Atrasta dar viena senovinė žmonių kultūra: iš akmens gamino mažus, į peilius panašius įrankius ()
Mažiau nei už 160 km į vakarus nuo Pekino (Kinija) mokslininkai aptiko ankstyvojo akmens amžiaus kultūros liekanas, kurios liudija, kad senovės homininai naudojo raudoną pigmentą, vadinamą ochra – ir iš akmens gamino mažus, į peilius panašius įrankius.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Archeologinė vietovė, vadinama Xiamabei, suteikia retą galimybę pažvelgti į Homo sapiens ir dabar jau išnykusių žmonių giminaičių, gyvenusių šiame regione maždaug prieš 40 000 metų, gyvenimą.
Naujai atkasta vieta yra Nihevanio baseine – vienoje žemumoje kalnuotame Šiaurės Kinijos regione. Archeologų komanda kultūros pėdsakus aptiko maždaug 2,5 m gylyje po žeme – tamsių, dumblinų nuosėdų sluoksnyje, kuris, remiantis datavimu radioaktyviąja anglimi ir kitomis analizėmis, datuojamas 39-41 tūkstančiais metų. Šiose akmens amžiaus nuosėdose buvo rasta artefaktų ir gyvūnų liekanų, įskaitant daugiau nei 430 žinduolių kaulų, židinys, ochros naudojimo ir apdorojimo pėdsakai, iš kaulo pagamintas įrankis ir daugiau nei 380 miniatiūrinių įrankių ir dirbinių, pagamintų iš tašytų ar šlifuotų akmenų.
„Atrodo, kad visa tai liko savo pirminėse vietose – po to, kai gyventojai apleido vietovę“, – sako viena iš pagrindinių tyrimo autorių ir Kinijos mokslų akademijos bei Maxo Plancko žmonijos istorijos mokslo instituto (Vokietija) mokslininkė Shixia Yang. – Remdamiesi tuo, galime atskleisti ryškų vaizdą, kaip prieš 40 000 metų Rytų Azijoje gyveno žmonės“.
Identifikuotas 40 000 metų senumo nuosėdų sluoksnis, nusėtas tokiais artefaktais, buvo „staigmena“, pasakoja vienas iš pagrindinių tyrimo autorių ir Bordo universiteto (Prancūzija) CNRS mokslinių tyrimų direktorius bei Bergeno universiteto (Norvegija) profesorius Francesco d'Errico. Pažymėtina, kad „tai ankstyviausios žinoma Rytų Azijos ochros dirbtuvės“, o smulkių akmeninių įrankių kolekcija leidžia manyti, kad šie žmonės greičiausiai gamino ir naudojo specializuotus įrankių rinkinius, teigia jis.
Sh.Yang, F.d'Errico ir jų kolegos kovo 2 d. žurnale „Nature“ paskelbė ataskaitą apie radimvietę ir artefaktus.
Xiamabei vietovėje ochros apdirbimo pėdsakais laikomi du šiek tiek skirtingos mineralinės sudėties ochros gabalai, taip pat pailga kalkakmenio plokštė su išlygintomis vietomis, nuspalvintomis purpuriniu pigmentu. Šiuos artefaktus komanda rado netoli vienas nuo kito, jie gulėjo ant paraudonijusių nuosėdų.
„Nemanau, kad ką nors turėtų šokiruoti, jog dabartinės Šiaurės Kinijos gyventojai [prieš 40 000 metų] rinko ir naudojo ochrą, nes žmonės ir jų giminaičiai jau daug metų naudojo šį pigmentą“, – sako tyrime nedalyvavęs Arizonos valstijos universiteto (JAV) Žmogaus evoliucijos ir socialinių pokyčių mokyklos profesorius bei „Eurofins EAG Laboratories“ mokslinis bendradarbis Andrew M.Zipkinas.
„Šiame tyrime ochros radinių yra gana nedaug, tačiau man būtų įdomu pamatyti tolesnį jų tyrimą, kurio metu būtų siekiama nustatyti, kur ochra buvo surinkta, – sako jis. Kalbant apie naująjį tyrimą, mokslininko vertinimu čia svarbi ne pati ochra, bet jos buvimas technologijų ir žmonių elgsenos dalimi.
Tyrimo autoriai praneša, kad pirmasis radimvietėje rastas ochros gabalėlis turėjo požymių, kad buvo „pakartotinai trinamas, kad susidarytų ryškiai tamsiai raudoni ochros milteliai“. Antrasis, mažesnis ochros gabalėlis, buvo palyginus trupesnės tekstūros ir greičiausiai buvo gautas iš didesnio ochros gabalėlio, kuris buvo susmulkintas. Analizė, kuriai vadovavo F.d'Errico, atskleidė, kad skirtingų rūšių ochra buvo susmulkinta ir sugrūsta į skirtingos konsistencijos miltelius.
Kita analizė parodė, kad raudonose nuosėdose, rastose netoli ochros, yra uolienų fragmentų, kuriuose gausu hematito – mineralo, turinčio oksiduotos geležies ir suteikiančio raudonajai ochrai išskirtinį atspalvį (kitų ochros rūšių, įskaitant geltonąją ochrą ir vadinamąjį spekuliaritą – žibantį raudonai violetinį pigmentą – mineralų sudėtis šiek tiek skiriasi).
