Pasaulio lyderiams desperatiškai ieškant diplomatinio sprendimo dėl tebesitęsiančios Rusijos ir Ukrainos įtampos, kalbos pakrypo apie 2015 metų Minsko susitarimą, kaip galimą išeitį iš krizės.

Šis susitarimas, antrasis (pirmasis buvo pasirašytas dar 2014 m.) tokio pobūdžio (ir pats svarbiausias), buvo paskelbtas Baltarusijos sostinėje, siekiant užbaigti tuomet 10 mėnesių trukusį kruviną konfliktą Rytų Ukrainoje.

Tačiau Minsko II susitarimas niekada nebuvo visiškai įgyvendintas, o pagrindinės problemos vis dar neišspręstos.

Kas yra pagrindiniai žaidėjai?

Retas Rusijos, Ukrainos, Vokietijos ir Prancūzijos lyderių susitikimas 2015 metų vasarį siekė įvesti taiką Ukrainos teritorijose, kurias prieš metus užėmė prorusiški separatistai. Tos sritys, esančios Ukrainos Donbaso srityje, tapo žinomos kaip Luhansko Liaudies Respublika (LPR) ir Donecko Liaudies Respublika (DPR). Ukrainos vyriausybė Kijeve tvirtino, kad abu regionai iš tikrųjų yra okupuoti Rusijos.

Derybose taip pat buvo siekiama politinio susitarimo regione.

Rezultatą – Minsko II-ąjį susitarimą – pasirašė Rusijos, Ukrainos, separatistų lyderių ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) atstovai. Vėliau jis buvo patvirtintas JT Saugumo Tarybos rezoliucija.

Kokios buvo susitarimo sąlygos?

Paliaubos ir sunkiosios ginkluotės atitraukimas iš fronto linijų. 2015 metų vasarį kai kuriose vietovėse vis dar vyko įnirtingos kautynės tarp Ukrainos pajėgų ir Rusijos remiamų sukilėlių, o ukrainiečiai patyrė didelių nuostolių. Nuo tada ESBO – 57 narių saugumo organizacija, kuriai taip pat priklauso JAV ir Kanada – stebi fronto linijas, kad nebūtų pažeistas susitarimas.

Taip pat buvo siekiama užmegzti dialogą dėl vietos rinkimų prorusiškų sukilėlių užimtose srityse.

Visiškų ekonominių ir socialinių ryšių tarp abiejų pusių atkūrimas, kad, pavyzdžiui, būtų galima mokėti pensijas.

Kad būtų atkurta Ukrainos vyriausybės kontrolė pasienyje su Rusija.

Visų užsienio pajėgų ir samdinių išvedimas.

Konstitucinė reforma, kuri suteiktų tam tikrą autonomiją Ukrainos rytinio Donbaso regiono regionams, kurių centrinė valdžia nebekontroliuoja.

Kas nutiko po Minsko II-ojo susitarimo pasirašymo?

Žiauriausios kovos nutrūko, o į konfliktą įsitraukė ESBO stebėtojai. Iki šiol ESBO patruliuoja fronto linijose ir praneša apie paliaubų pažeidimus pasienyje. Tačiau kovų ir aukų yra daug mažiau nei 2014–2015 m. Šiuo požiūriu susitarimas buvo bent iš dalies įvykdytas.

Vis dėlto Ukrainoje yra 1,5 milijono šalies viduje perkeltų žmonių, o per konfliktą žuvo beveik 14 tūkst. žmonių.

Bet yra trūkumas

Minsko susitarimas buvo sugalvotas labai skubotai. Rusija buvo pasirašiusi šalis, tačiau jos vaidmuo konflikte nebuvo pripažintas. Iš tiesų, žodis „Rusija“ niekur tekste neminimas. Nuo to laiko Kremlius leido teigti, kad jis yra tik stebėtojas ir kad turi būti pasiektas susitarimas tarp Ukrainos vyriausybės ir sukilėlių šalies rytuose – nepaisant įrodymų, kad Rusija remia separatistus. Tuo tarpu Kijevas atsisako tiesiogiai kalbėtis su sukilėliais.

Be to, susitarimo kalba yra netiksli – Rusija ir Ukraina jos politinį planą aiškina taip, kad tai reiškia labai skirtingus dalykus.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai (16)