Saddamo Husseino pėdomis – ką bendro turi Irano ir Irako karas ir karas Ukrainoje: bendrumų daugiau nei atrodo (Foto, Video) ()
Irano ir Irako karas turi nemažai bendrų bruožų su karu Ukrainoje, o gilesnis Saddamo Husseino invazijos į kaimyninės šalies teritoriją istorijos ir tarptautinės reakcijos į ją supratimas gali padėti politikos formuotojams konfrontuojant su Putinu.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Per beveik 12 mėnesių nuo Rusijos įsiveržimo į Ukrainą daugelis lygino šį konfliktą su praeities karais, kad suprastų, kaip efektyviai valdyti dabartinę krizę. Apkasų karas Ukrainoje įkvėpė ekspertus palyginti jį su Pirmuoju pasauliniu karu; kai kurie taip pat nurodė Korėjos karą, Napoleono karus ir Antrąjį pasaulinį karą kaip analogijas.
Rečiau minimas kitas konfliktas, galintis pamokyti tiek taktiniu, tiek strateginiu lygmeniu: 1980–1988 m. Irano ir Irako karas, per kurį žuvo maždaug milijonas žmonių, buvo plačiai naudojamas cheminis ginklas ir destabilizuota Vidurinių Rytų padėtis.
Irano ir Irako karas turi nemažai bendrų bruožų su karu Ukrainoje, o gilesnis Saddamo Husseino invazijos į kaimyninės šalies teritoriją istorijos ir tarptautinės reakcijos į ją supratimas gali padėti politikos formuotojams konfrontuojant su Putinu.
Pateikiame naują Ronano P. Mainprize'o straipsnį, skirtą Irano ir Irako karo pamokoms Ukrainai.
Iranas, Irakas, Ukraina. Pasakojimas apie du konfliktus
Egzistuoja aiški paralelė tarp šių dviejų karų ankstyvųjų etapų: abiem konfliktams buvo būdingi greiti puolimai ir kontrpuolimai siekiant užgrobti teritoriją.
1980 m. Irakas užgrobė dideles teritorijas palei sieną su Iranu ir už jos ribų, užėmė tokias gyvenvietes kaip Marivanas ir Mehranas ir pirmosiomis kovų dienomis beveik pasiekė Ahvazą, esantį 80 kilometrų gylyje į Iraną.
Tačiau pirmaisiais 1981-ųjų mėnesiais Irano gynyba sustiprėjo, o iki kitų metų kovo Irako puolimo operacijos buvo atmuštos. 2022 metų vasarį Rusijos kariams įsiveržus į Ukrainą, rusai taip pat sparčiai žengė į priekį – per kelias dienas pasiekė beveik Kijevą. Kaip ir Saddamo Husseino pajėgos, V. Putino armija rugsėjį ir spalį susidūrė su Ukrainos kontrpuolimu. Pasibaigus preliminarioms abiejų konfliktų stadijoms, karo veiksmai tapo statiški.
|
Irano ir Irako karas pasižymėjo ilgomis apkasų eilėmis, spygliuota viela ir intensyviu artilerijos naudojimu, kas tuo metu kėlė analogijas su Pirmuoju pasauliniu karu. 2022 m. tiek Ukraina, tiek Rusija panašiai sukonstravo didelius apkasų tinklus, kurie nusidriekė fronte pietų ir rytų Ukrainoje, o artilerija buvo palankesnė už beveik bejėgius tankus. Abipusiai raketų smūgiai civiliams Irane ir Irake per „Miestų karą“ bei bandymai sutrikdyti naftos eksportą Hormūzo sąsiauryje „tanklaivių karo“ metu taip pat primena dabartinę krizę. Rusija bandė demoralizuoti Ukrainos piliečius apšaudydama miestus ir miestelius bei išjungdama šalies ekonomiką tiksliniais išpuoliais prieš jos energetikos infrastruktūrą.
Šie du konfliktai yra panašūs ir platesniu geostrateginiu lygmeniu. Abu karai buvo labai svarbūs platesniam tų laikų tarptautiniam kraštovaizdžiui ir buvo pagrindiniai įtampos taškai, kuriuos atidžiai sekė trečiosios šalys. Devintajame dešimtmetyje valstybės, esančios abiejose Šaltojo karo takoskyros pusėse, buvo įtrauktos į konfliktą, daugelis šalių siuntė ginklus Iranui, Irakui arba abiem iš karto, kaip JAV ir Didžiosios Britanijos atveju.
