Šių metų pabaigoje sukako 10 metų, kai JAV ir NATO Afganistane pradėjo karines operacijas prieš talibų teroristus. Karinė operacija prasidėjo 2001-ųjų pabaigoje, o jau 2002-ųjų pradžioje JAV specialiųjų pajėgų atstovai ėmė labai domėtis lietuvių specialiosios parengties kariais. Vasarį į JAV buvo pakviesta pirmoji Ypatingosios paskirties tarnybos (YPT) žaliukų (Lietuvos kariuomenėje taip vadinami komandosų apmokymus sėkmingai baigę rinktiniai kariai) ir kovinių narų grupė. Keletą savaičių ši grupė Amerikoje mokėsi su amerikiečių spec. pajėgų kariais, išvykstančiais į misiją Afganistane.

Po keleto mėnesių Lietuva gavo oficialų kvietimą mūsų spec. pajėgų kariams prisijungti prie operacijos „Enduring freedom“ Afganistane. Taip Lietuvos kariuomenė pirmą kartą buvo pakviesta į kovinę puolamąją operaciją (iki tol mūsų kariai dalyvaudavo tik taikdariškose misijose). 

Ministerijos civiliai negalėjo patikėti

Kaip prisimena YPT karininkai, Krašto apsaugos ministerijos civiliai negalėjo patikėti, jog amerikiečiai taip aukštai įvertino žaliukus ir kovinius narus, kad net paprašė jų dalyvauti kovinėse operacijose kartu su JAV kariuomenės elitu. Todėl vienas iš generolų išvyko į JAV pasiaiškinti kvietimo atsiradimo aplinkybių ir grįžo į Lietuvą su dar vienu tokiu pačiu kvietimu.

Pirmasis eskadronas „Erelis“ (visi vėlesnieji vadinosi „Aitvaras“) į Afganistaną išvyko 2002-ųjų rudenį. Jo pagrindinė užduotis buvo žvalgyba, eskadronas buvo pavaldus amerikiečių 101 oro desanto divizijai. „Erelis“ buvo sudarytas iš dviejų trečdalių jėgerių ir trečdalio žaliukų. Tačiau tokia sudėtis sąjungininkų nepatenkino – amerikiečiai Vilniui perdavė, kad tam, jog eskadronas galėtų vykdyti specialiąsias operacijas, būtina šiame padalinyje padidinti žaliukų skaičių.

Antrasis eskadronas į Afganistaną išvyko 2003-iais. Jo pavaldumas ir užduotys jau buvo kitokie. „Aitvaras“ buvo pavaldus JAV specialiųjų pajėgų Afganstane štabui. Eskadrono užduotys – specialioji žvalgyba ir tiesioginiai veiksmai.

Jam grįžus, Lietuvos kariuomenėje buvo oficialiai įsteigtas Specialiųjų operacijų junginys (SOJ), vėliau jis tapo atskira pajėgų rūšimi – Specialiųjų operacijų pajėgomis (SOP). 

2004-iais buvo planuota eskadronų į Afganistaną nesiųsti ir duoti vyrams pailsėti. Tačiau artėjo Lietuvos priėmimas į NATO, o sąjungininkai vėl atsiuntė kvietimą į Afganistaną. Paaiškėjo, kad tuo metu, kai bus svarstomas Lietuvos priėmimas į aljansą, „Aitvaras“ būtų kovos veiksmų zonoje, o tai sustiprintų mūsų šalies pozicijas. Todėl imta skubiai formuoti naują eskadroną, kuris netrukus išvyko į Afganistaną.

Jėgerių bataliono reforma

Jėgerių batalione buvo per 600 žmonių (įskaitant šauktinius), bet tik mažiau nei pusšimtis iš jų buvo apmokyti kaip komandosai. Pasak SOJ kūrėjų, dalis bataliono karių buvo neparengti spec. operacijoms nei taktiškai, nei moraliai. Todėl trečiasis ir ketvirtasis „Aitvaras“ į Afganistaną išvyko be jėgerių (vien tik žaliukai ir koviniai narai).

Tai paskatino bataliono transformavimą – buvo atsisakyta šauktinių ir pradėti taikyti svarbiausi spec. pajėgų formavimo principai: savanoriškumas ir atrankos (iki tol į Jėgerių batalioną kariai rotacijos principu patekdavo iš kitų dalinių). Transformavimui prireikė poros metų.

2005-2007 metais „Aitvaras“ į Afganistaną nevyko. Per tą laiką buvo transformuotas Jėgerių batalionas. Atrankos ir spec. parengimas pasiteisino ir jėgeriai vėl buvo įtraukti į eskadronų sudėtį, kur pasirodė, kaip puikūs kovotojai.

Po pertraukos į misiją grįžęs „Aitvaras“ prisijungė prie NATO vadovaujamų Tarptautinių Afganistano saugumo pajėgų (ISAF), nes tuo metu Lietuva jau buvo aljanso narė. Tuo metu kuriamam NATO spec. pajėgų štabui reikėjo kovinių vienetų, galinčių veikti savarankiškai.

Draugiškos ugnies pavojus

Deja, iki šiol beveik viskas, kas susiję su „Aitvaro“ veikla Afganistane, yra įslaptinta. Kariai gali pasakoti tik smulkius nutikimus, neturėjusius pasekmių. Nors kai kurie iš jų galėjo baigtis ir tragiškai.

