Lietuvą apsups branduoliniai monstrai Baltarusijoje ir Kaliningrado srityje. Nepaisant branduolinės energetikos krizės elektrinę ruošiasi statyti ir Lietuva. Apie kuriamo branduolinio trikampio pasekmes Lietuvai Balsas.lt kalbėjo su Rusijos branduoliniu fiziku, vienu iš žymiausiu branduolinės energetikos priešininkų, Andrejumi Ožarovskiu. Šis žmogus aktyviai dalyvauja daugybėje iniciatyvų, kurios padeda kelti klausimus apie branduolinės energetikos grėsmes, prisideda prie diskusijų apie abi šalia Lietuvos sienų ruošiamas elektrines.

Jūsų dėmesiui – vaizdo konferencija su A. Ožarovskiu (rusų kalba) ir pats interviu:

Baltarusija ruošia branduolinę elektrinę 30 kilometrų nuo Lietuvos sienos ir 50 kilometrų nuo Vilniaus. Dar viena branduolinė elektrinė ruošiama Kaliningrado srityje. Ar pagrįsti Lietuvos nuogąstavimai dėl jų saugumo, ir ar Lietuvai egzistuoja reali grėsmė?

Taip, grėsmė reali ir nuogąstavimai yra pagrįsti. Galiu tai tvirtinti kaip fizikas, nes iš tiesų yra tikimybė, kad įvykus avarijai vienoje iš šių elektrinių nemažas taršos kiekis patektų į Lietuvos teritoriją. Teisūs teigiantieji, kad turi būti sukurtas Vilniaus gyventojų evakuacijos planas, nes radioaktyvus ir pavojingas objektas šalia didelio miesto – valstybės sostinės – yra pakankamai keistas sprendimas. Kaip žinia, Baltarusija neturi atitinkamos pramonės, įmonių ir elektros energijos vartotojų, todėl suvokti, kodėl elektrinė statoma prie Vilniaus, yra sunku netgi pačioje Baltarusijoje. Abiejų rusiškų projektų reaktorių niekur niekada iki šiol nebuvo. Neseniai buvau Novovoronežo branduolinėje elektrinėje Rusijoje, ten tokio reaktoriaus statybos tik yra bebaigiamos. Tai bus pirmasis iš tokių reaktorių.

Tokiu atveju, jei šių reaktorių saugumas iki šiol nebuvo patikrintas, Lietuvos žmonės tampa savotiškais bandomaisiais triušiais?

Taip, Lietuva dalyvauja savotiškoje branduolinėje ruletėje. Niekas nesako, kad elektrinė būtinai sprogs, tačiau pasaulinė patirtis teigia, kad kas 20 metų įvyksta stambi branduolinė katastrofa – 1957 m., 1979 m. JAV, 1986 m. Černobylis ir dabar – Fukušima. Tai, kad čia, aplink Lietuvą, ruošiamos trys branduolinės elektrinės iš tiesų atrodo labai keistai. Net japoniškas „Hitachi“ modelis įrodė, kad jis gali sprogti. Taip, jis kiek geresnis, pažangesnis, tačiau reaktoriai veikia pagal tuos pačius fizikos principus. Visi reaktoriai įrodė savo avaringumą, todėl kažkoks keistas branduolinės industrijos noras statyti tris elektrines 300 kilometrų atstumu viena nuo kitos yra sunkiai paaiškinamas.

Ar branduolinė pramonė apskritai nėra krizėje?

Visiems aišku, kad branduolinė industrija šiuo metu yra krizėje. Krizė prasidėjo įvykus sprogimui Černobylyje, kai pradėjo kristi branduolinių elektrinių užsakymų skaičius ir branduolinės elektros energijos gamybos apimtis. Tai yra praėjusio amžiaus technologija, kuri savo laiką jau atidirbo. Viskas, branduolinės elektrinės užsidaro visame pasaulyje. Išskyrus Rusiją, kurioje dešimt reaktorių šiuo metu yra aktyviai statomi, Europos Sąjungoje statoma po vieną reaktorių – Prancūzijos ir Suomijos teritorijoje, galbūt baigs statyti reaktorių Slovakijoje. Viskas, daugiau nėra. Tai – nepopuliari pramonės šaka. Tačiau buvo surasta silpna vieta, nes čia yra savotiška sankryža tarp trijų valstybių. Sugalvota gąsdinti vieni kitus branduolinėmis stotimis. Štai čia, Lietuvoje, sako: pastatykime savo, nes tuoj rusai pastatys.