Dabartinis karas Rytų Europoje taip pat yra pasaulio užsienio politikos dėmesio centre. Ukraina sulaukė daug paramos iš įvairių šaltinių, nes Vakarų valstybės siekė paremti jos gynybą nuo Rusijos invazijos. Rusija gavo mažiau karinės ir politinės pagalbos, daugiausia iš Irano, o tarptautinių partnerių parama Ukrainai pradėjo blėsti. Galima palyginti ir abiejų karų pasekmes pasaulio ekonomikai ir energetikos pramonei. Abu konfliktai lėmė staigų energijos kainų kilimą ir kitas ekonomines pasekmes, kurios buvo jaučiamos visame pasaulyje.
Rusijos invazija į Ukrainą, kaip ir Irano ir Irako karas, pasižymi valstybių kova dėl istorinių sienų ir teritorinių pretenzijų, kurios yra pagrindinės nacionalinės tapatybės idėjos.
Nors Putinas siekia atkurti buvusios Sovietų Sąjungos galią ir tvirtina, kad Ukraina neturi teisės į valstybingumą už Rusijos ribų, Iranas ir Irakas kovojo dėl teritorijos, kuri buvo svarbi abiem režimams dėl nacionalinių ar religinių priežasčių. Irano Chuzestano provincija buvo nepaprastai svarbi Saddamui Husseinui dėl didelio arabų gyventojų skaičiaus, o naujai įkurtas Irano režimas siekė Irake įgyti šiitų islamo šventąsias vietas, tokias kaip Najafas ir Karbala. Ginčai dėl sienos tarp Irano ir Irako santykius įtempė dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, pasibaigę Šato al-Arabų konfliktu ir 1975 m. Alžyro susitarimu.
Žinoma, reikia atsižvelgti ne tik į analogijas, bet ir į skirtumą tarp dviejų karų. Technologinė pažanga ir kibernetinių pajėgumų svarba šiuolaikiniam mūšio laukui turėtų būti vertinama bet kurioje taikomojoje karo istorijoje. Nors didelio masto Rusijos kibernetinės atakos iki šiol pasirodė neveiksmingos, tokios technologijos kaip „Starlink“ palydovai ir bepiločiai orlaiviai suvaidino svarbų vaidmenį Ukrainos pasipriešinime. Technologijos taip pat prisidėjo prie atvirojo kodo žvalgybos klestėjimo. Irakiečių ir iraniečių naikintuvų panaudojimas per karą Artimuosiuose Rytuose taip pat nėra analogiškas karui Ukrainoje, kur nė viena pusė dar nepasiekė pranašumo ore.
Geografiniai, sociokultūriniai ir politiniai skirtumai taip pat vaidina svarbų vaidmenį lyginant daugumą konfliktų. Tačiau dėl dviejų karų paralelių svarbu išanalizuoti politinius sprendimus, priimtus devintojo dešimtmečio konflikto metu, kad būtų galima rasti pamokų, kurias būtų galima pritaikyti dabartinei krizei.
Irano-Irako karas. Kantrybė ir pasiruošimas
Taktiniu lygmeniu Irano ir Irako karo klaidos rodo protingo puolimo planavimo poreikį ir pavojus, kurie gali kilti dėl nekantrumo ir nepasirengimo. Po to, kai pradinė Irako invazija buvo atstumta, Iranas pradėjo savo puolimą, dažnai stokodamas reikiamos gyvosios jėgos ir atsargų. Šie puolimai davė mažai taktinės naudos ir turėjo būti kartojami keletą kartų. Šių „patrankų mėsos bangų“ atakų bejėgiškumas nevalingai nurodomas jų pavadinimuose: Karbalos operacija, kuri greitai virto Karbala-1, Karbala-2, Karbala-3 ir pan. Irakas pakartojo panašias klaidas, pradėdamas pražūtingus, netinkamai suplanuotus ir skubotus puolimus Majnun saloje ir Mehrane.
Priešingai, Ukraina iki šiol sėkmingai vykdė puolimo operacijas rytuose ir aplink Chersoną. Bandymai atgauti teritoriją buvo kantrūs ir veiksmingi. Tačiau būtų neprotinga žengti į priekį nepasirengus, neturint būsimai pažangai reikalingų ginklų, kaip atsitiko daugelio nesėkmingų Irano ir Irako puolimų procese. Net ir atsižvelgiant į neseniai patvirtintus tankų tiekimus iš Vakarų, Ukrainos operatyvinius pajėgumus reikia vertinti atsargiai. Nesėkmingų puolimų bangos Artimuosiuose Rytuose ne tik kainavo abiems pusėms dešimtis tūkstančių kareivių, bet, kas dar svarbiau, nutraukė puolimo linijas ir leido kiekvienai pusei po atakų atkovoti didelę teritoriją. Panašiai Rusija gali atgauti savo pozicijas dėl prastai suplanuoto ir nesėkmingo Ukrainos puolimo.
