Libijos diktatoriaus Gadafio inžinerinis megaprojektas, pramintas „8-uoju pasaulio stebuklu“ – Didžioji dirbtinė upė (Foto, Video) (9)
|
Visi šio ciklo įrašai |
|
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Pirmasis vanduo buvo išgautas 1989 m. Iš ten vanduo buvo tiekiamas dviem kryptimis: į vakarus iki pakrantės miesto Surto ir į šiaurę iki Bengazio. I etapas oficialiai buvo pabaigtas Bengazyje 1991 m.
GMR 1 yra pajėgus per dieną perpumpuoti 2 milijonus kubinių metrų vandens per maždaug 1600 km dvigubą vamzdyną tarp gręžinio laukų pietuose ir paskirties miestus šiaurėje.
Tuo metu buvo teigiama, kad I etape pakloti 250 000 vamzdžių segmentai yra didžiausi pasaulyje, kurių kiekvieno skersmuo yra 4 metrai ir 7 metrų ilgio.
Vamzdžiai, pagaminti dviejose didelėse Libijoje esančiose gamyklose, buvo pagaminti iš įtempto betono plieno armuoto sluoksnio.
Specialiai pastatytais kranais sekcijos buvo nutiestos 7 metrų gylio tranšėjose ir buldozeriais įstumtos į savo vietas, tada jungtys buvo užplombuotos milžiniškomis guminiais sandarinimo žiedais ir cemento glaistu, o tranšėjos sekcijos užpildytos.
Buvo įrengti ir atviri rezervuarai iškloti asfaltu. Didžiausiame rezervuare, kurio skersmuo yra daugiau nei 1 km telpa net 24 milijonai kubinių metrų vandens.
Antroji sistema, GMR 2 arba II fazė, esanti vakarinėje Libijoje, pradėjo tiekti geriamąjį vandenį Libijos sostinei Tripoliui 1996 m. GMR 2 sistemos projektinis pajėgumas yra 2,5 milijono kubinių metrų vandens per dieną.
GMR 3 arba III etapas buvo baigtas 2009 m. kurį sudaro dvi dalys. Pirmoji dalis buvo išplėsta GMR 1, siekiant padidinti bendrą esamos sistemos dienos tiekimo pajėgumą iki 3,68 milijono kubinių metrų. Antroji dalis suteikė dar 138 000 kubinių metrų per dieną Tobrukui, todėl reikėjo statyti rezervuarą į pietus nuo miesto.
Pastačius tris projekto etapus, siurbiamas vanduo po 2800 km ilgio požeminių vamzdžių tinklą paskirstomas 6,5 milijonui žmonių gyvenančių Tripolio, Bengazio, Sirto miestuose ir kitur, ir tiekia 70 proc. viso šalyje suvartojamo gėlo vandens.
Projekte taip pat buvo numatyti du papildomi etapai (GMR 4 ir 5), tačiau 2011 m. kilus pirmajam Libijos pilietiniam karui projektas sustojo. Pilnai užbaigus visas fazes, visą tinklą būtų sudarę apie 4 000 km vamzdynų.
2011 m. liepos mėn. NATO subombardavo DDP vandens tiekimo vamzdyną netoli Bregos, tarp jų gamyklą, gaminančią vamzdžius. NATO teigimu, gamykla buvo naudojama kaip „karinė saugykla“ ir kad „iš ten buvo paleistos raketos“. NATO ataka prieš dujotiekį sutrikdė vandens tiekimą 70% gyventojų, kurie priklausė nuo vamzdynų tiekimo asmeniniam naudojimui ir drėkinimui.
Per antrąjį Libijos pilietinį karą (2014-2020 m.) vandens infrastruktūra buvo neprižiūrima ir patyrė gedimus. Iki 2019 m. liepos mėn. buvo demontuota 101 iš 479 vakarinio vamzdyno sistemos šulinių.
Po dviejų pilietinių karų ir politinės suirutės, DDP projekto ateitis išlieka neaiški.
Daugiau projekto nuotraukų galite pamatyti čia.