Kaliningrado srityje sako tą patį. Kovoju tiek prieš baltarusišką, tiek Kaliningrado, tiek Lietuvos elektrinių projektus, ir matau, kad branduolinės energijos šalininkai visur sako tą patį: Kaliningrado elektrinė statoma elektros energijos eksportui. Kur? Į Lietuva. Puiku. O ar lietuvių klausė? Atrodo, kad ne. Baltarusijos elektrinė statoma toli nuo pramoninių šalies rajonų eksportui į Ukrainą ir Lietuvą. Gerai, kad bent čia Lietuvos Vyriausybė oficialiai pasisakė prieš šį statymą. Aš labai tikiuosi, kad niekas nepirks šitos elektros, net jei ją atiduos nemokamai. Lietuvoje – ta pati retorika: paprašykime japonų pastatyti mums elektrinę, tokią pačia kaip Fukušimoje, tik šiek tiek geresnę, nes kitaip rusai pastatys. Galiausiai, bus prisižaista.

Įsivaizduokite, kad atėjo 2020 metai, ir visi trys objektai yra pastatyti. Turėsime surakintą galingumą – nebus tiek vartotojų. Kur ši energija keliaus? Antra, turėsime stambias įšaldytas investicijas, skolas, kurias reikės grąžinti. Baltarusija iš Rusijos paėmė 10 milijardų dolerių paskolą. 6 milijardus kainuoja Kaliningrado projektas. Atsipirks tik po kelių dešimtmečių. Tyrimai rodo, kad rusiškos elektrinės neatsipirks niekada.

Čia, Lietuvoje, turime Ignaliną. Kas duoda pinigus elektrinės uždarymui? Europos Sąjunga. Kodėl? Kodėl Lietuva to negali padaryti pati? Labai brangu. Tačiau jei pastatys japonišką elektrinę, kas po 60 metų duos pinigų jos išmontavimui? Japonija? Abejoju.

Kas turi prisiimti atsakomybę už tai? Politikai. Ir politikai, kurie šiuo metu priima sprendimus dėl elektrinių statymo, turi suvokti, po 60 metų juos minės blogu žodžiu. Dabar labai lengva priimti politinį sprendimą tiek Rusijoje, tiek Baltarusijoje, tiek čia, ir pasakyti: štai, pastatykime elektrinę, o po 60 metų tegul aiškinasi. Tai yra labai neatsakingas elgesys. Man labai keista, kad politiniai branduolinės energijos lobistai visur veikia vienodai. 2006 metais A. Lukašenka pasakė, kad jiems branduolinė energija yra scenarijus be alternatyvų. Kur įrodymai? Parodykite skaičiavimus. Kaip tai nėra alternatyvų? Juk įvyko energetikos revoliucija. Kalbu netgi ne apie atsinaujinančius energijos šaltinius, o apie suskystintas gamtines dujas. JAV tūkstančiai kubinių metrų kainuoja 75 JAV dolerius, o kiek Lietuva moka „Gazpromui“? 300? Daugiau? Kam? Klaipėdoje po metų bus pabaigtas suskystintų dujų terminalas, bent jau tikiuosi. Situacija pasikeis. Branduolinė elektrinė neatlaikys konkurencijos. Lietuva turi puikią prieigą prie Baltijos jūros. Ji turi daryti tą pati, ką daro Danija, ką daro Vokietija – protingai imtis atsinaujinančių energijos šaltinių.

Kodėl visi šie argumentai yra ignoruojami? Kas stovi už šių projektų?

Kažkas yra suinteresuotas. Pasaulyje egzistuoja nedaug kompanijų, kurios sugeba daryti visiškai nenaudingus dalykus – gaminti branduolinius reaktorius. Štai mes turime ROSATOM, kuris moka tai daryti, todėl visur vaikšto ir siūlo: „Mes jums pastatysime reaktorių.“ ROSATOM nori statyti Vietname, Turkijoje, Baltarusijoje, Bulgarijoje, kuri neseniai atsisakė statyti elektrinę, nes ji yra brangi ir nereikalinga. Tas pats ir Japonijoje, tačiau niekas dabar niekada nebenupirks Fukušimos tipo reaktoriaus. Nėra tokių žmonių. Tačiau štai atsirado Lietuva. Kam Lietuvai kovoti dėl to, kad ją vadintų paskutine pasaulio valstybe, pastačiusią reaktorių, ypač kai jis yra panašus į Fukušimos.