Tęsinys kitame puslapyje:
Ilgalaikė perspektyva
Antroji svarbi pamoka išplaukia iš užsitęsusio Irano ir Irako karo ir galiausiai konflikto slydimo į ilgą ir kruviną aklavietę.
Po pirmųjų konflikto metų kovų tempas sulėtėjo, kol karas galiausiai baigėsi beveik po aštuonerių metų. Tai tapo vienu ilgiausių XX amžiaus konvencinių karų. Nuo karo Ukrainoje pradžios nepraėjo nė metai, tačiau nesėkminga Rusijos invazija, Ukrainos gynyba ir karo sulėtėjimas žiemos mėnesiais gali rodyti, kad šis konfliktas juda ta pačia kryptimi.
Nors kai kurie tikėjosi, kad Ukrainai atsikovojus Chersoną bus baigtas karas, Rusijos laukiamas pavasario puolimas, galintis išsiųsti į Ukrainą beveik 300 000 naujų šauktinių, ir neseniai užgrobtas Soledaras rodo, kad karas gali užsitęsti ilgus metus.
Jei tikslas yra grąžinti Ukrainą prie priešinvazinių sienų, politikos formuotojai turėtų suprasti, kad šis karas gali užsitęsti, ir todėl apsvarstyti būdus, kaip išplėsti Vakarų pagalbą, kaitinant politinį apetitą toliau palaikyti Ukrainą. Gerai apgalvoti, gerai finansuoti ir ilgalaikiai nenumatytų atvejų planai padės laiku užtikrinti karinę paramą ir humanitarinę pagalbą. Teikiant paramą taip pat reikėtų atsižvelgti į pagalbą atkuriant ne tik sugriautus miestus ir miestelius, bet ir smarkiai nusilpusią Ukrainos ekonomiką. Nuogąstavimai dėl „Ukrainos nuovargio“, dėl kurio, kaip prognozuojama, sumažės parama, kol kas nepasitvirtino, tačiau Vakarų lyderiai turi užtikrinti, kad jų vyriausybės ir gyventojai būtų pasirengę suteikti Ukrainai pagalbą ilgalaikėje perspektyvoje.
Nuoseklumas ir požiūrių aiškumas
Politikai turėtų teikti pirmenybę daugiašalei sąjungininkų vienybei ir aiškiai suvokti įsitraukimo į Rytų Europos reikalus pasekmes. Vakarų politika Irano ir Irako karo atžvilgiu devintajame dešimtmetyje yra pavyzdys, kaip negalima valdyti krizių. Tuo metu Vakarų atsakas geriausiu atveju buvo sutrikęs. NATO narės, tokios kaip Prancūzija ir Italija, rėmė Iraką, o Didžioji Britanija ir JAV, kaip jau minėta, tiekė ginklus ir atsargines dalis abiem pusėms. Transatlantiniai partneriai suteikė daugiau paramos Irakui paskutiniais konflikto etapais, bet vėliau du kartus kariavo su šalimi per ateinančius du dešimtmečius. Jungtinės Valstijos ir Didžioji Britanija 1980-aisiais Vidurio Rytuose įgijo mažai strateginio pranašumo ir tik pakenkė savo ilgalaikiams interesams.
Nors NATO strategija Ukrainoje vargu ar taps tokia nenuosekli, politiniai lyderiai turi kartu užtikrinti nuoseklią, ryžtingą ir racionalią politiką. Didžioji Britanija liko įsipareigojusi Ukrainai, nepaisant to, kad nuo rugsėjo pasikeitė du ministrai pirmininkai, o JAV, vadovaujant prezidentui Joe Bidenui, suteikė beveik 25 milijardus dolerių pagalbą, nepaisant didžiulio respublikonų pasipriešinimo. Tačiau vienybė tarp kitų NATO narių nebuvo tokia tvirta. Vokietijos parama svyruoja nepaisant pažadų didinti karines išlaidas, ministro pirmininko Viktoro Orbano vadovaujama Vengrija tebėra Putinui draugiška rakštis Europai, o Turkija svyravo tarp pataikavimo Rusijai ir tarpininkavimo derybose.
