Jei vokiečiams būtų pavykę įvykdyti operaciją „Žiemos audra“ („Wintergewitter“), karas Rytų fronte galėjo pasisukti visai kitaip.

„Nuo mūsų transporto priemonių vikšrų krito sniegas. Šaudėme į kiekvieną pasirodžiusį taikinį, iki pat savo kulkosvaidžių veikimo ribos... Rusų pėstininkai išsiskirstė į visas puses; jie turėjo manyti, kad esame bepročiai“, – taip 1-asis leitenantas Horstas Scheibertas prisiminė operacijos „Žiemos audra“ pradžią, kurios tikslas buvo prasibrauti pas Stalingrade apsuptą Friedricho Paulaus 6-ąją armiją.

Sovietų operacijos „Uranas“ metu, 1942 m. lapkričio 23 d. 300 000 vokiečių karių grupė atsidūrė kišenėje Stalingrade – tai sukrėtė Trečiojo Reicho vadovus. Vis dėlto jie tikėjo, kad galima išvengti katastrofos.

Vokiečiai jau turėjo sėkmingos patirties – tų pačių metų pradžioje „oro tiltu“ aprūpino 100 000 karių II armijos korpusą, atkirstą netoli Demjansko, ir sėkmingai išlaisvino savo karius iš spąstų po kelių mėnesių apsupimo.

Hitleris tikėjosi, kad ir čia tai puikiai pavyks, ir įsakė Paului išsilaikyti Stalingrade, o būtiniausią maistą, ginklus ir amuniciją tiekti oru. Neseniai suformuotai armijos grupei „Don“, vadovaujamai feldmaršalo Ericho fon Manšteino, sustiprintai iš Šiaurės Kaukazo ir Vakarų Europos perkeltomis divizijomis, buvo pavesta suformuoti koridorių į miestą.

Artimiausios vokiečių kariuomenės pozicijos apsuptai 6-ajai armijai buvo Čiro upės teritorijoje (vos už 40 km). Tikėdamasi, kad čia bus bandoma pralaužti apsupimą, sovietų vadovybė skyrė sektoriui ypatingą reikšmę ir jį intensyviai stiprindavo.

Tada Manšteinas pakeitė pagrindinio smūgio kryptį į pietus, į mažiau sustiprintą zoną netoli Kotelnikovo miesto, nuo kurio iki Pauliaus pajėgų buvo daugiau nei 120 km. Gruodžio 12 d., vykdydama operaciją „Žiemos audra“, vokiečių armijos grupė „Hoth“ (pavadinta jos vado, generolo pulkininko Hermanno Hotho vardu) netikėtai pradėjo puolimą ir sutriuškino Raudonosios armijos 302-ąją šaulių diviziją, o vėliau pradėjo greitą puolimą Stalingrado kryptimi.

Supratusi savo klaidą, sovietų karinė vadovybė į mūšio zoną įvedė 2-ąją gvardijos armiją, vadovaujamą generolo leitenanto Rodiono Malinovskio. Jau mūšyje buvę sovietų daliniai turėjo sulaikyti priešą iki jo atvykimo. Netoli Verchnekumskio kaimelio, kur sovietų pajėgoms pavyko priešintis vokiečiams apie penkias dienas, kilo įnirtingos kautynės, taip laimint brangų laiką.

Vokiečių kariuomenė patyrė didelių nuostolių ir jiems buvo sunku pasiekti pažangą. „Neliko nė pėdsako iš mūsų taip švenčiamo netikėtumo elemento“, – pažymėjo 17-osios tankų divizijos vadas generolas majoras Fridolinas von Sengeris und Etterlinas. Paskutinė vokiečių sėkmė operacijoje „Žiemos audra“ buvo pasiekti Myškovos upę, esančią už 48 km nuo Stalingrado. Ten jie susidūrė su naujai suformuota sovietų 2-ąja gvardijos armija, kuri pagaliau atvyko į mūšį.

Tęsinys kitame puslapyje:

Prasidėjo intensyvios Manšteino ir Pauliaus štabų derybos dėl būtinybės pradėti operaciją „Thunderclap“ – 6-osios armijos proveržį, susitinkant su armijų grupe „Hoth“. Tačiau apsuptos kariuomenės vadas įsakymo nedavė.

Pagrindinė priežastis buvo itin mažos degalų atsargos, dėl kurių jo maždaug šimtas turimų tankų būtų nuvažiavę tik 30 km, o pagalbos pajėgos buvo už beveik 50 km. Generolas baiminosi, kad netekę šarvuotų smogiamųjų pajėgų, lėtai judančią didžiąją jo karių dalį stingstančioje stepėje Raudonoji armija tiesiog sumaltų į dulkes.

Vokiečių viltis išgelbėti apsuptą armijos grupę galutinai sužlugdė gruodžio 16 d. prasidėjusi sovietų operacija „Mažasis Saturnas“.

Į pietus nuo Stalingrado kai kurie sovietų kariai sulaikė Hoto tankų puolimą į šiaurės vakarus nuo miesto, kiti sovietų kariai lengvai pralaužė italų ir rumunų divizijas: jie prasiveržė pro priešo fronto linijas, įsiveržė į jas 340 km ir pasiekė pačios vokiečių armijos grupės „Don“ užnugarį. Vokiečiai pradėjo trauktis, persekiojami Malinovskio 2-osios gvardijos armijos, kuri gruodžio 24 dieną pradėjo kontrataką.

„Padaliniai troško džiuginančių naujienų“, – prisiminė 6-osios armijos žvalgybos skyriaus karininkas Joachimas Wiederis. „Priešakinė linija laikėsi iš paskutinių jėgų. Frazė „Manšteinas ateina!“ vis dar skambėjo visų lūpose.“

Tačiau kaip tik tomis dienomis, kai vokieičiai dar laukė ir tikėjosi artėjančios rikiuotės, kurioms pavesta išlaisvinti 6-ąją armiją iš apsupties, buvo sustabdytos, sovietų pajėgos atstūmė jas nepasiekusios savo tikslo.

Išgyvenusi „Žiemos audrą“, sovietų vadovybė ramiai grįžo prie planinės operacijos, skirtos suskaldyti ir galutinai sunaikinti Pauliaus armijos grupę, kuriai pasiruošimą nutraukė vokiečių puolimas. Šis planas turėjo būti įgyvendintas 1943 m. pradžioje.

Pasidalinkite su draugais

Šaltiniai:

Russia Beyond

Aut. teisės: MTPC

Komentarai ()