Man atrodo, kad čia yra paprasčiausiai susipynę galingų korporacijų interesai. Štai korporacija „Hitachi“, žinau, kad čia, Lietuvoje, ji darė spaudimą sprendimus priimantiems žmonėms. Ir tai daug kam atrodo normalu, man atrodo, kad nelabai, nes jie kovoja dėl savo verslo. Jie moka statyti reaktorius, reaktoriai niekam pasaulyje nereikalingi, tačiau jie surado silpną vietą, netgi duoda valstybinę paskolą, kad tik galėtų jį statyti. Tas pats ir su Rusija ir Baltarusija. Baltarusija neturi nei pinigų, nei poreikio reaktoriui. Rusija, kaip ir Japonija, duos valstybinę paskolą. Reikia aiškiai suvokti, kad yra branduolinė industrija, turinti propagandos ir agitacijos priemones, reklamą, ir tai, ką jie sako, kad visa tai yra pigu, patikima – eiliniai reklaminiai šūkiai. Visa tai reikia vertinti blaiviai, kaip reklamą. Juk kai perkate automobilį, jūs šimtu procentu netikite jo pardavėju. Jūs klausiate kažko, kas šiuo automobiliu važinėjo: kokios jo kuro sąnaudos, patikimumas. Paklauskite Japonijoje, kur stovi toks pat reaktorius, kokio jūs norite: ten jis nuolatos yra remontuojamas, energetinė kompanija „Hitachi“ padavė į teismą ir neseniai laimėjo 100 milijonų dolerių kompensaciją už elektrinės prastovą, nes ji neveikia. Apie tai rašo „Vikipedija“, japoniški tinklalapiai, „Hitachi“ puslapyje apie tai, aišku, nieko nerašo.

Jūs neseniai buvote Baltarusijos elektrinės statybų vietoje. Kokie ten šiuo metu vyksta darbai?

Deja, naujienos iš Baltarusijos blogos. Buvo pareikšta, kad šį mėnesį bus pasirašytas generalinis kontraktas su Rusija statyti elektrinę. Iki šiol tokio kontrakto nėra. Astravo aikštelėje vykdomi paruošimo darbai. Paties branduolinio objekto statybos dar neprasidėjo, tačiau statoma infrastruktūra ir ruošiama branduolinė sala. Mano manymu, Lietuvai tai yra apverktina situacija, nes juk net nesibaigė ESBO konvencijos konsultacijos. Juk Baltarusija iš pradžių klausė Lietuvos, ar ji ne prieš, jei bus statoma elektrinė. Lietuva atsakė, kad prieš, tačiau Baltarusija vis tiek nusprendė statyti. O štai Rusija apskritai nieko neklausė, tiesiog ėmė ir pradėjo statyti. Tai yra brutalu. Rusija prisijungė prie Baltarusijos ir kartu demonstruoja nepagarbą Lietuvai.

Būtų kur kas paprasčiau šio projekto Baltarusijoje atsisakyti dabar, kol dar į projektus „nesukišti“ dideli pinigai. Beje, aš manau, kad tikimybė, jog Baltarusija atsisakys projekto, egzistuoja. Tas pats ir su Kaliningrado, ir Lietuvos projektais. Dėl vienos labai paprastos priežasties – niekam čia nereikia šios perteklinės energijos. Net jei pamirštume apie branduolinės energetikos trūkumus, tai tiesiog neapsimoka. Neatmetu galimybės, kad pati ekonomika galiausiai viską sustatys į savo vietas.

Tad Jūsų pozicija Lietuvos branduolinės elektrinės projekto atžvilgiu nesiskiria nuo pozicijos rusiškų elektrinių atžvilgiu? Ar jos mums reikia?