Vidurvasarį „Aitvaro“ kariai, pasalose vidury dykumos, laukė, kol konvencinės pajėgos į jų pusę pabaidys talibus. Staiga danguje pasirodė keturių atakos sraigtasparnių „Apache“ konvojus. Kadangi tai buvo labai toli nuo sąjungininkų bazių, ginkluotus žmones pamačiusiems pilotams kilo įtarimų, vienas iš jų atsiskyrė ir ėmė artėti prie Lietuvos karių.

„Jis užėjo ant mūsų. Dar sekundė - ir būtų ištaškęs raketomis“, - pasakojo vienas iš karių. Vyrai jau matė piloto veidą (tiksliau, tai, kas matėsi iš po didžiulių specialių juodų akinių). Bet, atrodo, ir jis pamatė jų veidus, atpažino ginkluotę ir transportą – paskutiniu momentu nusuko į šalį, pakilo ir nuskrisdamas pamojavo raketomis apkabinėtais posparniais.

Kontrastai ore

Kol Lietuvos kariuomenė nebuvo įsigijusi transporto lėktuvų „Spartan“, eskadronų kariai į Afganistaną vykdavo įvairių valstybių lėktuvais. Pasak karių, labiausiai įsiminė kelionės islandų ir ukrainiečių orlaiviais.

Lietuviams teko kelis kartus skristi su islandų pasamdytų privačių oro linijų lėktuvais. Tai būdavo malonus kontrastas, palyginus su įprastiniais skrydžiais transporto lėktuvais – kariams patarnaudavo stiuardesės, salonai – aukščiausios klasės ir t.t.

Visiška priešingybė šiems lėktuvams buvo ukrainiečių krovininiai orlaiviai. Labiausiai kariams įsiminė atvejis, kai beskrendant staiga ėmė raudonai žybčioti kažkokia lemputė, esanti stende šalia pilotų kabinos, įsijungė sirena. Visi ne juokais sunerimo. 

Netrukus atsidarė pilotų kabina ir tarpduryje pasirodė treningais apsirengęs pilotas su šlepetėmis ir vilnonėmis kojinėmis, rankoje – polietileninis maišelis su lašiniais. Piktai pažiūrėjęs į blyksinčią lemputę vyras keliskart per ją trenkė – sirena nutilo, lempelė išsijungė, ir žodžio neprataręs lakūnas grįžo į kabiną.

Įvarė baimės ryšininkui

Eskadrono patruliai išvykstant į kalnus buvo priskirtas NATO spec. pajėgų ryšininkas iš vienos aljanso valstybės kontingento. Kalnuose jis pasidomėjo, kodėl žaliukai yra užsiauginę barzdas, o galvas nusiskutę plikai (tokia išvaizda palengvina bendravimą su vietos gyventojais). Linksmai nusiteikę vyrai ryšininkui paaiškino, kad toks Lietuvos karių paprotys ir jei jis nori toliau dirbti su jais, irgi turės nusiskusti galvą. 

Nesupratęs, kad juokaujama, ryšininkas kategoriškai atsisakė skusti galvą. Toliau pokalbis buvo maždaug toks:

-Mes patys tave nuskusime.

-Neturite skustuvo!

-Peiliu nuskusime.

-Aš priešinsiuosi!

-Mes tave miegantį nuskusime.

Taip juokų ir nesupratęs ryšininkas pyktelėjo. O grįžus iš užduoties ta istorija buvo papasakota bazės bare. Po poros savaičių, perėjusi daugybę lūpų, istorija skambėjo jau kitaip. 

Kalnuose prie laužo miega dalis lietuvių, sėdi ryšininkas, o šalia jo sėdi kiti lietuviai su skutimosi putų flakonu bei peiliais rankose ir sako: „Klausyk, tu atrodai pavargęs, tavo akys raudonos, tu čia prigulk, pamiegok, o mes pabudėsime“.

Žmogau, mes nenužudėme tavo ožkos

Išvažiavę į dykumą kariai šaudydami reguliavo savo ginklų taikiklius. Priešingoje nei šaudymo kryptis pusėje stovėjo palapinių kaimelis. Staiga kariai pamatė iš ten ateinančią delegaciją su peršauta ožka. 

Kaimiečiai ėmė reikalauti kompensacijos, nors kaimas ir priešingoje pusėje, nei buvo šaudyta. Jie darėsi vis agresyvesni, tačiau išrikiavus visureigius su kulkosvaidžiais kovine tvarka, nusiramino visi, išskyrus vieną (spėjama, tai buvo kaimo vyresnysis). Jis neatstojo nuo vieno karininko reikalaudamas raštiško patvirtinimo, kad ne jie nušovė ožką. 

Galų gale karininkas jam ant lapuko lietuviškai parašė: „Žmogau, mes nenužudėme tavo ožkos“. Šiuo dokumentu nešinas kaimo vyresnysis nuėjo labai patenkintas.

Lietuvos ir Latvijos kariai vėl kaunasi kartu

Šiuo metu Afganistane veikiančiame eskadrone „Aitvaras“ pirmą kartą yra ir latvių spec. dalinio kovinė grupė. Pirmą kartą nuo 1918-1919 metų kovų su bermontininkais laikų lietuvių ir latvių kariai vėl kaunasi kartu.

Komentarai (6)