Tačiau kai kurie naujausi įvykiai rodo harmoniją. Panašu, kad Prancūzijos sprendimas siųsti šarvuočius paskatino Didžiąją Britaniją padovanoti nemažai „Challenger 2“ tankų ir beveik 30 savaeigių haubicų, o daugelis kitų Europos šalių taip pat pažadėjo tolesnę pagalbą. Net dvejojanti Vokietija, vadovaujama kanclerio Olafo Scholzo, pagaliau sutiko kartu su amerikiečių M1 „Abram“ pristatyti tankus „Leopard 2“. Yra pagrįstas susirūpinimas dėl galimybės, kad tiekimas pateks į netinkamas rankas ir kokių pasekmių gali turėti šie žingsniai, tačiau NATO turi užtikrinti, kad jos pastangos būtų nuoseklios, jei blokas nori išvengti kitos strateginės nesėkmės. Istorija rodo, kad nenuoseklumas tarp sąjungininkų kainuos ne tik Ukrainai, bet ir pačiai NATO.
Rimčiausias pavojus: masinio naikinimo ginklai
Palyginimas, kurio dar negalima padaryti tarp dviejų konfliktų, susijęs su masinio naikinimo ginklų naudojimu. Saddamas Husseinas prieš Irano pajėgas plačiai naudojo garstyčių dujas ir nervus paralyžiuojančias medžiagas, tokias kaip zarinas ir tabunas. Nors Rusija dar nesmogė masinio naikinimo ginklu, nuo 2022 metų vasario išaugo taktinio ar didelio masto branduolinių ginklų dislokavimo grėsmė.
Menkai užmaskuotos „sunkių pasekmių“ grėsmės ir branduolinių pajėgų sukėlimas į aukštą parengtį vėl iškėlė branduolinės konfrontacijos klausimą. Branduolinių ginklų tabu išlieka, tačiau taip pat turime atsižvelgti į tai, kad Irakas cheminius ginklus panaudojo tik tada, kai Iranas pakeitė karo eigą ir pradėjo puolimą į Irako teritoriją. Saddamas Husseinas griebėsi masinio naikinimo ginklų tik tada, kai buvo peržengtos „raudonosios linijos“ ir jo šaliai iškilo apčiuopiama egzistencinė grėsmė.
Tai turėtų kelti susirūpinimą dėl paties Putino „raudonųjų linijų“. Tikimybė, kad Ukraina pateks į Rusijos teritoriją, maža, tačiau žingsnį susigrąžinti Krymą, Rusijos okupuotą teritoriją nuo 2014 m., Kremlius gali vertinti kaip puolimą prieš savo teritoriją.
Pasekmės gali būti katastrofiškos. Rusija jau paskelbė, kad keturios Ukrainos teritorijos, kurias ji neseniai aneksavo, „yra jos branduolinėje apsaugoje“, o bandymas patekti į Krymą būtų dar vienas žingsnis eskalavimo laiptais. Pasigirsta raginimų „neskubėti“ susigrąžinti pusiasalį, nepaisant Ukrainos raginimų grąžinti žemes, į kurias ji teisėtai pretenduoja. Saugesnis pasirinkimas atrodo laipsniškesnis pusiasalio deokupavimo būdas, kuris nestumia Putino per toli ir per greitai. Irano ir Irako karas aiškiai parodė riziką, susijusią su karais su masinio naikinimo ginklais ginkluotais tironais.
Išvada
Tarp konfliktų negalima rasti paprastų analogijų. Skirtumai beveik visada nusveria panašumus, o lyginimas tik veda į klaidingus lūkesčius. Nepaisant to, tokie palyginimai gali būti naudingi kuriant politiką, jei jie atliekami įžvalgiai.
Irano ir Irako karas toli gražu nėra vienintelė analogija dabartiniam karui Ukrainoje, tačiau jis suteikia aiškią taktinę ir strateginę įžvalgą ir iškelia svarbius planavimo, paramos ir operacijų klausimus. Tokios išvados gali padėti politikos formuotojams nuspręsti, kaip reaguoti į krizę ir išvengti brangiai kainuojančių klaidų. Istorija gali daug ko išmokyti – jei tik užduosite jai tinkamus klausimus.
Apie autorių
Ronanas P. Mainprise'as yra Warwick universiteto, JK, doktorantas ir vyresnysis docentas. Jo disertacijoje daugiausia dėmesio buvo skirta CŽA vaidmeniui Amerikos strategijoje ir konflikte prezidento Lyndono B. Johnsono prezidentavimo metu.
