todėl daugelis ir toliau aptarnavo klientus, net kai pastatai riedėjo gatve.

Lemtingas gaisras

Planas, kuris ir šiandien daugeliui miestų atrodytų drąsus, pavyko. Miestas pakilo iš purvo.

Deja, pakelti pastatai ilgai neišgyveno – ne dėl jokių kėlimo proceso trūkumų, o dėl Didžiojo Čikagos gaisro (1871 m.). Visas miesto centras buvo sunaikintas tik praėjus 16 metų po pakėlimo plano priėmimo.

Yra daugybė priežasčių, kodėl Čikaga yra architektūros ir inžinerijos triumfų židinys. Bet galbūt, tik galbūt, tas įžūlus planas dar 1850-aisiais atvėrė kelią į šiandieninį miestą.

Pasidalinkite su draugais

Šaltiniai:

Enjoy Illinois
Chicago Tribune

Aut. teisės: MTPC

Komentarai ()