Aš įsitikinęs, kad visos branduolinės elektrinės turi bendrus trūkumus, netgi nepriklausomai nuo reaktorių tipų. Tai – avarijos tikimybė. Ji šimtu procentų neatmetama nei rusams, nei japonams. Antra – atliekos, kurias reikės saugoti 240 tūkstančius metų. Kokiu būdu buvo sugebėta įtikinti, kad galima gaminti produktą, kurio atliekos išlieka 240 tūkstančių metų? Tai vyksta bet kuriame reaktoriuje. Trečia – ekonomika. Kol kas niekur nėra pelningos branduolinės energetikos. Kodėl nuo 1978 metų JAV nėra nei vieno kontrakto naujos elektrinės statyboms? Tik dėl ekonomikos. Šioje srityje labiau veikia privatus sektorius, kuris yra jautresnis rizikai. Pažvelkite, Rusija jau pusę metų visam pasauliui teigia, kad yra pasiruošusi parduoti pusę Kaliningrado elektrinės. Pirkėjų nėra. Privatus verslas puikiai suvokia visą komercinę riziką, susijusią su branduoline energetika ir neinvestuoja į ją pinigų. Tai neapsimoka. Visų valstybių branduolinių projektų ekonomika yra nuostolinga.

Ar Lietuva dar gali sustabdyti naujos elektrinės statybas?

Žinoma. Tiek Lietuva, tiek Rusija ir Baltarusija nesunkiai gali tai sustabdyti. Tai galima padaryti įvairiais būdais. Pavyzdžiui, antibranduoline revoliucija, kaip atsitiko Vokietijoje, kai žmonės išėjo į gatves. Kas bus, jei čia šimtas tūkstančių žmonių išeis į gatves ir pasakys, kad jie nenori branduolinės elektrinės? Juk neseniai buvo vykdomos apklausos. Lietuviai nenori naujos elektrinės statybų, žmonės juk protingi, ne taip lengva juos apgauti. Sprendimą galėtų priimti ir protingas politinis lyderis. Taip pasielgė Šveicarijoje, kur sprendimą priėmė vyriausybė. Tačiau labiausiai man patinka, kaip buvo Italijoje ar Austrijoje – surengti referendumą. Labai gerai, kad Lietuva irgi kuria tokį pavyzdį, nes čia yra iniciatyva. Valdžia privalo ją palaikyti, nes būtent taip tokie klausimai ir turi būti sprendžiami. Spręsti turi ne politikai, ne ekspertai, nes kai elektrinės sprogsta, kenčia žmonės. Todėl būtų geriausia, jei čia įvyktų referendumas ir žmonės patys nuspręstu, ar reikia jiems to projekto. Pavyzdžiui, Italijoje du kartus vyko referendumas, du kartus žmonės pasakė „ne“. Kam investuoti pinigus į šaką, kuri neturi perspektyvos?

Tad branduolinė energetika neturi ateities?

Branduolinė energetika užsidaro. Net TATENA ataskaitos rodo, kad iki 2050-ųjų branduolinės energijos dalis pasauliniame energijos balanse sumažės du kartus. Branduolinės energetikos nebėra daug, tačiau jos sukeliamų problemų – daug. Aš manau, kad Vokietijos modelis – geriausias. Šalis, kurioje buvo daug elektrinių, nelaukdama Fukušimos, priėmė sprendimą ir iki 2022 metų atsikratyti branduolinės energetikos, bet ne branduolinių problemų, nes jie dar ilgai kankinsis su savo branduolinėmis atliekomis, tačiau bent jau naujų atliekų jie nebegamins. Tai – optimalus scenarijus. Na, o Lietuvai net ir jo nereikia – Lietuva šiuo metu neturi branduolinės energetikos. Lietuva ir taip turi puikius šansus diversifikuoti energetinių išteklių tiekimą ir atsikratyti „Gazpromo“ vamzdžio, pavyzdžiui, pereiti prie suskystintų dujų. Yra gerai ir dinamiškai plėtojama atsinaujinanti energetika, biomasė, vėjo energetika – išbandyti, patikimi ir mažiau pavojingi elektros energijos išgavimo būdai.

Energetinę priklausomybę mes galėtume užsitikrinti ir be naujos branduolinės elektrinės?

Žinoma, pažiūrėkite, jūs ir taip jau kiek laiko gyvenate be branduolinės elektrinės, ir viskas veikia. Taip, tai kol kas reikalauja išlaidų, modernizacijos, tačiau būtent Lietuva ir parodė visam pasauliui, kad yra galimybė uždaryti branduolines elektrines. Dabar Japonija kartoja Lietuvos žygdarbį – visos branduolinės elektrinės uždarytos. O jos gamino trečdalį šalies elektros energijos. Ir jie išgyveno jau metus be jų, o šaliai nesmogė ekonominė krizė, kaip buvo grasinama.

Ačiū už pokalbį.

Ačiū Jums, kad domitės šia svarbia tema.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: TV3

Autoriai: Andrius Surgutanov

Komentarai (28)