Beprotiškiausias SSRS mokslininko megaplanas – bandymas išstumti Žemę iš orbitos pasitelkus atominius variklius (Foto, Video) (18)
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Naudojant variklį, sumontuotą ant Žemės rutulio ašies, neįmanoma nukreipti Žemės bet kuria kryptimi. Įrengimas nebus pakankamai manevringas. Kitas, lankstesnis Žemės judėjimo valdymo būdas – įrengti kelis reaktyvinius variklius tropikuose ties pusiauju. Tokiu atveju varikliai galės dirbti pakaitomis; bet kuriuo momentu bus įjungtas variklis, kurio ašis sutampa su Žemės judėjimo išilgai jos orbitos kryptimi.
Labai rimta užduotis – apsaugoti Žemės atmosferą, kad variklių reaktyviniai srautai nenukreiptų jos į kosmosą. Tokių variklių, kurie turi veikti termobranduolinių reakcijų pagrindu, konstrukcija neabejotinai yra pati kebliausia problema.
Artėjant prie kitos planetos, būtina nustatyti Žemės ir kitos planetos, esančios šalia bendro svorio centro, judėjimo būdą taip, kad būtų išvengta planetų sunaikinimo dėl abipusės traukos jėgų (potvynių bangų), taip pat dėl jų susidūrimo tarpusavyje. Esant tokioms sąlygoms, Žemė ir kita planeta viena kitą turi apskristi gana dideliu atstumu.
Energija ir mineralais, išgautais iš kitų planetų, galima apšviesti ir šildyti Žemę be Saulės ir keliauti į tolimas žvaigždžių sistemas, kad būtų galima jas tyrinėti ir panaudoti besivystančios žmonijos labui.
Nuo pirmosios atominės elektrinės iki kosminio masto projektų yra labai ilgas kelias. Tačiau žmogaus proto galiai nėra ribų.“
Gyvenimo pabaigoje Pokrovskis perėjo prie žemiškesnių idėjų. Pavyzdžiui, jis ant popieriaus suprojektavo 1000 tonų masės branduolinį visureigį, skirtą Arkties regiono tyrimams. Paskutinis jo projektas buvo milžiniški Sibiro dirižabliai, kurių keliamoji galia buvo 300–350 tonų. Jie turėjo sujungti atokiausius Šiaurės Eurazijos kampelius į vieną transporto tinklą.