Tačiau remdamiesi turimais radiniais, mokslininkai negalėjo tiksliai nustatyti, kaip pigmentas buvo naudojamas. Ochra galėjo būti naudojama, pavyzdžiui, klijuose arba buvo naudojama simboliškai – pavyzdžiui, uolų piešiniuose arba dažuose, kurie tepami ant kūno ir kaip kosmetinė puošmena, ir kaip apsauga nuo Saulės, sako A.M.Zipkinas. „Atskirti simbolinį ir funkcinį ochros panaudojimą materialiniuose kultūros pėdsakuose priešistorės archeologams yra nuolatinis iššūkis“, – pažymi jis.
Ochros pėdsakų buvo rasta ant kelių akmeninių įrankių – o šių įrankių pobūdis leidžia manyti, kad pigmentas galėjo būti naudojamas kaip priedas, naudojamas apdorojant odą – ir kaip klijų, t.y. lipnios medžiagos, naudojamos rankenoms prie akmeninių įrankių tvirtinti, sudedamoji dalis. Šie įrodymai nepaneigia galimybės, kad pigmentas galėjo būti naudojamas ir simboliškai, pastebi A.M.Zipkinas.
Archeologai yra aptikę ochros apdirbimo pėdsakų Afrikoje ir Europoje – ir tai buvo daroma gerokai seniau, maždaug prieš 300 000 metų. Australijoje ochra buvo pradėta naudoti maždaug prieš 50 000 metų, pastebi F.d'Errico. Tačiau iki Xiamabei kasinėjimų „įrodymų apie ochros naudojimą Azijoje seniau [nei prieš 28 000 metų] buvo labai mažai“, – sakė jis.
Remdamasi radimvietėje rastų kaltinių dirbinių nusidėvėjimo modeliais ir išlikusiomis liekanomis, komanda nustatė, kad šie artefaktai greičiausiai buvo naudojami įvairiems tikslams, įskaitant medžiagų gręžimą, odos grandymą, augalinės medžiagos balinimą ir minkštos gyvulinės medžiagos pjaustymą. Panašiai ir neaštrinti akmeniniai dirbiniai greičiausiai buvo naudojami keliems tikslams – pavyzdžiui, kietoms medžiagoms gręžti ir minkštesnėms medžiagoms pjauti.
„Taigi susiduriame su sudėtinga technine sistema, kurioje įvairios žaliavos buvo naudojamos kuriant labai efektyvius nešiojamuosius įrankius, naudojamus įvairioms veikloms“, – teigia Bordo universiteto mokslininkas.
Sh.Yang teigė, kad maži akmeniniai peiliukai, vadinamieji mikropeiliais, buvo plačiai naudojami šiaurės rytų Azijoje pleistoceno eros pabaigoje (prieš 2,6 mln. – 11 700 metų). Ši technologija pradėjo plisti visame regione maždaug prieš 29 000 metų, pažymi tyrimo autoriai. Xiambei rasti dirbiniai nėra mikropeiliai, tačiau pasižymi panašiais bruožais į smulkius akmeninius įrankius, todėl Sh.Yang kelia klausimą, ar šie objektai yra vėlesnės mikropeilių technologijos ištakos.
Tyrime keliamas dar vienas svarbus klausimas: kurie senoviniai homininai gyveno Xiamabei prieš 40 000 metų? Kai kurios užuominos rodo į šiuolaikinius žmones, tačiau autoriai negali būti tikri, kad šioje vietoje nebuvo kitų žmonių giminaičių – būtent neandertaliečių ir denisoviečių.
„Negalime būti tikri, kad Xiamabei gyveno Homo sapiens – nes toje vietoje nerasta žmonių fosilijų“, – teigia mokslininkė. Vis dėlto šiuolaikinių žmonių fosilijų rasta vėlyvesnėje, maždaug už 110 km esančioje Tianyuandong radimvietėje, taip pat kitoje regiono vietovėje, vadinamoje Zhoukoudian Viršutine Ola, sako ji. Šios netoliese rastos fosilijos leidžia manyti, kad ochrą apdorojantys ir įrankius gaminantys homininai, kurie lankėsi Xiamabei, taip pat galėjo būti H.sapiens.
„Tačiau negalime visiškai atmesti galimybės, kad kiti artimai giminingi žmonių protėviai vis dar negyveno plačiuose Šiaurės Azijos kraštuose – nes akivaizdu, kad ankstesnės Homo sapiens grupės poravosi ir maišėsi su neandertaliečiais ir denisoviečiais“, – pastebi Sh.Jang. Be to, kadangi neandertaliečiai taip pat naudojo ochrą, šio pigmento naudojimo pėdsakai nesuteikia jokių užuominų apie tai, kokie konkrečiai homininai gyveno toje vietoje, teigia A.M.Zipkinas.
„Tolesni planuojami kasinėjimai Xiamabei vietovėje padės mums geriau suprasti mūsų evoliucijos istoriją“, – sako Sh.Yang.
Parengta pagal „Live Science“.
