1944 m. vasarą Raudonoji armija iš Suomijos karių perėmė visą Karelijos teritoriją. Nuožmus suomių pasipriešinimas ir jų vietinė sėkmė, pavyzdžiui, Tali-Ihantala mūšis, iškėlė rimtą klausimą sovietų vadovybei, ar verta toliau žengti į Suomijos teritoriją.

„Šiandien neįmanoma sužinoti, ko Stalinas norėjo“, - sako istorikas Bair Irincheev. „Nei 1940 m., nei 1944 m. Stalinas nebandė užimti visos Suomijos. Galų gale, tai nebuvo pagrindinė strateginė kryptis. Ar verta užimti visą Suomiją, nuo Helsinkio iki Oulu? Suomija yra  beveik Didžiosios Britanijos dydžio teritorija, tankiai apgyvendinta“.

„Tikslas nebuvo, bent jau kariniuose dokumentuose, įtraukti Suomiją į Sovietų Sąjungą“, - sako suomių istorikas Ohto Manninenas. „Tikslas buvo užtikrinti laisvą Raudonojo jūrų laivyno išėjimą iš Suomijos įlankos ir sudaryti sąlygas Raudonajai armijai užpulti vokiečių armiją šiaurėje“.

„D-Dienos“ išsilaipinimas Normandijoje 1944 m. birželį vaidino ne mažiau svarbų vaidmenį sovietų sprendime palikti Suomiją ramybėje. Sovietų Sąjunga sutelkė visas pastangas į pagrindinį tikslą – užimti Berlyną prieš tai padarant britams ir amerikiečiams.

„Sąjungininkai Prancūzijoje atidarė Antrąjį frontą prieš Vokietiją, o tai 1944 m. rugsėjį paruošė kelią paliauboms tarp Suomijos, Sovietų Sąjungos ir Didžiosios Britanijos“, - aiškina suomių istorikas Henrikas Meinanderis.

Pasak rusų istoriko Aleksejaus Komarovo, „Stalinas mąstė pragmatiškai. Jam buvo svarbu išlaikyti Suomiją neutralią, bent jau tuo istoriniu laikotarpiu. Sovietų vadovybė norėjo Suomiją paversti gana draugiška valstybe, savotiška buferine zona tarp SSRS ir Vakarų“.

1944 m. rugsėjo mėn. Suomija sudarė Maskvos paliaubas su SSRS ir Jungtine Karalyste. Ji perleido dalį Karelijos, taip pat tam tikras salas Suomijos įlankoje ir Petsamo provinciją šiaurėje. Sovietai gavo teisę 50 metų išnuomoti netoli Helsinkio esantį Porkkalos pusiasalį kaip savo karinio jūrų laivyno bazę (1956 m. pusiasalis buvo grąžintas Suomijai).

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: MTPC

Komentarai ()